Prancūzų režisierė ir aktorė Maïwenn mano, kad „menininkai – tai prieinami politikai“, kurie formuoja visuomenės nuomonę, nes „kai mes matome, kaip kalba politikas, mažai ką suprantame“, bet „kai kalba menininkai, tai suprantama visiems“. Gal taip ir yra, bet kažkodėl neįsivaizduoju, kad lietuvių politikus būtų galima išversti į meno kalbą, juolab kad po pastarųjų rinkimų ir gausių vieno naujo Europos Parlamento nario Evangelijos citatų gali pasirodyti, jog atsidūrei psichodeliško „siaubiako“ filmavimo aikštelėje.
Net jei yra tekę stovėti ilgoje eilėje, kad patektumėte į Versalį, pasinaudokite Maïwenn kvietimu ir pasižiūrėkite filmą „Žana diu Bari, karaliaus favoritė“ (LNK, šįvakar, 14 d., 21 val.), nes jis visas filmuotas Versalyje ir galima paganyti akis po puikius interjerus, nesiblaškant kartu su didžiule turistų minia. Užtat kartu su Maïwenn, kuri vaidina pagrindinę heroję, ir su Liudviką XV įkūnijusiu Johnny Deppu. Filme rodomas jaunos ir ambicingos moters Jeanne Vaubernier likimas. Iš socialinio dugno į karaliaus favorites prasimušusios moters, kuri įėjo į istoriją madam du Barry vardu, istorija savaip pamokoma. Juk Versalyje taip pat vyko daug politinių dramų ir farsų.
Jaunoji Žana, pasitelkusi visą savo žavesį, išsilavinimą bei protą, sukėlė ne vieną skandalą, kad taptų įtakinga, turtinga ir mylima. Pavojingi žaidimai su karaliaus dvaru atvedė ponią du Barry ten, kur ir kitus šio žaidimo dalyvius, – į giljotiną. Tai skamba naiviai, kaip istorijos vadovėlyje, bet tik bandau perteikti neįmantrų filmo turinį, kartais tampantį net groteskišką: medinis Deppas blaškosi po filmavimo aikštelę, tai yra Versalį, narcistiška Maïwenn vaidina seksualiausią gundytoją. Gal to visai užtenka penktadienio vakarui, bet gyvenimas rašo keistesnius scenarijus: paįvairinsiu filmą keliais kūrėjų gyvenimo faktais.
Holivudo žvaigždė ir kelių kartų žiūrovų numylėtinis teisme daužosi su buvusia žmona viso pasaulio žiūrovų akyse. Į dienos šviesą iškyla daug nemalonių faktų – alkoholis, prievarta, narkotikai, bet iškart po garsiojo teismo Deppas vyksta Prancūzijon vaidinti karaliaus Liudviko XV. Maždaug tuo metu vienas žurnalistas paduoda filmo režisierę į teismą, esą ji tampė jį už plaukų, mušė ir įžeidinėjo, nes jis parašė, kad buvęs Maïwenn vyras ir dukters tėvas kaltinamas seksualine prievarta. (Beje, Lucas Bessonas tuo, regis, kaltinamas dažnai, o asmeninio gyvenimo dramos tapo ne vieno Maïwenn filmo pagrindu.)
Su teismais ir skandalais susijęs „Žanos diu Bari, karaliaus favoritės“ atsiradimo kontekstas gana svarbus, nes akivaizdu, kad abu – ir aktorius, ir režisierė – filme išliejo savo pyktį ir nuoskaudas, išsakė visas mintis apie „piktus liežuvius“, sudėjo apmąstymus apie nykstančią šlovę.
Woody Alleno filmai taip pat dažnai autobiografiški. 2015 m. pasirodęs „Neracionalus žmogus“ (TV1, 16 d. 01.50) pasakoja apie filosofijos profesorių Eibą Lukasą (Joaquin Phoenix), kuris nebemato gyvenimo prasmės. Žmona paliko Eibą dėl geriausio jo draugo. Jį lydi girtuoklio ir mergišiaus šlovė, visada pasirodanti anksčiau už patį Eibą. Trikampis tarp Eibo, jį įsimylėjusios studentės Džil (Emma Stone) ir kolegės Ritos (Parker Posey) – tai tik Alleno žaidimo su literatūros ir filosofijos klasikais pradžia, nes tikrasis filmo raktas yra Fiodoro Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“. Mat atsitiktinai nugirdęs vieną pokalbį, profesorius užims Rodiono Raskolnikovo vietą, o studentės iš geros šeimos atliks Sonečkos Marmeladovos funkcijas. Atsitiktinumas tinka ir asmeniškai Alleno filosofijai, bet, regis, jam prieštarauja kita „Neracionalaus žmogaus“ herojė – Džil mama, kuri apie Eibą sako taip: „Jo darbas – tik stiliaus triumfas. Jis moka elgtis su žodžiais, pasitelkia taisyklingus, rafinuotus argumentus, tačiau prisikapsčius esmės, jie sugrius.“
Anne Fletcher „Piršlybos“ (TV3, 15 d. 19.30) – romantinė komedija vasaros vakarui. Filmo herojė Margaret (Sandra Bullock) – vienos amerikiečių leidyklos galva, o jos gyvenimas – profesinių sėkmių grandinė. Tiksliau, jos gyvenimas yra darbas. Margaret namai tušti (nepaisant baldų), o apie seksą galima perskaityti kurioje nors leidyklos išleistoje knygoje. Net jei Margaret ir norėtų su kuo nors pasimylėti, pasirinkimas būtų nekoks. Pats gražiausias iš pretendentų Endriu (Ryan Reynolds) yra Margaret asistentas, nuolankus mazochistas. Tačiau keistis Margaret privers atsitiktinumas, šįkart emigracijos tarnybos pavidalu. Mat Margaret yra Kanados pilietė, laiku neatlikusi būtinų formalumų, ir dabar jai iškilo grėsmė būti deportuotai. Vienintelė gelbėjimosi lenta būtų vedybos. Auka, žinoma, bus Endriu...
1960 m. kiną susprogdinęs Jeano-Luco Godard’o „Iki paskutinio atodūsio“ (LRT Plius, šįvakar, 14 d., 21 val.) – iš tų filmų, kuriuos žiūriu reguliariai, siūlau ir jums. Tai ne tik kino klasika, prancūzų Naujosios bangos pradžia, kino atsinaujinimo manifestas. Filmas išaugo iš trumpučio François Truffaut sumanymo, kurį įkvėpė tikras kriminalinis įvykis, ir buvo dedikuotas B klasės filmus kūrusiai amerikiečių kino studijai „Monogram Pictures“.
Tai pasakojimas apie smulkų nusikaltėlį Mišelį Puakarą (Jeanas-Paulis Belmondo po šio filmo tapo žvaigžde), kuris, regis, atsitiktinai nužudo policininką ir bando pabėgti nuo persekiojimo. Mišelis įsimyli Paryžiaus gatvėje sutiktą amerikietę Patriciją (Jean Seberg), eksperimentuojančią su savo jausmais. Patricija išduos Mišelį, nes išsigąs, kad jį įsimylėjo. Siužetas – minimalus (garsusis „Vaikinas sutiko merginą“), pasakojimas nervingas, veiksmas nuolat juda iš vienos erdvės į kitą, o filmo veikėjai, skambant džiazo garsams, regis, skuba pasivyti gyvenimą, bet vis lieka toje pačioje vietoje.
Kurdamas „Iki paskutinio atodūsio“ Godard’as pažeidė visas rašytas ir nerašytas to laiko kino taisykles, pirmiausia, žinoma, montažo. Biudžetas buvo nedidelis, Raoulis Coutard’as filmavo gatvėje, lyg tai būtų televizijos reportažas, be papildomo apšvietimo, kino juosta buvo pati jautriausia. Pasak Sergejaus Dobrotvorskio, „savo kino debiutu eruditas, racionalistas, sinefilas ir buvęs kritikas Godard’as paaiškino, kad svarbiausia kine – ne taisyklės, o meilė“.
Viename „Iki paskutinio atodūsio“ epizode pasirodė Naujosios bangos garbintas režisierius Jeanas-Pierre’as Melville’is. Jo herojus į Patricijos klausimą apie gyvenimo tikslą atsako: „Tapti nemirtingam, o paskui numirti.“
Jūsų – Jonas Ūbis
