Kino galimybės ir moterų istorijos

Festivalio pradžia visada turi ypatingą reikšmę, nes dažnai nuteikia visam festivaliui. Pirmu seansu man jau antrus metus tampa klasikos programos filmas. Taigi atidariau festivalį su Abelio Gance’o „Napoleonu“ (1927). Parodyta pirma naujai restauruotos septynių valandų versijos dalis. Restauracija nuostabi – filmas atgyja visa savo didybe, ypač scenos, kurioms suteikta spalva, restauruota raudona tiesiog degina ekraną. Gance’o sumanymas anuomet buvo išties įspūdingas – jis panaudojo polyvision techniką. Deja, ji atsiranda tik antros dalies pabaigoje, tad dar teks kur nors kitur medžioti filmo pabaigą. Galbūt „Pirmoji banga“ pradžiugins Lietuvos žiūrovus šiuo filmu. „Napoleonas“ įspūdingas ne tik savo techninėmis naujovėmis, bet ir estetine išmone – kameros judesiai ir rakursai kuria nesvarumo būseną, ypač audros scenoje, efektingas montažas, tikslias mintis arba metaforas kuriantys dvigubos ekspozicijos kadrai. Žiūri epinį filmą apie Napoleono biografiją, bet ilgainiui supranti, kad tai ir poema kino galimybėms, tiek techninėms, tiek minties artikuliavimo.

Klausimas, ką gali kinas, persikelia į atidarymo filmą „Antrasis veiksmas“ („Le deuxième acte“) – Quentinas Dupieux kuria metakiną, grįždamas, regis, prie pačioje kino teorijos pradžioje kelto klausimo, kas yra kinas – fikcija ar realybė? Tik tai daro visiškai ne rimtu veidu, bet smagindamasis ir žaisdamas su publika. Kaip visada. Keturi žinomi prancūzų aktoriai vaidina filme, kurį prodiusuoja, režisuoja ir scenarijų parašė dirbtinis intelektas, tačiau filmavimas vis stringa. Į kuriozišką kūrinį apie aktorių darbą, filmavimus ir kiną apskritai Dupieux įpina šiuolaikines realijas – dirbtinio intelekto ir kūrybos klausimą, seksualinį priekabiavimą, seksualinės orientacijos temą, cancel (atstūmimo, nutildymo) kultūrą. Politiškai nekorektiški juokeliai iš pradžių trikdo, nes sunku suprasti paties režisieriaus poziciją minėtomis temomis. Vis dėlto svarbiausias komentaras, kurį įsivardinau žiūrėdama „Antrąjį veiksmą“, yra tai, kad cancel kultūra žmonių nekeičia – atsiranda dar didesnis dviveidiškumas: žmonės išmoksta, ką galima ir ko negalima sakyti, tuomet tik ekranai ir viešumas kontroliuoja kalbą. Didžiulis kontrastas ir daugiau nei šimto metų skirtumas tarp Gance’o ir Dupieux, bet kadangi būtent jie atidarė šių metų Kanus, tai tapo įdomiu kino galimybių apmąstymu. Taigi šiais metais Kanai prasidėjo viltingai ir rodant dėmesį pačiam kino menui.

„Ypatingo žvilgsnio“ programą atidarė islandų režisieriaus Rúnaro Rúnarssono filmas „Kai lūžta šviesa“ („When the Light Breaks“). Pasakojimas apie netektį turėtų jaudinti ir priartinti prie filmo personažų, deja, pagrindinę veikėją Uną (Elín Hall) įdomu stebėti tik iš pradžių. Ilgainiui ima pabosti jos estetizavimas ilgais stambiais ar vidutiniais planais. Pasimeta ir filmo pagrindinė tema – netekties temą ima nustelbti gana infantili antroji linija: kadangi Unos ir vaikino, kuris žuvo, santykiai buvo paslaptis, bandančių susitaikyti su tuo, kas įvyko, draugų būryje pasirodžius tikrajai žuvusiojo merginai, viršų paima Unos vidinė drama apie jos nepakankamai pripažįstamą skausmą.

Konkursinę Kanų festivalio programą pradėjo stiprios moterų istorijos. Debiutinis Agathe Riedinger „Pašėlęs deimantas“ („Diamant brut“) pasakoja apie devyniolikmetę Lianę, kuri trokšta tapti įžymi ir ištrūkti iš ją slegiančios aplinkos. Lianė yra pasididinusi krūtis, svajoja ir apie sėdmenų operaciją, turi milžinišką aukštakulnių kolekciją ir vagia drabužius bei kosmetiką iš prekybos centrų. Vieną dieną jai žinutę palieka realybės šou prodiuserė, kviesdama į atranką. Viso filmo metu su Liane laukiame atsakymo ir pamažu vis geriau ją pažįstame, pamatome, kiek skausmo ir pykčio slepia mergina, svajojanti skleisti grožį. Tikrai ne kartą kine matytas siužetas, bet Riedinger ir ekrane debiutuojanti pagrindinė aktorė Malou Khebizi išlaiko dėmesį ir abi atrodo gerai suprantančios bei valdančios procesą.

Kita moteris – Kopenhagoje Pirmojo pasaulinio karo metais vos galą su galu sudurianti Karolina Magnuso von Horno filme „Mergina su adata“ („Pigen med nålen“). Nespalvotas filmas panardina į purviną, slegiančią ir gąsdinančią atmosferą. Daugelis mizanscenų neveikia, pervaidintos reakcijos silpnina filmo konfliktus, perdėtai dramatiška muzika diktuoja emocijas. Vis dėlto dėl intriguojančių siužetinių posūkių filmas gali sulaukti palankių žiūrovų atsiliepimų.

Vienas mano laukiamiausių konkurso filmų – Andreos Arnold „Paukštis“ („Bird“). Ši režisierė kaip visada sugeba kurti energija kunkuliuojantį reginį: aktorių dinamika, dėmesys detalėms, muzikos parinkimas veržliai veda paauglės Beili istoriją į priekį. Arnold būdingas žvilgsnis į socialiai pažeidžiamas grupes ir moteris, patekusias į sudėtingas aplinkybes, niekur nedingsta, bet šįkart filme gerokai daugiau poezijos. Paukščio (Franz Rogowski) ir Beili (ekrane debiutuojanti Nykiya Adams) netikėtas susitikimas abiem labai reikalingas, jie padeda vienas kitam. Nors ši draugystė ir trumpa, Beili reikalingas tyras ryšys chaotiškame jos pasaulyje.

Kol kas didžiausias nusivylimas – Francio Fordo Coppolos „Megalopolis“. Jau aplipęs istorijomis, daugiau nei trylika metų kurtas, paties režisieriaus šimtu milijonų finansuotas filmas – vienareikšmiškai ambicingiausias konkurso dalyvis. Filmo centre – architektas Cezaris (Adam Driver) ir jo tobulos ateities projektas Megalopolis. Cezariui oponuoja miesto meras, kuriam atrodo svarbiau spręsti dabarties problemas, o ne svaičioti apie ateitį. Situaciją dar paaštrina užgimusi meilė tarp Cezario ir mero dukters. Filme galybė kitų siužetinių linijų ir idėjų, kurios iki galo neišplėtotos. Filmas eklektiškas tiek estetiškai, tiek idėjiškai. Šiame kaleidoskope daug kas atrodo senstelėję. Išskyrus Adamą Driverį, visi kiti aktoriai kuria karikatūriškus personažus, jų vaidyba – lyg iš blogo aktorinio meistriškumo vadovėlio.

Coppolos ambicijos liejasi per ekrano kraštus tiesiogine to žodžio prasme – nežinau, kaip ir ar bus įgyvendintas vienas režisieriaus sprendimas, bet jei filmas bus išleistas ir rodomas taip, kaip Kanuose, laukia netikėtas siurprizas, kuris tiesiog sukėlė šypseną, o ne tikrą poveikį. „Megalopolio“ istorija vyksta mieste pavadinimu Naujoji Roma, pasakotojas nuolat lygina Naujosios ir Senosios Romos imperijas ir svarsto apie jų užgimimą bei klestėjimą. Visas šis imperialistinis mąstymas skamba mažų mažiausiai atgrasiai. Nejau šiais laikais mums dar tikrai reikia svarstyti apie imperijų kūrimą? Nejaugi Coppola išties Ameriką mato kaip naują, vertingą imperiją?

Rithy Panho filmas „Susitikimas su Pol Potu“ („Rendez-vous avec Pol Pot“), mano galva, turėjo būti konkursinėje programoje. Filmas paremtas dokumentine Elizabeth Becker knyga „Kai karas baigėsi“ („When The War Was Over“). Trys žurnalistai 1978 m. atvyksta į Kambodžą fiksuoti revoliucijos ir pakalbinti Raudonųjų khmerų lyderio Pol Poto. Puikūs prancūzų aktoriai Irène Jacob, Grégoire’as Colinas ir Cyrilas Gueï įkūnija skirtingą santykį su vykstančiais įvykiais Kambodžoje, kiekvienas turi savų motyvų ir tikslų. Įdomu stebėti, kaip jie priima sprendimus, kaip reaguoja į surežisuotas ekskursijas po neva klestinčią porevoliucinę Kambodžą. Pirmomis dienomis Kanuose buvo tiek daug filmų apie jaunus arba nelabai brandžius žmones bei jų problemas, kad Rithy Panho rimtas ir gerokai kompleksiškesnis filmas tapo tikra atgaiva.

Yorgoso Lanthimoso „Malonės rūšys“ („Kinds of Kindness“), kuris šią vasarą pasirodys Lietuvos kino ekranuose, sulaukė itin gerų kritikų atsiliepimų. Lanthimosas jau spėjo tapti ne tik kritikų, bet ir žiūrovų numylėtiniu. Žurnalistams skirtame seanse tik užtemus salei pasigirdo „Eurythmics“ daina „Sweet Dreams“, kol ekrane sukosi visos prie filmo prisidėjusios kompanijos, susirinkusieji plojo į ritmą. Filmas prasideda dideliu energijos ir entuziazmo pliūpsniu. Režisieriaus kuriami keisti veikėjai ir dar keistesnės situacijos bei vizualiniai sprendimai kaskart augina vis didesnius lūkesčius. „Malonės rūšys“ – triptikas, vėl neriantis į tamsiąsias žmogaus puses. Trys variacijos apie priklausomybę nuo vienas kito arba bendruomenės, sprendimus, daromus vardan keistai suvokiamos meilės, ir polinkį į smurtą. Įdomiausia stebėti, kaip trijose skirtingose istorijose aktoriai Emma Stone, Jesse Plemonsas, Willemas Dafoe ir Margaret Qualley kuria pagrindinius personažus. Bet taip stipriai prasidėjęs filmas vis dėlto neišlaiko ritmo visas tris valandas. Lanthimosas puikiai išmano savo sukurto žaidimo taisykles, jis kietas režisierius, ir tai žino, bet kaskart darosi vis mažiau įdomu galvoti apie jo filmus.

Paralelinėse programose „Dvi režisierių savaitės“ ir „Kritikų savaitė“ labiausiai įsiminė du argentinietiški filmai. Iš pirmosios programos – hibridinis režisieriaus Hernáno Rosselli filmas „Kažkas seno, kažkas naujo, kažkas skolinto“ („Algo viejo, algo nuevo, algo prestado“), kuriame apmąstomos individualios ir kolektyvinės atminties temos, Argentinos nelegalių verslų pasaulis. O iš „Kritikų savaitės“ – režisieriaus Luiso Federico „Kalnų Simonas“ („Simón de la montaña“) apie jaunuolį, išgyvenantį keistą virsmą ir priklausymo bendruomenei paieškas.

Kanai žada dar daug įdomių premjerų, šurmulys didžiulis, eilės ilgos, o rutina pradėti nuo ankstyvo ryto ir pabaigti vidurnaktį vis mažina sukauptus energijos resursus – bet ko gi neištversi dėl kino.