Kinas

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Prancūzų režisierė ir aktorė Maïwenn mano, kad „menininkai – tai prieinami politikai“, kurie formuoja visuomenės nuomonę, nes „kai mes matome, kaip kalba politikas, mažai ką suprantame“, bet „kai kalba menininkai, tai suprantama visiems“. Gal taip ir yra, bet kažkodėl neįsivaizduoju, kad lietuvių politikus būtų galima išversti į meno kalbą, juolab kad po pastarųjų rinkimų ir gausių vieno naujo Europos Parlamento nario Evangelijos citatų gali pasirodyti, jog atsidūrei psichodeliško „siaubiako“ filmavimo aikštelėje.

Verta prisiminti

Kuo gali būti patrauklus filmas, rodantis žmogų, kuris sėdi virš popieriaus lapo arba baksnoja klaviatūrą? Ir vis dėlto rašytojai žavi kino kūrėjus. Ne tik todėl, kad jie kuria istorijas, kuriomis maitinasi kinas. Pirmiausia todėl, kad šiuolaikiniame pasaulyje jie puikiai atitinka kino mėgstamą hiperjautraus pašaliečio, nepritapėlio vaidmenį. Taip pat jų gyvenimo istorijos gali būti tokios pat spalvingos, tragiškos ir jaudinančios kaip ir jų knygos.

Augustė Nalivaikė

Nauji filmai – „Rašytojas“

Kai kuriems žmonėms laimė džiaugtis lemtingais susitikimais ir pokalbiais nusišypso kelis kartus gyvenime. Taip nutiko Dimai (Jamie Day) ir Kostui (Bruce Ross), susitikusiems šaltame, bet jaukiame Niujorke, praėjus trisdešimčiai metų po skausmingo (tuo metu atrodė – neišvengiamo) išsiskyrimo. Naujausiame Romo Zabarausko filme „Rašytojas“ (Lietuva, JAV, Vokietija, 2024) susipina jausmai – ilgesys bei meilė – ir žmogiškiausios problemos: tapatumas, politika, socialinė realybė. Zabarauskas įtaigiai ir jautriai „audžia“ filmą, kuriame atsiskleidžia įvairūs gyvenimo kompleksiškumo niuansai.

Vitalij Binevič

Dar kartą apie filmą „Furioza: Pašėlusio Makso saga“

1979 m. George’as Milleris už kelis šimtus tūkstančių dolerių sukūrė didžiulės sėkmės sulaukusį filmą „Pašėlęs Maksas“ („Mad Max“). Surinkęs per 100 milijonų JAV dolerių, jis kuriam laikui tapo pelningiausiu kūriniu kino istorijoje. Neturėtų stebinti, kad po dvejų metų pasirodė antroji dalis „Pašėlęs Maksas 2: Keliaujantis karys“ („Mad Max 2: The Road Warrior“, 1981), o dar po ketverių išleistas ir trečiasis filmas „Pašėlęs Maksas. Griaustinio karalystė“ („Mad Max Beyond Thunderdome“, 1985). Kaip ir įprasta seniems, didelę gerbėjų bazę turintiems filmams, ši franšizė sulaukė naujų, jau nūdien sukurtų dalių.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Marielle Heller filmas „Nuostabi diena, kai esame kartu“ (TV1, 9 d. 23.05) nėra tipiškas biografinis filmas, nuo kurių, regis, visi pavargo. Užuot pasakojusi apie JAV populiarios laidos vaikams vedėją Fredą Rogersą (1928–2003), žmogų iš kūno ir kraujo, režisierė pasakoja apie reiškinį, koks buvo žiūrovų pamėgtas ponas Rogersas, ir apie jo įtaką, na, jei ne pasauliui, tai bent laidos žiūrovams. Heller yra sakiusi, kad jos metodas – „bandyti kalbėti  apie tai, apie ką žmonėms kalbėti nepatogu“.

Santa Lingevičiūtė

Nauji filmai – „Furioza: Pašėlusio Makso saga“

George’o Millerio gerbėjai naujo „Pašėlusio Makso“ laukia labiau nei „Kopos“, „Žvaigždžių karų“ ar net Bondo kartu sudėjus. Juos labai suprantu net aš. Pirmasis „Pašėlęs Maksas“ pasirodė dar 1979 metais. Po filmo premjeros pasipylė kritiški straipsniai, esą tai nyki amerikietiškų veiksmo filmų imitacija. Tačiau, anot filmo šalininkų, plačius Australijos horizontus ir greitkelius Milleris pavertė postapokaliptiniu antiutopiniu pasauliu be jokių specialiųjų efektų. Kartu prasidėjo ir viena populiariausių „Pašėlusio Makso“ istorijų.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Vasarą svarbiausia yra orų prognozė. Nors ja pasitiki tik labai naivūs žmonės, vis dėlto tai kasdienio ritualo dalis. Įdomu klausytis gyvų ir tikrų sinoptikų, bet televizijoje egzistuoja ir vyrai bei moterys, stovintys veidu į mus žemėlapio fone ir iškilmingai skaitantys televizijos suflerį. Jie įsitempę, bijo pajudėti, mediniais rankų judesiais kartais brūkšteli virtualų žemėlapį. Negyva kalba, tvarkingi kostiumai ir gilios iškirptės – ne profesionalų, o įsivaizduojamų idealių lietuvių atributai, tad kiekvienąkart suabejoju, ar tik jų nesugeneravo dirbtinis intelektas.

Mantė Valiūnaitė

77-ajam Kanų kino festivaliui pasibaigus

Kasmet „Auksinės palmės šakelės“ paskelbimas sulaukia įvairių reakcijų ir nuomonių. Įsiplieskia diskusijos, ar žiuri tikrai įvertino tą, kuris buvo stipriausias, originaliausias, vertingiausias. Pernai nusivyliau, kai „Interesų zona“ liko antra, o pagrindinis prizas buvo įteiktas „Kryčio anatomijai“, nes Jonathano Glazerio filmas atrodo visa galva originalesnis ir svarbesnis. Suprantu, kad tai subjektyvi nuomonė. Tačiau šiais metais Gretos Gerwig vadovaujamos žiuri sprendimas apdovanoti Seano Bakerio filmą „Anora“ sukėlė daugiau nei subjektyvų nusivylimą. Šis sprendimas nuliūdino politiniu nejautrumu mūsų regionui, karo Ukrainoje ir sankcijų Rusijai nepaisymu.

Park Chan-wookas apie „Šalininką“

Neseniai pasirodęs Park Chan-wooko ir Dono McKellaro serialas „Šalininkas“ („The Sympathizer“, JAV, Pietų Korėja, Kanada, 2024, HBO) sukurtas pagal 2015 m. Pulitzerio premija apdovanotą Viet Thanh Nguyeno romaną tuo pačiu pavadinimu. Autorius, derindamas juodosios komedijos, dramos, šnipų trilerio ir politinės satyros elementus, aprašė vietnamiečių emigrantų, kurie buvo priversti bėgti iš Pietų Vietnamo po komunistų pergalės, gyvenimą Los Andžele 8-ajame ir 9-ajame dešimtmetyje. Pagrindinė serialo tema – istorijos beprotybė ir bandymai šioje beprotybėje patirti bendruomeniškumo jausmą.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Labai seniai Quentinas Tarantino parašė scenarijų, kurio niekas nenorėjo perkelti į ekraną. Trijų šimtų puslapių scenarijus vadinosi „Open Road“. Jį padalijo į dvi dalis. Pagal pirmąją „True Romance“ (lietuviškai galima rasti kelis pavadinimus, tarp jų „Tikra meilė“) 1993 m. filmą sukūrė Tony Scottas, antrosios dalies ėmėsi Oliveris Stone’as. Jis taip pakeitė scenarijų, kad Tarantino atsisakė likti filmo titruose, bet galiausiai buvo įvardytas kaip  filmo „Gimę žudyti“ (LNK, 27 d. 01.25) idėjos autorius (story by).