7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Informacija iš tamsiausios alėjos

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 23 (1515), 2024-06-07
Kinas Rodo TV
„Nuostabi diena, kai esame kartu“
„Nuostabi diena, kai esame kartu“

Marielle Heller filmas „Nuostabi diena, kai esame kartu“ (TV1, 9 d. 23.05) nėra tipiškas biografinis filmas, nuo kurių, regis, visi pavargo. Užuot pasakojusi apie JAV populiarios laidos vaikams vedėją Fredą Rogersą (1928–2003), žmogų iš kūno ir kraujo, režisierė pasakoja apie reiškinį, koks buvo žiūrovų pamėgtas ponas Rogersas, ir apie jo įtaką, na, jei ne pasauliui, tai bent laidos žiūrovams. Heller yra sakiusi, kad jos metodas – „bandyti kalbėti  apie tai, apie ką žmonėms kalbėti nepatogu“.

 

Tomo Hankso suvaidintas Rogersas – altruizmo ir empatijos įsikūnijimas. Sugebėjimas įsiklausyti į kitus žmones, mokėjimas juos priimti be išankstinių nuostatų pavertė Rogersą ir jo trisdešimt trejus metus kurtą laidą „Mister Rogers‘ Neighborhood“ milijonų moraliniu auklėtoju. Tą sugebėjimą skatinti asmeninę raidą Heller rodo pasitelkdama spalvingą, beje, turintį realų prototipą, personažą Loidą Fogelį (Matthews Rhys). Tai ambicingas tiriamosios žurnalistikos atstovas, kurio specializacija – tamsiųjų pasaulio pusių demaskavimas. Jis įtaria, kad ponas Rogersas tik apsimeta geru. Vaikystėje tėvas paliko šeimą, kai Loido mama kovėsi su mirtina liga, bet dabar tėvas bando atnaujinti ryšius ir sūnus tam priešinasi. Rodydama Loido susitikimą su Rogersu 1998-aisiais Heller siekia, kad savo akimis įsitikintume, kokį poveikį turėjo viena garsiausių televizijos, atsiprašau už žodį, ikonų.

 

Deja, „Nuostabi diena, kai esame kartu“ sudėliota iš nublukusių klišių ir, regis, Rogersas filmui nereikalingas, nes tik ramina kaip bromas, kurį mano sovietinėje vaikystėje pildavo į kompotą paaugliams ir šauktiniams kareiviams, kad šie būtų pakantesni ir nuolankesni, ypač siaučiant hormonų audrai. Tad „Nuostabi diena, kai esame kartu“ yra taisyklingas, pagal aiškias taisyklės sukurtas filmas apie šiuolaikinį šventąjį. Deja, tas pačias nuobodžias taisykles galima pamatyti kai kuriuose „Sidabrinėms gervėms“ (LRT, 9 d. 19 val.) šiemet nominuotuose lietuviškuose filmuose: tvarkinga aktorystė, taisyklingai sugrotos sentimentalumo natos, palyginti sklandus ritmas ir visų mėgstamas profesinis (operatorių, dailininkų, kompozitorių, montuotojų) spindesys. Tik tokie tvarkingi filmai  nepasako nieko naujo apie pasaulį, kuriame gyvename.

 

Paulo Feigo komedija „Vienas šūvis. Dvi kulkos“ (TV3, 13 d. 22.30) gali būti įrodymas, kad nėra tokios kino klišės, kurios negalėtų pagyvinti tarp aktorių (arba personažų) atsirandanti „chemija“. „Vienas šūvis. Dvi kulkos“ – lyg filmų apie policininkų draugystę dėlionė, ir tik tarp Sandros Bullock ir Melissos McCarthy atsirandanti energija priverčia patikėti, kad tai nebus dar vienas atšildytas kotletas. Schema gerai žinoma: du itin skirtingi personažai (-ės) staiga supranta, kad jų duetas bus efektyvesnis: Bullock herojė – FTB agentė, kurios asmeninis gyvenimas toks nesusiklostęs, kad reikia net katiną „skolintis“, McCarthy kuria bekompromisę policininkę, galinčią kelti siaubą savo viršininkui. Bendras abiejų herojų tikslas taip pat standartinis – sugauti paslaptingą nusikaltėlį. Bet filmo sėkmės receptas tas, kad abi aktorės yra išmintingesnės už savo herojes. Užuot bandžiusios patraukti antklodę kiekviena į savo pusę, aktorės nuolat papildo viena kitą, o kartais ir susikeičia vaidmenimis. 

 

Filmai „apie gyvenimą“ dažnai su tuo gyvenimu neturi nieko bendro, bet juos mėgsta visi. Prie tokių priskirčiau Dano Fogelmano juostą „Toks gyvenimas“ (LNK, 13 d. 22.30), kurios pagrindas – jo paties kurtas serialas. Tai nelinijinis pasakojimas apie susipynusius dviejų šeimų likimus. Matome atsitiktines, kartais gražias, kartais skausmingas filmo herojų gyvenimo akimirkas, kurių pasekmės paaiškės po dešimčių metų ir dažnai palies visai kitus žmones. Filmas – ne serialas, todėl ribotas jo laikas supaprastina herojus. Įvykių virtinė, turėjusi skatinti apmąstymus apie žmogaus likimo vingius, primena dar vieną klišių rinkinį, kur tragedijos infantilios, o meilės scenos persaldintos, nors režisieriaus noras paaiškinti, kad negalima delsti priimti svarbių sprendimų, nes paskui gali būti per vėlu, visai įtikina. Ir, žinoma, galima paganyti akis į gerus aktorius Oscarą Isaaką, Antonio Banderasą, Oliwią Wilde, Annette Bening.

 

Apie meilę ir Billo Condono „Geras melagis“ (LNK, šįvakar, 7 d., 21 val.). Šios istorijos veikėjai – profesionalus sukčius Rojus (Ian McKellen) ir turtinga našlė Betė (Helen Mirren). Jie susipažino internete ir Rojus nesitveria džiaugsmu galvodamas apie būsimą grobį. Tačiau kai Betė atveria savo namus ir pradeda įsileisti į savo gyvenimą, Rojus ima suprasti, kad yra jai neabejingas. Jis priverstas balansuoti ties tiesos ir melo riba. Bet tai bus filmo pradžioje, o vėliau kūrėjai pasuks gerai nuspėjamu keliu.

 

Įdomu, kiek klišių bus filmuose, kurių scenarijus rašys dirbtinis intelektas. Bet Shawno Levy 2021 m. filmas „Laisvasis Gajus“ (TV3, šįvakar, 7 d., 21.20), perkeliantis į virtualią žaidimų erdvę, gal ir palengvins supratimą, kas mūsų laukia, nes jame atsiranda dirbtinio intelekto savimonės tema. Šis intelektas ne tik kaupia informaciją, bet ir pats pradeda kurti duomenis bei spręsti problemas be žmogaus įsikišimo. Tiesa, „Laisvojo Gajaus“ kūrėjai prie šios temos tik prisiliečia ir siunčia linkėjimus „Matricai“.

 

Filmo veikėjas Gajus, kitaip tariant, Vaikinas (Ryan Reynolds), yra virtualaus Free City gyventojas. Kiekvieną rytą jis valgo tuos pačius dribsnius, apsivelka tuos pačius marškinius, geria kavą toje pačioje kavinėje ir skuba į banką, kur teks praleisti aštuonias darbo valandas. Kiekvieną dieną jam tenka išmokėti pinigus, patirti kelis ginkluotus apiplėšimus (miesto gatvės kartais primena karo veiksmų aikštelę) ir su draugu išgerti alaus paplūdimyje. Trumpai tariant, jis yra vartotojų visuomenės etalonas.

 

Idilišką vaizdelį gadina keistenybės, kurios Gajui savaime suprantamos: visur laksto pikti žmonės, pasidabinę saulės akiniais, jie plėšia ir žudo, o televizijos orų prognozė reguliariai žada „kulkosvaidžių lietų“ ir kitokias aistras. Bet Free City trykšta gyvenimu, jame knibžda netikėti veikėjai ir jų užduotys. Man patiko sena ponia, kuri nori, kad surastų jos pradingusius katinus, ir prekiautojas informacija, tūnantis tamsiausioje alėjoje. Reynoldsas, regis, puikiai jaučiasi tame spalvingame chaose. Greičiausiai jis ir pats gimė Free City.

 

Bet kai sutiks savo gyvenimo meilę, Gajus pradės priiminėti savarankiškus sprendimus, išklysti iš žaidimo algoritmo nurodyto kelio. Žaidėjai nuspręs, kad įsikišo koks nors programišius, nors tiesa bus daug sudėtingesnė... Bent jau man kilo klausimų: ar dirbtinis intelektas žino, kad jis yra dirbtinis? Ar suvokimas, kad esi kieno nors kūrinys, veikia intelekto raidą?

 

Jūsų – Jonas Ūbis

„Nuostabi diena, kai esame kartu“
„Nuostabi diena, kai esame kartu“
„Toks gyvenimas“
„Toks gyvenimas“
„Geras melagis“
„Geras melagis“
„Laisvasis Gajus“
„Laisvasis Gajus“