Julia von Heinz apie filmą „Palikimas“
Netrukus Lietuvos ekranuose pasirodys vokiečių režisierės Julios von Heinz filmas „Palikimas“ („Treasure“, Vokietija, Prancūzija, 2024). Jo premjera įvyko šiemet Berlyno kino festivalyje. Tai australų rašytojos Lily Brett romano „Too Many Men“ ekranizacija. „Palikimas“ perkels į 10-ojo dešimtmečio Lenkiją, iškart po Berlyno sienos žlugimo. Filmo herojė amerikietė Rut kartu su tėvu Edeku keliauja į Lenkiją aplankyti jo vaikystės vietų. Rut tikisi rasti savo šaknis. Tačiau Holokaustą išgyvenęs Edekas nenori iš naujo patirti traumos ir iš visų jėgų priešinasi kelionei.
...Pagrobimą, apie kurį iš anksto buvo pranešta, transliuoja socialiniai tinklai. Pagrobtas teisėjas, kadaise paskelbęs neteisingą nuosprendį. Dabar jis pats kaltinamasis, o prisiekusiaisiais taps tiesioginės transliacijos žiūrovai. Jie ir spręs, kokio nuosprendžio nusipelno teisėjas. Taip trumpai galima anonsuoti Kanados rašytojo ir režisieriaus Wilsono Coneybeare’o filmą „Amerikos korikas“ (LNK, liepos 2 d. 22.30).
Airių aktorius Andrew Scottas
Be galo subtilus filmas „Visi mes svetimi“, bravūriška monodrama „Vania“ ir „Netflix“ serialas „Riplis“. Andrew Scottas – dar vienas puikus aktorius iš Airijos, užkariaujantis pasaulį.
Nauji serialai – „Tapti Karlu Lagerfeldu“
Paryžiaus naktinio klubo įvairiaspalvėse neoninėse šviesose, skambant „Rolling Stones“ dainai „Satisfaction“, vyriškis raudonais ilgaauliais batais patraukia ambicingo jauno dendžio Jacques’o de Baschero dėmesį. Jo vardas? Karlas Lagerfeldas, chameleoniškas dizaineris, vienu metu dirbantis keleriems mados namams ir apibūdinantis save „paruoštos nešioti mados komersantu“. Netrukus jo veidas bus žinomas visame pasaulyje, tačiau 8-ajame dešimtmetyje, kai vyksta neseniai pasirodžiusio serialo „Tapti Karlu Lagerfeldu“ („Becoming Karl Lagerfeld“, sumanymo autoriai Isaure Pisani-Ferry, Jennifer Have ir Raphaëlle Bacqué, Prancūzija, „Disney+“) veiksmas, 2019 m. miręs „kaizeris“ nerišo plaukų į kaselę ir nenešiojo tamsių akinių.
Krėsle prie televizoriaus
Lietuva geba stebinti. Štai viena konservatorių politikė nustebino savo „žmogiška klaida“. Taip ir nesupratau, kokia klaida būtų nežmogiška, bet ne tai svarbiausia. Nustebino, kad moralinį nevalyvumą galima vadinti klaida. Štai LRT tinklalapyje skaitau, kad viena žurnalistė susituokė su mylimuoju. O jei būtų susituokusi su nekenčiamuoju? Ar sužinotume? Važiuojant iš Vilniaus galima pamatyti reklamą, kuri žada „orgazmo investicijas“, – apie tokias iki šiol negirdėjau. Stebina nuolat tyru ir nekaltu patriotizmu besidžiaugiantis Kaunas, susirengęs statyti paminklą komunistui Brazauskui. Paguosti gali tik tame pačiame Kaune pamatyta iškaba: „Laidojimo paslaugos visą parą“.
Nauji filmai – „Hit Man“
„Samdomus žudikus išgalvojo populiarioji kultūra“, – dar filmo „Hit Man“ (rež. Richard Linklater, JAV, 2023) pradžioje konstatuoja pagrindinis herojus Geris Džonsonas (Glen Powell). Tuoj pat prieš žiūrovo akis prabėga begalė filmų ištraukų – nuo film noir klasikos iki „Reikalų Briugėje“. Visus juos vienija samdomo žudiko personažas. Žudikai gali būti visokie – romantiški paslaptingieji, nevykėliai, beveidžiai. Tačiau visi jie tarnauja žiūrovo fantazijai – lūkesčiui, kad prireikus atsiras žmogus, galintis atkeršyti tam, kuris įskaudino. Klausimas, kodėl visuomenė taip nori tikėti susikurtu samdomo žudiko mitu, tampa atspirties tašku ir režisieriui Richardui Linklateriui.
Pamąstymai po „Sidabrinės gervės“ apdovanojimų
Nepaisant nuo „Sidabrinės gervės“ apdovanojimų scenos kelis kartus pasikartojusių palaikymo patikinimų LGBT+ bendruomenei, krikdemų politikai gana jaukiai sėdėjo Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertų salėje (susidarė įspūdis, kad tai kažkokie specialūs TS-LKD partijos apdovanojimai ar partijos elito suvažiavimas, kuriame net žemės ūkio ministras dalyvavo). Deja, nė vienas iš jų nepasirodė prieš dieną vykusiose „Pride“ eitynėse. Renginio operatoriai elgėsi pagal vadovėlį ir skambant Gretos Grinevičiūtės, Marijos Kavtaradzės ar Aistės Stonytės kalboms neatsuko kameros į premjerę, kuriai pritrūko lyderystės ir kuri nemaža dalimi yra atsakinga už tai, kad vis dar gyvename balanos gadynėje, visa queer bendruomenė yra įstrigusi ties vienu partnerystės klausimu ir negalime judėti į priekį (apie translyčių žmonių teises apskritai bijoma net užsiminti).
Krėsle prie televizoriaus
Prancūzų režisierė ir aktorė Maïwenn mano, kad „menininkai – tai prieinami politikai“, kurie formuoja visuomenės nuomonę, nes „kai mes matome, kaip kalba politikas, mažai ką suprantame“, bet „kai kalba menininkai, tai suprantama visiems“. Gal taip ir yra, bet kažkodėl neįsivaizduoju, kad lietuvių politikus būtų galima išversti į meno kalbą, juolab kad po pastarųjų rinkimų ir gausių vieno naujo Europos Parlamento nario Evangelijos citatų gali pasirodyti, jog atsidūrei psichodeliško „siaubiako“ filmavimo aikštelėje.
Verta prisiminti
Kuo gali būti patrauklus filmas, rodantis žmogų, kuris sėdi virš popieriaus lapo arba baksnoja klaviatūrą? Ir vis dėlto rašytojai žavi kino kūrėjus. Ne tik todėl, kad jie kuria istorijas, kuriomis maitinasi kinas. Pirmiausia todėl, kad šiuolaikiniame pasaulyje jie puikiai atitinka kino mėgstamą hiperjautraus pašaliečio, nepritapėlio vaidmenį. Taip pat jų gyvenimo istorijos gali būti tokios pat spalvingos, tragiškos ir jaudinančios kaip ir jų knygos.
Nauji filmai – „Rašytojas“
Kai kuriems žmonėms laimė džiaugtis lemtingais susitikimais ir pokalbiais nusišypso kelis kartus gyvenime. Taip nutiko Dimai (Jamie Day) ir Kostui (Bruce Ross), susitikusiems šaltame, bet jaukiame Niujorke, praėjus trisdešimčiai metų po skausmingo (tuo metu atrodė – neišvengiamo) išsiskyrimo. Naujausiame Romo Zabarausko filme „Rašytojas“ (Lietuva, JAV, Vokietija, 2024) susipina jausmai – ilgesys bei meilė – ir žmogiškiausios problemos: tapatumas, politika, socialinė realybė. Zabarauskas įtaigiai ir jautriai „audžia“ filmą, kuriame atsiskleidžia įvairūs gyvenimo kompleksiškumo niuansai.