Kinas
Ką dar galima pasakyti apie filmą, kuris jau pripažintas geriausiu šių metų lietuviškame kine? Septynerius metus Austėjos Urbaitės kurtas „Per arti“ (Lietuva, 2022) – tvirtas ir aktualus ilgametražis debiutas, kuris galėtų rezonuoti su plačia auditorija. Ir filmo plakatas nukreiptas į ją. Jis primena sėkmingų arthauzinių filmų plakatus – juose dažnai atsikartoja panašus vaizdelis: būrelis žmonių, dažniausiai – šeima, jaukus šurmulys ir tik įsižiūrėjus, viename žvilgsnyje persiskaito dramos užuomazgos. Tai kasdieniškas filmas, kviečiantis į kino teatrą kaimynystėje ateiti pasisemti naujų minčių savo būties apmąstymui. Pagrindinės filmo temos universalios: komplikuotų šeimos ryšių, tapatybės ir jos saugojimo bei kovos arba prisitaikymo tam, kad išliktum. Tik ar Lietuvoje turime tą sveiką ir aktyvią repertuarinio arthauzo auditoriją?
„Per arti“ savo problematika itin lietuviškas filmas. Jo centre – Gabrielė (Dovilė Kundrotaitė), dvidešimt kelerių metų medicinos studentė, Prancūzijoje dirbanti vyro bei žmonos ir jų Lietuvoje neseniai įsivaikintų mažamečių vaikų vertėja. Kundrotaitė įsiminė dar Vyganto Bachmackij „Vestuvėse“. Tai vienas tų atvejų, kai nė akimirką nepagalvoji, kad aktorė vaidina, – ji guvi ir tikra, tarsi būtų įžengusi iš kaimynystėje esančio kiemo. Gabrielė yra tipinė tūkstantmečio kartos lietuvė – laisva, veržli ir lengvai prisitaikanti, turinti perspektyvią ateitį. Jos prižiūrimi vaikai Karolina ir Rytis (Inesa Sionova ir Ajus Antanavičius) nurodo visai kitą Lietuvos pusę – savo socialinėmis problemomis ir ekonomine padėtimi gerokai atsiliekančią nuo Vakarų. Klausimas, kiek tikrovė nutolusi nuo prancūzų, ypač Žaklinos (Anne Azoulay), galvoje užsifiksavusių stereotipų, lieka atviras. Filmas nukelia į netolimą praeitį, todėl imperialistinio mąstymo apie kitas šalis ženklai šiandien suskamba dar stipriau. Vienoje scenoje Žaklina prisipažįsta, kad jai atrodė logiška įsivaikinti vaikus iš Lietuvos, nes jos šaknys veda į Rusiją, o Gabrielė bergždžiai aiškina (iki kaulo smegenų pažįstama situacija), kad Lietuva šiais laikais niekuo nesusijusi su grobuoniška gigante iš Rytų ir Žaklinos sprendimas neatrodo logiškas.
Kultūriniai skirtumai trukdo įgyvendinti plakatišką idilę. Žaklina savo namuose nori dviejų mažų ištreniruotų prancūziukų, o Rytis ir Karolina geriausiai jaučiasi su Gabriele, kuri primena vyresnę sesę, juos supranta ir leidžia būti savimi. Lietuvių trijulės artumas erzina Žakliną, o kaustanti baimė juos prarasti verčia elgtis monstriškai.
Vienu ryškiausių leitmotyvinių simbolių tampa graikų mitologijos pabaisa gorgonė su gyvatėmis vietoj plaukų, savo žvilgsniu viską aplinkui paverčianti akmenimis. Leonas (Arthur Igual) dėlioja gorgonės mozaiką, į kadrą sode vis įšliaužia gyvatė, Gabrielė įtaigiai vaikams pasakoja gorgonės mitą, o vėliau, to pasakojimo įkvėpti, brolis ir sesuo ima žaisti slaptą žaidimą ir sustingsta kaskart, kai į juos pažvelgia nesimpatingoji Žaklina. Gorgonės įvaizdis jau tūkstančius metų nesiliauja audrinti žmonių vaizduotės ir kurti vis kitų metaforų naujuose kontekstuose. Per Prancūzijos revoliuciją antimonarchistai jakobinai buvo pasirinkę gorgonę savo simboliu, o Charlesas Dickensas su Medūza (viena iš gorgonių) lygino išnaudotoją Prancūzijos aristokratiją. Šis simbolinis sluoksnis filme daugiausia veikia kaip Europos skirtumus komentuojantis elementas, kuriantis antrą dugną, tačiau moters pabaisos linija filme lieka ryškiausia.
Filme tiršta metaforiškų gamtos vaizdų, ypač kalnų ir tekančio vandens dichotomijos, kuri iliustruoja Žaklinos ir Gabrielės skirtumus. Jos pasaulį jaučia skirtingai ir kiekviena tiki geriau žinančios, ko reikia vaikams. Ši konkurencija ir galios žaidimai iškreipia jų matomą realybę ir kuria filmo dramaturgiją. Žaklina siekia antros galimybės būti geresne motina, bet nepranoksta savęs, o Gabrielė net nepastebi, kad jos idealizmas ir motiniškas instinktas temdo akis ir priveda prie neracionalių veiksmų. Šios nuožmios kovos atomazga priklauso nuo savarankiško Ryčio ir Karolinos pasirinkimo. Žvilgsnis po žvilgsnio iš Žaklinos akių dingsta gorgoniškumas, o Gabrielė gauna progą nekartoti savo mamos klaidų, gyvenant kartėlyje dėl karjeros, iškeistos į motinystę.
Urbaitė sukūrė jautrų ir gyvenimišką filmą be fejerverkų. Jo paprastumas yra privalumas ir pinklės. Kol kas rezultatai rodo, kad kino teatre publika ieško vis aštresnių ir naujesnių patirčių, o tyliai refleksijai apie gyvenimą stinga laiko ir susidomėjimo, net jei tai ir pats geriausias metų lietuvių filmas.
