Vasarą svarbiausia yra orų prognozė. Nors ja pasitiki tik labai naivūs žmonės, vis dėlto tai kasdienio ritualo dalis. Įdomu klausytis gyvų ir tikrų sinoptikų, bet televizijoje egzistuoja ir vyrai bei moterys, stovintys veidu į mus žemėlapio fone ir iškilmingai skaitantys televizijos suflerį. Jie įsitempę, bijo pajudėti, mediniais rankų judesiais kartais brūkšteli virtualų žemėlapį. Negyva kalba, tvarkingi kostiumai ir gilios iškirptės – ne profesionalų, o įsivaizduojamų idealių lietuvių atributai, tad kiekvienąkart suabejoju, ar tik jų nesugeneravo dirbtinis intelektas. Regis, jie neturi prisiminimų, už taško žemėlapyje neįsivaizduoja realaus miesto, kuriame gal teko kadaise atsidurti. Jei pakliūčiau į televizijos studiją, kad įsitikinčiau jų tikrumu, būtinai paklausčiau ne apie kamuolinius debesis ar kažką panašaus, o apie gerovės valstybę. Įdomu, ar atsakymas skambėtų taip pat įtikinamai, kaip naujai išrinkto prezidento.
Net pati liūdniausia prognozė vasarą negali pririšti prie televizoriaus. Nors ši savaitės ir žada ne vieną susitikimą su anksčiau sužavėjusiu ar sujaudinusiu filmu bei akistatą su savimi, kažkada žiūrėjusiu jį pirmąkart. Man toks filmas bus Anthony Minghellos „Anglas ligonis“ (TV1, birželio 2 d. 01.30). Beveik prieš trisdešimt metų jis jausmingais vaizdais kalbėjo apie meilę, sugebančią nugalėti karo siaubą. Sukurtas pagal Bookerio premija apdovanotą Michaelio Ondaatje romaną, filmas pasakojo apie 1943 m. virš Šiaurės Afrikos vokiečių pašauto sportinio lėktuvo pilotą, kuris, surastas dykumoje, patenka į Sąjungininkų karo ligoninę netoli Florencijos. Pilotas (Ralph Fiennes) neprisimena, kas jis yra ir kas jam atsitiko. Atgauti atmintį padeda šalia rasta knyga – Herodoto „Istorija“, kurią jam skaito slaugytoja Hana (Juliette Binoche). Karas artėja prie pabaigos, ligoninę netrukus evakuos, bet anglas ligonis gali neišgyventi dar vienos kelionės ir Hana nusprendžia likti kartu su juo apgriuvusiame vienuolyne. Netrukus prie jų prisidės mįslingas kanadietis Karavadžas ir sikhas Kipas. Vis trys bandys suprasti, kas yra tas žmogus subintuotu veidu ir be atminties. Ligonis kasdien vis arčiau savo paslapties ir atsakymo į klausimą, kaip baigėsi didžioji jo meilės istorija. Ar ji tikrai baigėsi? Tačiau ligoniu domisi ir Sąjungininkų žvalgyba.
1996-aisiais „Anglas ligonis“ sulaukė devynių „Oskarų“ ir visuotinio žiūrovų susižavėjimo. Pagalvojau, kaip filmas vertinamas palyginti neseniai Anglijoje pasirodžiusioje kino istorijoje: didžiuliame daugiau nei penkių šimtų puslapių tome nepaminėtas ne tik „Anglas ligonis“ – su didinamuoju stiklu neaptikau ir jo režisieriaus pavardės.
Dano Kwano ir Danielio Scheinerto filmas „Viskas visur ir iškart“ (LRT Plius, 6 d. 21.30) neseniai gavo septynis „Oskarus“, bet bijau, kad kino istorikai jį pamirš dar greičiau. Tai pasakojimas apie kinę Eveliną (Michelle Yeoh), gyvenančią JAV, kuri ant savo pečių laiko kuklų šeimos verslą, rūpinasi sergančiu tėvu, pykstasi su netradicinės orientacijos dukterimi ir turi problemų su vyru. Kai prie viso to prisideda dar ir problemos su mokesčių inspekcija, Evelinos pasaulis subyra į daugybę visatos matmenų ir savęs versijų. Staiga ji suvokia, kad yra apdovanota antgamtinėmis galiomis ir turi sulaikyti blogį, kad išgelbėtų visas tas visatas. Beje, tai lengviau nei pateikti mokesčių deklaraciją. Pastaroji aplinkybė bent jau mane gali sutaikyti su filmo heroje, nors beveik dvi su puse valandos trunkančiam filmui, kurį „LRT Plius“ rodo su „Elito kino“ rubrika, labiau tiktų kulinarinės laidos etiketė, nes jame sumaišyta tiek žanrų, stilių, temų ir potemių, filosofijų, religijų ir net kvantinės fizikos, kad reginys labiau primena tirštą šiupininę.
Jei pasitelktume dabar madingų vadinamųjų koučerių leksiką, filmo pradžios Evelina, skirtingai nuo egzistuojančių kituose matmenyse, yra blogiausia savęs versija. Čilės režisieriaus Sebastiáno Lelio filmo „Glorija Bel“ (LNK, 2 d. 00.05) herojė tiesiog yra vidutinio amžiaus išsiskyrusi moteris. Hormonų audros jau baigėsi, bet kūnas ir dvasia vis dar kupini troškimų. Glorija dirba draudimo įmonėje, retai bendrauja su savo suaugusiais vaikais, o laisvalaikį leidžia su taure vyno ir šokiais naktiniuose klubuose. Čia Glorija (Julianne Moore) kartą sutinka bendraamžį Arnoldą (John Turturro), kuris vis dingsta iš jos gyvenimo. Naktį grįžusi namo, Glorija veja priklydėlį katiną – murkiančią vienišos senatvės grėsmę.
Prisipažįstu, kad nesuprantu, kam Lelio prireikė kurti amerikietišką ankstesnio savo filmo „Glorija“, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka Paulina García, versiją. Iš JAV kurto filmo dingo ne tik fantastiškai įtaigi aktorė, bet ir politinis kontekstas, kuris Čilės režisieriams visada svarbus. Nors kita vertus, JAV gaminami kituose žemynuose kurtų filmų perdirbiniai niekad neprilygsta originalams, kartais rezultatas būna katastrofiškas, kaip kad nemirtingojo „Iki paskutinio atodūsio“ amerikietiškas variantas „Breathless“ (rež. Jim McBride, 1983) su Richardu Gere’u.
Amerikiečių komedijos dar nebyliojo kino laikais kalbėjo apie tai, ką visuomenė laiko tabu. Nenustebkite, kad Gene’o Stupnitsky filmą „Geri berniukai“ TV3 1 d. rodo 22 valandą. Trys filmo herojai šeštos klasės mokiniai Maksas, Lukas ir Toras rengiasi iniciacijai – perėjimui į gimnaziją. Jiems tai svarbu, nes, jų žodžiais, turės liautis elgtis kaip vaikai ir išmokti būti tikrais gimnazistais. Bet dar svarbesnė iniciacija – vakarėlis, vadinamas kissing party. Berniukams jis kelia siaubą, nes nė vienas neturi žalio supratimo, kaip taisyklingai bučiuotis. Vadinasi, kad neapsijuoktum prieš draugus, reikia išmokti. Taip prasideda jų diena, per kurią jiems teks kariauti su panašaus amžiaus kaimyne, įsigyti narkotikų, naudoti erotinius žaisliukus visai ne taip, kaip reikia, pirkti alaus ir net pataisyti droną. Žinoma, kūrėjai neapsieis be primityvių juokų, bet atsiras vietos ir rimtesnėms mintims. Todėl „Geri berniukai“ gali nustebinti jautrumu ir draugystės temos traktuote, pastebėjimais apie tai, kaip žmonių ryšius veikia laikas, nevienoda patirtis ar skirtingi poreikiai.
Tikiu, kad šįvakar gerai pasijus kačių gerbėjai – Willo Sharpe’o filmas „Kibirkščiuojantis Luiso Veino gyvenimas“ (LRT, 31 d. 21.30) pasakoja apie ekscentrišką menininką Louisą Wainą. Sakoma, kad jis pakeitė požiūrį į katinus ir atskleidė jų komiškąjį bei kultūrinį potencialą. Wainas išgarsėjo paveikslais, kuriuose vaizdavo antropomorfiškus katinus. Pakeisti požiūrį ir į katinus, ir į gyvenimą jį paskatino žmonos Emily meilė. Būtent meilė žmonėms, gyvūnams ir gamtai suteikė gyvenimui prasmę. Pagrindinius veikėjus, kurių gyvenime būta visko, taip pat ir tragedijų, suvaidino Benedictas Cumberbatchas ir Claire Foy, o filmo pasakotoja yra Olivia Colman: jos balsas paverčia dailininko biografiją jautria pasaka vaikams ir suaugusiems.
Jūsų – Jonas Ūbis
