7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Pašėlęs Makso pasaulis

Dar kartą apie filmą „Furioza: Pašėlusio Makso saga“

Vitalij Binevič
Nr. 23 (1515), 2024-06-07
Kinas
„Furioza: Pašėlusio Makso saga“
„Furioza: Pašėlusio Makso saga“

1979 m. George’as Milleris už kelis šimtus tūkstančių dolerių sukūrė didžiulės sėkmės sulaukusį filmą „Pašėlęs Maksas“ („Mad Max“). Surinkęs per 100 milijonų JAV dolerių, jis kuriam laikui tapo pelningiausiu kūriniu kino istorijoje. Neturėtų stebinti, kad po dvejų metų pasirodė antroji dalis „Pašėlęs Maksas 2: Keliaujantis karys“ („Mad Max 2: The Road Warrior“, 1981), o dar po ketverių išleistas ir trečiasis filmas „Pašėlęs Maksas. Griaustinio karalystė“ („Mad Max Beyond Thunderdome“, 1985). Kaip ir įprasta seniems, didelę gerbėjų bazę turintiems filmams, ši franšizė sulaukė naujų, jau nūdien sukurtų dalių. 2015 m. pasirodė ketvirtasis filmas „Pašėlęs Maksas: Įtūžio kelias“ („Mad Max: Fury Road“), o kino teatruose ką tik pradėta rodyti ir penktoji dalis „Furioza: Pašėlusio Makso saga“ („Furiosa: A Mad Max Saga“).

 

Ne paslaptis, kad atgaivintos ir į vaizdinių apyvartą vėl paleistos senosios kino franšizės neretai patiria visišką fiasko. Pavyzdžiui, 2016 m. aršios kritikos sulaukė naujoji „Vaiduoklių medžiotojų“ („Ghostbusters“, rež. Paul Feig) dalis, kurioje bandyta atnaujinti franšizės visatą ir papasakoti naują istoriją. Verta paminėti, kad prie šio filmo finansinės nesėkmės galbūt prisidėjo ir toksiška gerbėjų bazė, neretai besipriešinanti pernelyg drąsiems pokyčiams ar bandymams kino visatas padaryti patrauklesnes ir prieinamesnes plačiam spektrui žiūrov(i)ų (angliškai tai vadinama gatekeeping). Tai atskleidžia filmui išsakyta kritika, kuri turėjo seksistinę potekstę: daug kam užkliuvo tai, kad anksčiau vyrų atlikti pagrindiniai vaidmenys šį kartą atiteko moterims. Šiame bendrame kontekste taip pat galima prisiminti ir tokių franšizių kaip „Terminatorius“ („The Terminator“, rež. James Cameron, 1981) ar „Helovinas“ („Halloween“, rež. John Carpenter, 1978) liūdną likimą. Amerikietiškoji kino industrija nevengia naudotis senųjų filmų atmintimi, o kaip rodo visas ką tik aptartas kontekstas, franšizės yra labai rimtas reikalas, reikalaujantis dėmesio ir pagarbos.

 

Naujosioms „Pašėlusio Makso“ dalims kol kas pavyko išvengti blogos reputacijos. Iš karto atskleisiu, kad ir „Furiozą“ vertinu teigiamai – filmas man labai patiko, o sprendžiant iš atsiliepimų internete, aš toks ne vienintelis. Šie vertinimai gali nustebinti, nes „Furioza“ iš pirmo žvilgsnio ir vėl atkartoja ankstesnėse dalyse matytus motyvus. Pavyzdžiui, filmo naratyvą į priekį daugiausia veja ilga kelionė sunkvežimiu, kurį persekioja ir bando sustabdyti įvairūs dykumos gyventojai. Prisiminkime, kad beveik identišką sunkvežimio kelionę matėme ne tik prieš tai išleistame „Įtūžio kelyje“, bet ir jau antroje filmo dalyje „Pašėlęs Maksas 2“, kur sunkvežimį vairavo pats Melas Gibsonas. Ir tokių pasikartojančių detalių šioje franšizėje apstu. Tačiau visose dalyse sugebama parodyti ką nors naujo ir įdomaus. Galima spėti, kad tokią „Pašėlusio Makso“ sėkmę lėmė tai, jog pats Milleris režisavo ir paskutines dvi dalis, tačiau kinas yra kolektyvinė medija, į kurios gamybą įtraukiamos įvairios žmonių grupės. Spėju, kad naujųjų dalių sėkmė slypi kitur.

 

Nors pati „Furioza“ teisingai pristatoma kaip „Įtūžio kelio“ priešistorė, filmo prasmė smarkiai priklauso nuo kitų šaltinių – 2015 m. išleisto kompiuterinio žaidimo ir komikso. Kadangi komikso neskaičiau, straipsnyje filmą lyginsiu tik su žaidimu. Svarbu paminėti, kad kompiuteriniai žaidimai puikiai geba istoriją perteikti per aplinkinį pasaulį (environmental storytelling), ir būtent tai buvo daroma žaidime „Pašėlęs Maksas“. Pavyzdžiui, čia automobiliai ir jų dalys neretai atsidurdavo netikėtose vietose, tarp įvairių religinių aukurų ar aukojimo vietų, o tai nurodė sakralinę jų reikšmę. Būtent apie šį mašinų sakralumą ne kartą vizualiai užsimenama „Furiozoje“ – sunkvežimio rinkimas prasideda nuo simbolinio vairo išrinkimo ir perdavimo jo vairuotojui. Kompiuteriniame žaidime didelė veiksmo dalis vyksta Benzino mieste, kurio požemiuose gyvena ujami žmonės. Šis miestas ne kartą rodomas ir „Furiozoje“ – dėl jo kaip tik kyla vienas pagrindinių konfliktų.

 

Žiūrėdamas filmą stebėjausi, kiek daug nuorodų į žaidimo pasaulį rodoma ekrane. Šis sprendimas naudotis kitais „Pašėlusio Makso“ visatos šaltiniais smarkiai praturtina paties filmo pasaulį. Praktiškai už kiekvienos filmo scenos slypi turtingas kontekstas, kurį man, kaip senam franšizės gerbėjui, malonu matyti ir atpažinti. Be abejo, toks sprendimas gali kelti sunkumų naujiems, ankstesnių dalių nemačiusiems ar žaidimo nežaidusiems žiūrovams. Ir tai yra pagrindinė „Furiozos“ bėda – šis filmas puikiai pateisina senųjų franšizės gerbėjų lūkesčius, bet ne taip gerai sudomina naujuosius žiūrovus. Galbūt dėl šio intertekstualaus kūrinio pagrindo filmui gresia finansinė nesėkmė – pirmąjį savo savaitgalį jis uždirbo mažiau, nei tikėtasi.

 

„Furiozos“ visas pavadinimas tiesiogiai nurodo, kad filmo pasaulis virsta tam tikra saga, tai yra ilgu ir turtingu pasakojimu, kuris byloja apie nesuskaičiuojamus kiekius herojų ir blogiukų, jų nuotykius bei nesėkmes. Šis filmas tik dar labiau praturtina ir pagilina „Pašėlusio Makso“ visatą, o faktas, kad vis dar išleidžiami tokie brangūs filmai, negali nedžiuginti. Tačiau liūdina tai, kad tokio tipo filmai vis dėlto pritraukia nepakankamą kiekį žiūrov(i)ų – internete jau atsirado pamąstymų, kad „Furioza“ gali tapti kultiniu kūriniu, kuris atsipirks tik ateityje.

„Furioza: Pašėlusio Makso saga“
„Furioza: Pašėlusio Makso saga“
„Furioza: Pašėlusio Makso saga“
„Furioza: Pašėlusio Makso saga“
„Furioza: Pašėlusio Makso saga“
„Furioza: Pašėlusio Makso saga“