Kinas
Vokiečių aktorė, režisierė ir scenaristė Angela Schanelec – viena ryškiausių vadinamosios Berlyno kino mokyklos atstovių. Ji neretai apibūdinama kaip radikali režisierė, ieškanti naujų kino priemonių. Schanelec griauna nusistovėjusius kodus. Jos kinas paremtas atviru stebėjimu, nehegemoninėmis struktūromis, sekos / erdvės svarba, pasakojimu, nutolusiu nuo kasdienybės ir chronologijos, ir vizualiai įtaigių akimirkų paieška kasdienybėje: tokių kaip maudynės upėje, pokalbis parke, pasivaikščiojimas naktį, ranka, uždėta ant kitos rankos miško kirtavietėje, ar netikėtas dviejų senų draugų susitikimas po daugelio metų miesto gatvėje.
Naujausiame savo filme „Muzika“ („Musik“, Vokietija, Prancūzija, Graikija, Serbija, 2023) Schanelec laisvai interpretuoja Edipo mitą ir pasakoja apie Graikijoje tragiškomis aplinkybėmis gimusį Ijoną (Aliocha Schneider). Suaugęs jis patenka į kalėjimą, čia įsimyli prižiūrėtoją Iro (Agathe Bonitzer), kuri jį supažindina su muzika. Tačiau nelaimės nenustoja jo persekioti...
Kuo jus sudomino Edipo mitas?
Mano gyvenime, taigi ir mano filmuose, yra klausimų, į kuriuos neturiu atsakymų. Jie susiję su šeima ir šeiminiais santykiais, taip pat su likimu ar atsitiktinumu, kuris mus apibrėžia ir kuriam turime paklusti. Edipo mitas apima visa tai, taip pat skausmą. Be to, įsiminė ir teatro spektaklis, kurį mačiau būdama labai jauna aktorė.
Tai Friedricho Hölderlino „Edipo karaliaus“ versija, kurią režisavo Jürgenas Goschas, tiesa?
Taip, aktoriai vaidino su koturnais (tai batai ant platformos, kuriuos scenoje avėdavo graikų tragedijų aktoriai) ir didelėmis kaukėmis. Sceną sudarė laiptai, vedantys į palapinę su plyšiu. Edipas išstumdavo save pro šį plyšį, o scenos pabaigoje pro jį vėl grįždavo atgal. Dėl ribotų ir suvaržytų judesių, kuriuos dar labiau apsunkino koturnai, šis spektaklis buvo labai fiziškas. Jis privertė fiziškai pajusti Edipo skausmą. Visa jo egzistencija man atrodė skausminga.
Vadinasi, yra kelias iš šio skausmo į muziką?
Taip. Dėl skausmo atsirado muzikos priežastis, muzikos būtinybė. Man atrodo, mintis, kad galime išgyventi arba kad mums gali pavykti ištverti savo gyvenimą ar likimą... Kaip tai pasakyti? Tai fantastiška mintis. Ijonas išsiugdo gebėjimą susitaikyti su savo likimu, ir tai yra dainavimas. Jis dainuoja.
Radikaliausias jūsų atotrūkis nuo klasikinio mito tas, kad jūsų pateiktoje versijoje Ijonas niekada nesužino apie savo kilmę ar kaltę.
Taip vystėsi istorija, kai rašiau. Net jei Sofoklis man buvo atspirties taškas, vykstant rašymo procesui, kaip ir kituose mano filmuose, atsirado personažai, kurie yra žmonės, o ne mitinės figūros. Aš pagailėjau Ijono, kad jam nereikėtų išsibadyti akių, kaip tai daro Edipas. Per daugelį metų jis praranda regėjimą ir po Iro mirties gyvena ne kaip aklas žmogus miške, o su dukra ir tarp žmonių. Mane domina ne tai, kuo mitas unikalus, o tai, ką jis gali pasakyti mums šiandien. Mane domina tai, kuo galiu pasidalyti su visais, tai, kas įprasta ir suprantama. Visa kita glūdi personažo pasąmonėje, iš kurios kyla ir Ijono dainavimas.
Bet jūs nepasigailite Iro.
Ijonui nėra ko slopinti, nes jis nieko nežino ir nesuvokia apie savo praeitį. Tačiau Iro žino. Ji tikisi, bijo, slopina ir miršta, kai peržengia savo galimybių ribas.
Kuo jums svarbus Lukianas, mito Lajaus personažas?
Man Lukianas įkūnija tragišką figūrą, nes jis neturi jokių šansų, yra nekaltas, tačiau priverstas susitaikyti su savo likimu. Norėdamas išgelbėti žmoną, jis palieka savo ką tik gimusį vaiką. Ši nesėkmė jį sunaikina, tai yra jis nebeturi kodekso, kuriuo galėtų vadovautis, nebežino, kaip elgtis, būti visuomenės dalimi, ir galiausiai dėl to miršta – nuo sūnaus, kurio nepažįsta, rankos. Jis pamato šį jaunuolį ir jaučia trauką, nori jį pabučiuoti.
Man atrodo, kad jūsų kino kalbą taip pat labai keičia mitas. Vaizdai kur kas sodresni.
Manau, turite omenyje tylą. Pasakojimas plėtojamas per tai, kas nepasakyta; tai išryškėja, nes tam nėra kalbos. Teko ieškoti vaizdų įvykiams, kuriems, mano nuomone, nėra žodžių. Kaip ir gyvenime. Žmogus kažką daro ir apie tai tyli. Tai tiesiog žmogiška. Kalba yra bandymas nutraukti tylą, bet tai tik bandymas. Mūsų gyvenimas kupinas nesėkmingo bendravimo.
„Muzikoje“ vėl dirbate elipsės principu. Atstumas tarp tolimų vietų ir laiko jūsų filme įveikiamas taip pat lengvai, kaip ir seniau teatre.
Nutylėjimas nereiškia, kad kažkas neįvyko, tai tik reiškia, jog tai nebuvo pastebėta. Teatre tuo niekas neabejoja. Žinoma, galima sakyti, kad filmas yra tai, ką matėte ekrane, bet vaizdai atsirado tik todėl, jog buvo nuspręsta dėl tam tikrų praleidimų. Iš tikrųjų visi tai supranta, o jei atsižvelgsite į montažo procesą, tai bus dar akivaizdžiau. Praleidimas yra būtina pasakojimo sąlyga.
Norėčiau grįžti prie muzikos. Ijono dainuojamas dainas sukūrė Dougas Tielli. Kaip jį suradote?
Tai buvo ilga paieška. Antroje dalyje Ijono dainuojama muzika yra jo tikroji kalba, bet aš negalėjau jos parašyti. Įsivaizdavau ją, tačiau man buvo labai sunku išreikšti žodžiais. Daugiau nei metus klausiausi įvairios muzikos, kol susidūriau su Dougu Tielli. Po mūsų pažinties jis atsiuntė man savo kurtų ir dar neišleistų dainų. Niekada neabejojau sprendimu rinktis jo muziką, man tai buvo laimingas atsitiktinumas – kaip ir aktorių sudėtis: Aliocha Schneider ir Agathe Bonitzer, Marisha Triantafyllidou ir Argyris Xafis. Tai buvo labai laimingi susitikimai, taip pat ir su kitais aktoriais Graikijoje. Kadangi filme daug tylos, daugiau dėmesio skiriama veidams, kūnams ir judesiams – viskas kyla iš šių aktorių ir iš gamtos.
Parengė I. V.
