Dar kartą apie filmą „Furioza: Pašėlusio Makso saga“
1979 m. George’as Milleris už kelis šimtus tūkstančių dolerių sukūrė didžiulės sėkmės sulaukusį filmą „Pašėlęs Maksas“ („Mad Max“). Surinkęs per 100 milijonų JAV dolerių, jis kuriam laikui tapo pelningiausiu kūriniu kino istorijoje. Neturėtų stebinti, kad po dvejų metų pasirodė antroji dalis „Pašėlęs Maksas 2: Keliaujantis karys“ („Mad Max 2: The Road Warrior“, 1981), o dar po ketverių išleistas ir trečiasis filmas „Pašėlęs Maksas. Griaustinio karalystė“ („Mad Max Beyond Thunderdome“, 1985). Kaip ir įprasta seniems, didelę gerbėjų bazę turintiems filmams, ši franšizė sulaukė naujų, jau nūdien sukurtų dalių.
Krėsle prie televizoriaus
Marielle Heller filmas „Nuostabi diena, kai esame kartu“ (TV1, 9 d. 23.05) nėra tipiškas biografinis filmas, nuo kurių, regis, visi pavargo. Užuot pasakojusi apie JAV populiarios laidos vaikams vedėją Fredą Rogersą (1928–2003), žmogų iš kūno ir kraujo, režisierė pasakoja apie reiškinį, koks buvo žiūrovų pamėgtas ponas Rogersas, ir apie jo įtaką, na, jei ne pasauliui, tai bent laidos žiūrovams. Heller yra sakiusi, kad jos metodas – „bandyti kalbėti apie tai, apie ką žmonėms kalbėti nepatogu“.
Nauji filmai – „Furioza: Pašėlusio Makso saga“
George’o Millerio gerbėjai naujo „Pašėlusio Makso“ laukia labiau nei „Kopos“, „Žvaigždžių karų“ ar net Bondo kartu sudėjus. Juos labai suprantu net aš. Pirmasis „Pašėlęs Maksas“ pasirodė dar 1979 metais. Po filmo premjeros pasipylė kritiški straipsniai, esą tai nyki amerikietiškų veiksmo filmų imitacija. Tačiau, anot filmo šalininkų, plačius Australijos horizontus ir greitkelius Milleris pavertė postapokaliptiniu antiutopiniu pasauliu be jokių specialiųjų efektų. Kartu prasidėjo ir viena populiariausių „Pašėlusio Makso“ istorijų.
Krėsle prie televizoriaus
Vasarą svarbiausia yra orų prognozė. Nors ja pasitiki tik labai naivūs žmonės, vis dėlto tai kasdienio ritualo dalis. Įdomu klausytis gyvų ir tikrų sinoptikų, bet televizijoje egzistuoja ir vyrai bei moterys, stovintys veidu į mus žemėlapio fone ir iškilmingai skaitantys televizijos suflerį. Jie įsitempę, bijo pajudėti, mediniais rankų judesiais kartais brūkšteli virtualų žemėlapį. Negyva kalba, tvarkingi kostiumai ir gilios iškirptės – ne profesionalų, o įsivaizduojamų idealių lietuvių atributai, tad kiekvienąkart suabejoju, ar tik jų nesugeneravo dirbtinis intelektas.
77-ajam Kanų kino festivaliui pasibaigus
Kasmet „Auksinės palmės šakelės“ paskelbimas sulaukia įvairių reakcijų ir nuomonių. Įsiplieskia diskusijos, ar žiuri tikrai įvertino tą, kuris buvo stipriausias, originaliausias, vertingiausias. Pernai nusivyliau, kai „Interesų zona“ liko antra, o pagrindinis prizas buvo įteiktas „Kryčio anatomijai“, nes Jonathano Glazerio filmas atrodo visa galva originalesnis ir svarbesnis. Suprantu, kad tai subjektyvi nuomonė. Tačiau šiais metais Gretos Gerwig vadovaujamos žiuri sprendimas apdovanoti Seano Bakerio filmą „Anora“ sukėlė daugiau nei subjektyvų nusivylimą. Šis sprendimas nuliūdino politiniu nejautrumu mūsų regionui, karo Ukrainoje ir sankcijų Rusijai nepaisymu.
Park Chan-wookas apie „Šalininką“
Neseniai pasirodęs Park Chan-wooko ir Dono McKellaro serialas „Šalininkas“ („The Sympathizer“, JAV, Pietų Korėja, Kanada, 2024, HBO) sukurtas pagal 2015 m. Pulitzerio premija apdovanotą Viet Thanh Nguyeno romaną tuo pačiu pavadinimu. Autorius, derindamas juodosios komedijos, dramos, šnipų trilerio ir politinės satyros elementus, aprašė vietnamiečių emigrantų, kurie buvo priversti bėgti iš Pietų Vietnamo po komunistų pergalės, gyvenimą Los Andžele 8-ajame ir 9-ajame dešimtmetyje. Pagrindinė serialo tema – istorijos beprotybė ir bandymai šioje beprotybėje patirti bendruomeniškumo jausmą.
Krėsle prie televizoriaus
Labai seniai Quentinas Tarantino parašė scenarijų, kurio niekas nenorėjo perkelti į ekraną. Trijų šimtų puslapių scenarijus vadinosi „Open Road“. Jį padalijo į dvi dalis. Pagal pirmąją „True Romance“ (lietuviškai galima rasti kelis pavadinimus, tarp jų „Tikra meilė“) 1993 m. filmą sukūrė Tony Scottas, antrosios dalies ėmėsi Oliveris Stone’as. Jis taip pakeitė scenarijų, kad Tarantino atsisakė likti filmo titruose, bet galiausiai buvo įvardytas kaip filmo „Gimę žudyti“ (LNK, 27 d. 01.25) idėjos autorius (story by).
Pirmi įspūdžiai iš Kanų kino festivalio
Festivalio pradžia visada turi ypatingą reikšmę, nes dažnai nuteikia visam festivaliui. Pirmu seansu man jau antrus metus tampa klasikos programos filmas. Taigi atidariau festivalį su Abelio Gance’o „Napoleonu“ (1927). Parodyta pirma naujai restauruotos septynių valandų versijos dalis. Restauracija nuostabi – filmas atgyja visa savo didybe, ypač scenos, kurioms suteikta spalva, restauruota raudona tiesiog degina ekraną. Gance’o sumanymas anuomet buvo išties įspūdingas – jis panaudojo polyvision techniką. Deja, ji atsiranda tik antros dalies pabaigoje, tad dar teks kur nors kitur medžioti filmo pabaigą. Galbūt „Pirmoji banga“ pradžiugins Lietuvos žiūrovus šiuo filmu. „Napoleonas“ įspūdingas ne tik savo techninėmis naujovėmis, bet ir estetine išmone – kameros judesiai ir rakursai kuria nesvarumo būseną, ypač audros scenoje, efektingas montažas, tikslias mintis arba metaforas kuriantys dvigubos ekspozicijos kadrai. Žiūri epinį filmą apie Napoleono biografiją, bet ilgainiui supranti, kad tai ir poema kino galimybėms, tiek techninėms, tiek minties artikuliavimo.
Angela Schanelec apie „Muziką“
Vokiečių aktorė, režisierė ir scenaristė Angela Schanelec – viena ryškiausių vadinamosios Berlyno kino mokyklos atstovių. Ji neretai apibūdinama kaip radikali režisierė, ieškanti naujų kino priemonių. Schanelec griauna nusistovėjusius kodus. Jos kinas paremtas atviru stebėjimu, nehegemoninėmis struktūromis, sekos / erdvės svarba, pasakojimu, nutolusiu nuo kasdienybės ir chronologijos, ir vizualiai įtaigių akimirkų paieška kasdienybėje: tokių kaip maudynės upėje, pokalbis parke, pasivaikščiojimas naktį, ranka, uždėta ant kitos rankos miško kirtavietėje, ar netikėtas dviejų senų draugų susitikimas po daugelio metų miesto gatvėje.
Naujo „Kino“ skaitymo malonumai
Pristatyti Agnieszkos Holland tikriausiai nereikia niekam. Ji – viena garsiausių šių dienų kino režisierių, kuria filmus bei serialus Europos šalyse ir JAV. Kartu ji viešoji intelektualė, turinti stiprų moralinį stuburą, nonkonformistė. Naujausias režisierės filmas „Žalia siena“, pasakojantis apie humanitarinę krizę Lenkijos ir Baltarusijos pasienyje, – tik vienas iš pavyzdžių. Kaip rašo Živilė Pipinytė: „Holland yra rakštis kiekvienai lenkų valdžiai. Ji – aktyvistė, atvirai reiškia savo nuomonę, kritikuoja politikus, dalyvauja mitinguose, pasirašo atvirus laiškus, gina nepriklausomą spaudą, filmuose kalba apie tai, ką viena ar kita valdžia linkusi nutylėti ar paversti tabu, drasko negyjančias žaizdas.“