7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Objektyvaus požiūrio svarba

Park Chan-wookas apie „Šalininką“

Nr. 21 (1513), 2024-05-24
Kinas
„Šalininkas“
„Šalininkas“

Neseniai pasirodęs Park Chan-wooko ir Dono McKellaro serialas „Šalininkas“ („The Sympathizer“, JAV, Pietų Korėja, Kanada, 2024, HBO) sukurtas pagal 2015 m. Pulitzerio premija apdovanotą Viet Thanh Nguyeno romaną tuo pačiu pavadinimu. Autorius, derindamas juodosios komedijos, dramos, šnipų trilerio ir politinės satyros elementus, aprašė vietnamiečių emigrantų, kurie buvo priversti bėgti iš Pietų Vietnamo po komunistų pergalės, gyvenimą Los Andžele 8-ajame ir 9-ajame dešimtmetyje. Pagrindinė serialo tema – istorijos beprotybė ir bandymai šioje beprotybėje patirti bendruomeniškumo jausmą. Istorijos centre – Kapitonas (Hoa Xuande), vietnamietės ir prancūzo sūnus, baigęs Amerikos universitetą ir tapęs dvigubu agentu, šnipinėjantis savo viršininkui, paranojiškam Generolui (Toan Le), CŽV ir komunistų naudai. Jis tiki, kad naujame komunistų lygybės pasaulyje pagaliau taps visateisiu visuomenės nariu, o ne, kaip iki šiol, niekinamu mišrūnu ar antrarūšiu azijiečiu.

Pateikiame Park Chan-wooko interviu, duotų Pietų Korėjos spaudai, ištraukas.

 

Esate sakęs, kad Korėjos istorija neatsiejama nuo Vietnamo karo. Korėja taip pat kadaise buvo kolonija ir padalinta pilietinio karo, o dalyvavimas Vietnamo kare vis dar daro didžiulę įtaką Korėjos visuomenei. Kalbant apie suskaldytos šalies tragediją, į galvą ateina jūsų filmas „Bendra saugumo zona“ (2000), tačiau atrodo, kad jūsų pozicija su „Šalininku“ pasikeitė.

Vietnamo istorija yra kažkur per vidurį, nei visiškai panaši į Korėjos, nei visai nesusijusi. Vienais atžvilgiais ji kitokia, kitais – panaši, o tai leidžia išlaikyti objektyvesnį atstumą. „Šalininkas“ yra ne tik apie vietnamiečius, bet ir apie amerikiečių personažus, kuriuos vaidina Robertas Downey jaun. ir Sandra Oh. Šiuo požiūriu tai visiškai kitoks kūrinys nei „Bendra saugumo zona“. Nors yra ir panašumų. „Bendroje saugumo zonoje“ Sofi (Lee Young-ae) yra emigrantė, pusiau šveicarė, pusiau azijietė, todėl ji turi unikalią perspektyvą, kaip ir „Šalininko“ Kapitonas.

 

Seriale vaidina vietnamiečių aktoriai, pusė dialogų vyksta vietnamiečių kalba, o režisierius – korėjietis. Įdomu, kad serialas apie tapatybės painiavą sukurtas tokioje sudėtingoje aplinkoje.

Tai nėra mažo biudžeto produkcija, o pasirinkti korėjietį kūrėją tikriausiai nebuvo lengvas sprendimas. Tačiau tai padėjo serialui pasiekti daugiatautį ir daugiakalbį tarptautiškumą, kurio „Šalininkas“ iš esmės reikalauja. Amerikiečių ar vietnamiečių režisierius būtų buvęs puikus pasirinkimas, bet, manau, įdomi ir režisieriaus iš trečiosios šalies perspektyva, siekiant išlaikyti reikiamą distanciją.

 

Jūs esate serialo sumanymo autorius, scenaristas ir prodiuseris. Taip pat režisavote pirmas tris serijas, Fernando Meirellesas – ketvirtą, o Marcas Mundenas – vėlesnes. Ar daug kalbėjotės, kad užtikrintumėte stilistinį tęstinumą?

Ketvirta serija, kurios veiksmas vyksta filmavimo aikštelėje, yra visiškai savarankiška. Ją režisavo savitą stilių turintis Meirellesas. Visas kitas serijas nufilmavo operatorius Kim Ji-yongas, tik ketvirtąją – operatorius Barry Ackroydas, daug dirbęs su Kenu Loachu. Montažas sąmoningai buvo skirtingas, kad atitiktų Meirelleso stilių, o tai buvo išties smagu. Dėl 5–7 serijų, siekdamas nuoseklumo, Marcui Mundenui parodžiau, ką esu nufilmavęs ir paaiškinau, kokia turėtų būti nuotaika. Turėjome operatorių Kim Ji-yongą, todėl galėjome išlaikyti nuoseklumą.

 

Kai perskaičiau romaną, įsivaizdavau, kad Park Chan-wookas tikrai režisuos epizodą apie „Kaimelio“ kūrimą (kuris akivaizdžiai yra „Šių dienų Apokalipsės“ parodija). Kodėl nusprendėte šią seriją, kurioje nagrinėjami požiūrio taško ir reprezentacijos kine klausimai, atiduoti kitam režisieriui?

Kiekvienoje serijoje buvo priežasčių, dėl kurių norėjau ją režisuoti. Tačiau buvo labai sunku rašyti scenarijų ir tuo pat metu būti prodiuseriu. Turėjau rašyti kitos serijos scenarijų, kol kitas režisierius filmavo, – negalėjau visko daryti vienas. Su ašaromis akyse nusprendžiau leisti kitiems režisieriams perimti darbą nuo ketvirtos serijos. Ketvirtoji serija – energinga, kupina humoro, joje išsamiau nagrinėjamas kultūrų susidūrimas. Amerikiečių režisierius, kuriantis filmą apie Vietnamo karą Jungtinėse Valstijose, azijiečiams atrodo tiesiog komiškas.

 

Romanas konstruojamas kaip vidinis Kapitono monologas. Ar adaptacijos procesas buvo sunkus?

Perskaitęs romaną nemaniau, kad bus sunku jį ekranizuoti. Viską galėjau įsivaizduoti vizualiai. Istorijos struktūra tokia: Kapitonas rašo išpažinties laišką, taigi turėjau istorijos formatą, o vidinį balsą galėjau valdyti įgarsinimu. Žinojau, kad pasakojimas bus įdomus, nes galiu pasitelkti konkrečias kinematografines priemones, ne tik Kapitono minčių įgarsinimą. Kai Kapitoną perauklėjimo stovyklos viršininkas klausinėja apie jo prisipažinimą, jis aiškinasi dialoguose. Tai taip pat įdomus būdas sujungti pasakojimą su kino technika – po sustabdyto kadro atsukti vaizdą ir pateikti naujos informacijos.

 

Siekiant sukurti kino juostą primenantį vaizdą buvo naudojamas specialus grūdėtumo efektas.

Nuo tada, kai pradėjau kurti skaitmeninius filmus, atkurti kino juostos įspūdį man visada buvo didelis iššūkis. Išskyrus „Esu kiborgas, ir tai gerai“ (2006), kurį sukūriau norėdamas paeksperimentuoti su skaitmeninėmis technologijomis, visus kitus savo filmus norėjau nufilmuoti juostoje, bet negalėjau. XX a. 8-ojo dešimtmečio aplinka nepritaikyta ryškiems skaitmeniniams vaizdams. Dariau viską, ką galiu, kad sukurčiau natūralų, klasikinio kino vaizdą – ne tik su grūdėtumu, bet ir su apšvietimu bei spalvų korekcija.

 

Susidaro įspūdis, kad jūsų ankstesnis serialas „Mažoji būgnininkė“ (2018) ar „Šalininkas“ neturi savito Park Chan-wooko antspaudo. Ar sąmoningai išlaikote distanciją režisuodamas serialus?

Kol kas esu režisavęs tik du serialus, todėl nemanau, kad galiu sakyti turintis kokius nors kriterijus, pagal kuriuos renkuosi darbus. Tačiau serialus sieja tai, kad juos režisavau, nes perskaičiau ir pamėgau romanus. Serialuose kur kas labiau paisoma originalaus siužeto ir veikėjų. Filmas reikalauja daug adaptacijos, nes originalią istoriją reikia sutalpinti į ribotą laiką, o serialui to daryti nereikia. Be to, šią mediją pasirinkau todėl, kad noriu išplėtoti daug personažų, net antraeilius, ir laikytis tradicinės dramos gramatikos. Taigi režisuojant filmą ir serialą požiūris skiriasi. Neturiu laiko kurti kadruočių, todėl tenka daug improvizuoti, turint tik labai paprastą kelių sakinių filmavimo planą, ir reaguoti į situaciją vietoje. Filmuojame dviem kameromis, o paskui daug dirbame montažinėje. Tai įdomu. Be to, smagu filmus keisti į serialus ir atvirkščiai.

 

Daugelis žmonių „Šalininke“ atras aktorių Hoa Xuande. Kokios buvo jo atrankos aplinkybės? O Sandros Oh pasirinkimas išryškino solidarumą su Amerikos korėjiečiais, kuris ne visada yra akivaizdus.

Svarbiausias reikalavimas buvo, kad pagrindinis aktorius būtų mišrios rasės ir gerai kalbėtų vietnamiečių bei anglų kalbomis. Pirmenybę teikėme šiuos reikalavimus atitinkantiems aktoriams. Atrankos gali atrodyti bauginančios, bet kai sutinki tinkamą žmogų, atpažįsti jį vos pamatęs. Hoa Xuande – vienas tų aktorių, kuriuos iš karto įsidėmėjau, kaip ir pirmą kartą sutikęs Kim Tae-ri („Tarnaitė“, 2016). Tačiau kadangi serialas brangus, o Hoa yra vienas pagrindinių veikėjų, kurį matome kiekvienoje scenoje, buvo spaudimas priimti gerai apgalvotą sprendimą. Pasirinkau Hoa per ilgą laiką, kelis kartus susitikęs su juo JAV ir Korėjoje, taip pat pabendravęs vaizdo skambučiais. Tai nėra sprendimas, kurį galima priimti vienam, todėl vyko nuolatinės diskusijos, ir aš neabejoju pasirinkimu. Hoa visą laiką demonstravo brandą, paneigiančią jo jaunystę ir nepatyrimą. O Sandros Oh vaidyba visada žavėjausi. Nerimavau tik dėl to, ar Sandra sutiks vaidinti antraplanį personažą. Jis labai tiksli aktorė, subtiliai planuojanti ir visiškai kontroliuojanti emocinės išraiškos lygį.

 

Robertas Downey jaun. vaidina kelis personažus, reprezentuojančius Amerikos valdžios atstovus, įskaitant Orindžo apygardos kongresmeną, CŽV agentą ir Holivudo filmų režisierių. Kodėl nusprendėte, kad visame pasaulyje atpažįstama superžvaigždė atliks kelis vaidmenis?

Iš pradžių „Šalininkas“ buvo planuojamas kaip šešių dalių serialas. Kai su prodiuseriais ir kitais serialo kūrėjais aptarinėjau, kaip adaptuoti pirminę medžiagą, man kilo sunkumų dėl baltaodžių vyrų vaizdavimo. Kiekvienas jų atlieka didesnį ar mažesnį vaidmenį – visi yra svarbūs, nepriklausomai nuo jiems skiriamo ekrano laiko. Tačiau jei juos visus vaidins skirtingi aktoriai, atrankos procesas taps labai sudėtingas. Taip pat nerimavome, kad jų buvimas nebus toks įsimenantis, kokio norime. Juk jei Amerikos sistema, Amerikos ideologija, imperializmas yra kūnas, tai keturi personažai yra skirtingi Amerikos veidai. Nusprendžiau, kad jei juos vaidins vienas aktorius, idėja, jog jie dalijasi vienu kūnu, ilgainiui kils ir žiūrovui. Buvo ir praktinis apskaičiavimas – norėjau žinomo aktoriaus, kuris sugebėtų šmaikščiai ir žaismingai atskleisti skirtingas personažo puses, taip pat atkreiptų žiūrovų dėmesį. Pirmasis aktorius, kuris atėjo į galvą, buvo Robertas Downey jaun.

 

„Šalininkas“ parodo atotrūkį tarp idealų ir tikrovės bei klausia, ar įmanoma surengti tikrą revoliuciją. Kokią reikšmę šiais laikais turi serialas, kuriame keliamas šis klausimas?

Mums turėtų rūpėti neišvengiamos aukos ir individų išnykimas nuožmiame ideologijų kare. Idealus, pažangą ir revoliuciją sunku įgyvendinti tikrovėje, tačiau neturime pasiduoti. Svarbus objektyvus požiūris, galintis parodyti įvairias individo puses.

 

Parengė I. V.

„Šalininkas“
„Šalininkas“
„Šalininkas“
„Šalininkas“
„Šalininkas“
„Šalininkas“
„Šalininkas“
„Šalininkas“
„Šalininkas“
„Šalininkas“
„Šalininkas“
„Šalininkas“
„Šalininkas“
„Šalininkas“