Selektyvus politinis (ne)jautrumas

Kasmet „Auksinės palmės šakelės“ paskelbimas sulaukia įvairių reakcijų ir nuomonių. Įsiplieskia diskusijos, ar žiuri tikrai įvertino tą, kuris buvo stipriausias, originaliausias, vertingiausias. Pernai nusivyliau, kai „Interesų zona“ liko antra, o pagrindinis prizas buvo įteiktas „Kryčio anatomijai“, nes Jonathano Glazerio filmas atrodo visa galva originalesnis ir svarbesnis. Suprantu, kad tai subjektyvi nuomonė. Tačiau šiais metais Gretos Gerwig vadovaujamos žiuri sprendimas apdovanoti Seano Bakerio filmą „Anora“ sukėlė daugiau nei subjektyvų nusivylimą. Šis sprendimas nuliūdino politiniu nejautrumu mūsų regionui, karo Ukrainoje ir sankcijų Rusijai nepaisymu.

Bakerio filmas pasakoja apie sekso darbuotoją Anorą, kurios pažintis su rusų oligarcho sūnumi Ivanu ima keisti jos gyvenimą ir įsuka į smurto bei pažeminimo pilną situaciją. Paprastutė Pelenės istorijos variacija išties gyvybinga ir organiška, bet tai, kad Bakeris pagrindiniams vaidmenims pasirenka Rusijoje aktyviai dirbančius aktorius Marką Eidelšteiną ir Jurą Borisovą bei keletą kitų, dabartiniame kontekste atrodo problemiška. Net jeigu filme Ivano tėvai oligarchai bei jų pakalikai vaizduojami kaip nuožmūs ir nepaisantys moralės, darbas su rusų aktoriais reiškia dėmesį rusų kultūrai. Įteikdama prizą Gerwig teigė, kad filmas sužavėjo savo žmogiškumu, prajuokino, o vėliau sudaužė širdis. Tačiau komisijai pritrūko žmogiško įsijautimo į politinį kontekstą ir supratimo, kokią žinutę siunčia tokio filmo apdovanojimas. Turbūt liūdniausia ir beviltiškiausia tai, kad beveik niekam „Anora“ neatrodo problemiška ir apdovanojimas bent kol kas nekelia svarbios diskusijos.

Kitas svarbus aspektas – Bakeris apdovanojimą paskyrė visiems sekso darbuotojams, tačiau ar tikrai šis filmas prisideda prie požiūrio į sekso darbuotojus keitimo? Ani vaizduojama kaip naivi mergina, tik ir laukianti, kol ją kas nors išgelbės iš esamos padėties, o tai niekaip neprisideda prie pozityvesnės reprezentacijos. Galiausiai didelį komercinį potencialą turinti romantinė komedija atkartoja daug sykių kine matytas klišes bei situacijas ir nepasižymi ankstesniuose filmuose Bakeriui būdingu stiliumi ir subtilumu. Visi filmai, apdovanoti kitose kategorijose, man atrodo vertesni „Auksinės palmės šakelės“ už „Anorą“, tiek politiškai, tiek estetiškai.

Bent jau į programą įtrauktas Kirilo Serebrenikovo filmas „Limonovas. Edžio baladė“ („Limonov: The Ballad of Eddie“) nebuvo apdovanotas. Pagrindiniuose industrijai skirtuose leidiniuose „Screen“ ar „Indiewire“ visiškai nesvarstoma nei apie kontekstą, nei apie Eduardo Limonovo poziciją Ukrainos atžvilgiu. Filmo nenorėjau žiūrėti, tad negaliu leistis į jo analizę, bet režisieriaus pasirinkimas kurti filmą apie šią asmenybę ir festivalio sprendimas jį įtraukti į programą vėlgi atrodo problemiškas. Tiesiog dabar ne laikas skirti dėmesį rusų kultūrai ir ją remti, juolab kad Ukrainai visai nebuvo skirta dėmesio.

Antrasis režisierės Coralie Fargeat filmas „Substancija“ („The Substance“), dar vienas žanrinis filmas konkursinėje programoje, – tai kūno siaubo filmas apie jaunystės kultą, apie tai, kiek iš moters reikalauja pramogų industrija ir apskritai visuomenė. Šis filmas apdovanotas už geriausią scenarijų. Penkiasdešimtmetei Elizabet Sparkl (Demi Moore) laidos prodiuseris praneša, kad laikas pokyčiams ir kad jie nori surasti naują vedėją sporto šou, kurio reitingai krinta. Ligoninėje sutiktas vaikinas Elizabet pasiūlo išbandyti substanciją, pakeisiančią jos gyvenimą. Nusivylusi Elizabet nusprendžia pabandyti, paskambina jai duotu numeriu, gauna instrukciją ir medžiagas. Susileidus substancijos iš Elizabet atsiranda jauna, graži jos versija Sju (Margaret Qualley). Svarbiausia taisyklė, kad kas septynias dienas jos turi keistis. Taigi savaitę Elizabet gyvena savo gyvenimą, o kitą savaitę – Sju. Pamažu įsisuka troškimo gyventi skatinama konkurencija ir prasideda, švelniai tariant, nesklandumai. Filme efektingai perteikiami kūno pokyčiai, kurie pabaigoje įgauna monstrišką pavidalą. Monstro tema kine jau daug kartų analizuota, bet „Substancija“ išsiskiria humoro jausmu. Nors filmas ir pernelyg ištęstas, dalį scenų tikrai dar buvo galima sutrumpinti ir taip labiau jį suveržti, suteikiant ir geresnį ritmą, ir daugiau polėkio, vis dėlto tai originaliai parašytas ir gyvybingas kūrinys, drąsiai kalbantis apie moterų laisvę būti savimi.

Kitas filmas, dar aštriau kalbantis apie moterų teises bei laisves, – iraniečio Mohammado Rasoulofo „Šventos figos sėkla“ („The Seed of the Sacred Fig“), įvertintas specialiuoju žiuri prizu bei FIPRESCI apdovanojimu. Režisierius, Irane nuteistas aštuonerius metus kalėti, pabėgo iš savo šalies ir Kanuose buvo sutiktas nepaprastai šiltai, su didžiuliu palaikymu. Šis filmas tęsia Rasoulofo jau nagrinėtas temas – apie Irano diktatūrą, neteisingai vykdomas bausmes, bet svarbiausias akcentas šįkart yra moterų teisės. „Šventos figos sėkla“ pasakoja vienos šeimos istoriją. Pirmas filmo kadras – ant stalo beriamos kulkos ir įduodamas ginklas. Vėliau sužinome, kad Imano pareigos paaukštintos, jis tapo teismo tyrėju ir nuo šiol jo bei jo šeimos gyvenimas turės keistis. Už dukrų Rezvan ir Sanos auklėjimą atsakinga mama Najmeh ima dar labiau riboti jų gyvenimą. Šalyje prasidėjus masiniams protestams dėl jaunos merginos nužudymo įtampa auga ir šeimoje, o iš namų dingus ginklui pasiekia piką. Į filmo audinį įpinami ir realūs kadrai iš protestų, lyginant juos su informacija, pateikiama per televiziją. Antroje filmo dalyje nuo protestų kiek nutolstama ir susitelkiama į šeimos tarpusavio santykius bei ginklo istorijos narpliojimą, kuri stiprėjant Imano paranojai peržengia visas ribas. „Šventos figos sėkla“ – labai stiprus, įtraukiantis ir jaudinantis filmas, kuris, mano galva, buvo vertas „Auksinės palmės šakelės“.

Didįjį žiuri prizą šiais metais pelnė Payal Kapadios filmas „Viskas, ką įsivaizduojame kaip šviesą“ („All We Imagine as Light“), pasakojantis apie tris moteris, dirbančias ligoninėje Mumbajuje. Prabha nesulaukia žinių iš Vokietijoje dirbančio vyro, Anu slapta susitikinėja su mylimu vaikinu, o Parvati iš jos namų iškeldinti grasina naujus namus statanti įmonė. Kapadia filmą struktūruoja į dvi dalis: pirmojoje įsiliejame į gyvenimo ritmą Mumbajuje, o antrojoje iškeliaujame su trimis veikėjomis į užmiestį. Pirmoje dalyje dominuoja mėlyna spalva, liūtys ir Mumbajuje gyvenančių žmonių mintys apie gyvenimą mieste, o antrojoje kadrus užpildo kaitri saulė ir šviesa. Poetiškas, subtilus filmas kalba apie meilę ir draugystę kastų ir religinių įsitikinimų suvaržytoje visuomenėje.

Labiausiai nustebinęs festivalio filmas – Jacques’o Audiard’o „Emilija Perez“ („Emilia Pérez“) – iš žiuri gavo net du apdovanojimus: įvertintos visos keturios aktorės Zoe Saldaña, Selena Gomez, Karla Sofía Gascón ir Adriana Paz bei skirtas žiuri prizas. Muzikinis numeris filmo pradžioje, kai advokato asistentė Rita (Zoe Saldaña) rašo išteisinamąją kalbą vyrui, kuris, kaip ji pati mano, išties nužudė savo žmoną, įveda į sudėtingą, bet spalvingą filmo pasaulį. Iškart suprantame filme pristatomą kontekstą – tai korupcijos ir neteisybės persmelkta Meksika. Po šio teismo Rita sulaukia paslaptingo skambučio. Jai darbą pasiūlo narkotikų kartelio galva. Darbas netikėtas – suorganizuoti jam lyties keitimo operaciją. Likusią filmo dalį stebime Ritą ir naują tapatybę įgavusį prekiautoją narkotikais, tapusį Emilija Perez (Karla Sofía Gascón). Filmo audinys supintas iš įprastų dialogų ir dainų. Miuziklo žanras sudėtingas filmo temas šiek tiek nukenksmina, bet nenureikšmina. Tamsioji Meksikos pusė skleidžiasi veikėjams kuriant planus, bandant keisti tiek savo, tiek visuomenės gyvenimą. „Emilija Perez“ išsiskyrė iš programos drąsa eksperimentuoti su žanru. Kartais įmantrios dainų scenos realias keliamas problemas pakylėja į visiškai kitokį pasaulį, kuriame įdomu stebėti emocingus veikėjus ir jų išgyvenamas dramas. Filme tiršta temų, bet, regis, svarbiausia – ar įmanomas tikras pokytis tiek žmoguje, tiek visuomenėje.

Miguelio Gomeso „Didysis turas“ („Grand Tour“) apdovanotas už geriausią režisūrą. Portugalų režisierius leidžiasi tyrinėti skirtingas Azijos šalis – Birmą, Singapūrą, Tailandą, Vietnamą ir Kiniją. Dviejų dalių filme pasakojama sužadėtinių istorija iš skirtingų perspektyvų. Edvardas bėga nuo sužadėtinės, o ši seka jo pėdomis. XX a. pradžios europiečių veikėjų kelionė po kolonizuotas šalis jungiama su kadrais iš dabarties. Laikas filme neturi griežtų rėmų, žmonės, gamta, kasdienybės detalės pinasi į poetišką Gomeso kuriamą travelogą.

Geriausiu debiutiniu filmu, renkamu iš visų Kanų festivalio programų, tapo norvegų režisieriaus Halfdano Ullmano Tøndelio „Armandas“ („Armand“) iš „Ypatingo žvilgsnio“ programos. Kamerinis filmas, neišeinantis už mokyklos sienų, gilinasi į dviejų vaikų konflikto sprendimą iš tėvų perspektyvos. Įprasta skandinaviško kino formulė papildoma performatyviomis scenomis, kurios ne visada taiklios ir nepadeda geriau įsijausti į analizuojamą situaciją, tačiau aktorės Renate Reinsve vaidmuo dar kartą įrodo šios aktorės sugebėjimus.

Trumpametražių filmų konkursinėje programoje laimėjo kroatų režisieriaus Nebojšos Slijepčevićiaus „Žmogus, negalėjęs tylėti“ („The Man Who Could Not Remain Silent“), nukeliantis į 1993 m., kai paramilitarinės grupės vykdė visuomenės valymą. O specialųjį paminėjimą gavo portugalų režisieriaus Danielio Soareso filmas „Blogas akimirkai“ („Bad for a Moment“), per komišką situaciją atskleidžiantis Lisabonos gentrifikacijos problemas. Šioje programoje varžėsi ir lietuvės Eglės Razumaitės „Ootidė“. Kaip ir ankstesniame filme, Razumaitė sukuria paveikią atmosferą. Juostoje nufilmuotas filmas minimalistine kino kalba pasakoja apie jaunų merginų pasaulį ir jo pokytį.

Iš „Ypatingo žvilgsnio“ atradimu man tapo kinų režisieriaus Guan Hu filmas „Juodas šuo“ („Gou zhen“), kuris ir buvo pripažintas geriausiu šioje programoje. Pasakojama istorija gana paprasta: į mažą miestelį iš kalėjimo sugrįžta Langas (Eddie Peng), jis beveik nekalba, bet po truputį bando įsilieti į gyvenimą. Kadangi netrukus vyks 2008 m. olimpinės žaidynės, miestelyje reikia sugaudyti galybę benamių šunų. Langas įsidarbina šunų gaudytoju ir susiduria su juodu šunimi, kuris miestelyje jau spėjo pagarsėti kaip itin agresyvus. Praleidę kelias dienas uždaryti vienuose namuose, Langas ir šuo atranda ryšį – nuo šiol jie visur kartu. Atsiribojusiam ir sunkiai su tėvu bendraujančiam veikėjui šuo į jo gyvenimą atneša vidinių pokyčių. Operatoriaus Weizhe Gao bendri merdinčio miestelio ir gamtos planai kuria ypatingą atmosferą ir šiai istorijai suteikia periferinės Kinijos konteksto suvokimą. Nuostabiai nufilmuoti filmo pabaigos kadrai, kai gyventojai išvyksta į laukus stebėti saulės užtemimo, o miestelį užima gyvūnai. Nors „Juodame šunyje“ dominuoja tamsios spalvos, apleistos vietovės, jame labai daug šviesos – po seanso išėjau šiek tiek pakylėta.

Kitas labai šviesus ir įsimintinas filmas – latvių režisieriaus Ginto Zilbalodžio animacija „Tėkmė“ („Flow“). Žemę ištikus potvyniui kačiukas spėja įšokti į valtį, į kurią po truputį susirenka ir daugiau gyvūnų. Valtis plaukia, o gyvūnai vis susiduria su kokiais nors iššūkiais ir situacijomis, kai reikia vienybės bei pagalbos vienas kitam. „Tėkmė“ – ne tik labai gražus ir nuotykių pilnas filmas, jame yra ir gili ištarmė apie galimas katastrofas, žmonių sukeltas pasekmes gyvūnams, skirtingų rūšių, kurias galime suprasti labai metaforiškai, atstovų gebėjimą padėti vieni kitiems. Režisierius siūlo viltingą žvilgsnį.

Iš programos „Dvi režisierių savaitės“ labiausiai įsiminė filmas, kuriame kaip tik vilties labai maža, – palestiniečių „Į nežinomą žemę“ („To a Land Unkown“). Danų–palestiniečių režisieriaus Mahdi Fleifelio debiutas vaidybiniame kine pasakoja dviejų palestiniečių pabėgėlių istoriją. Pusbroliai Chatila ir Reda (įtaigūs ir organiški aktoriai Mahmoodas Bakri ir Aramas Sabbah) įstrigę Atėnuose, vagiliauja ir taupo pinigus pasams, kad galėtų išvykti į Vokietiją. Pamažu kriminaliniai pusbrolių sumanymai, kaip ištrūkti iš Graikijos, vis sudėtingėja. Keliami etiniai klausimai, svarstoma išlikimo žmogumi tema, gerai perteiktas kontekstas tiesiog negali nejaudinti, ypač turint galvoje dabartinę palestiniečių situaciją.

Šių metų Kanų kino festivalio programa nebuvo tokia stipri kaip pernai. Didelių vardų netrūko, bet gerokai įdomesnius filmus pasiūlė mažiau žinomi kūrėjai. Moterų režisierių vėl sumažėjo, tačiau jų filmai išsiskyrė gyvybingumu ir gebėjimu artikuliuoti aktualias, prasmingas mintis. Labai gaila, kad Andrea Arnold filmas „Paukštis“ („Bird“) liko komisijos neapdovanotas.

Kanai išlieka vienu svarbiausių kino renginių, bet jo politinis neutralumas atrodo nesavalaikis ir apsimestinis. Per „Ypatingo žvilgsnio“ apdovanojimų ceremoniją žiuri prezidentas Xavier Dolanas, pasisakęs Izraelio ir Palestinos karo tema, atsisuko į Thierry Frémaux ir paklausė: „Ar tu manęs dabar nekenti?“ Festivalis ir pats kinas per daug įtakingas, kad neįvertintume jo politinio svorio. O prieštara tarp politikos ir meninės filmų vertės atrodo visiškai nepagrįsta, nes politinis jautrumas ir sąmoningumas puikiai suderinami su režisierių meninėmis vizijomis ir idėjomis. Tą įrodė ne vienas šių metų Kanų programos filmas.