7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Rašytojai kine

Verta prisiminti

Nr. 23 (1515), 2024-06-07
Kinas
„Airis“
„Airis“

Kuo gali būti patrauklus filmas, rodantis žmogų, kuris sėdi virš popieriaus lapo arba baksnoja klaviatūrą? Ir vis dėlto rašytojai žavi kino kūrėjus. Ne tik todėl, kad jie kuria istorijas, kuriomis maitinasi kinas. Pirmiausia todėl, kad šiuolaikiniame pasaulyje jie puikiai atitinka kino mėgstamą hiperjautraus pašaliečio, nepritapėlio vaidmenį. Taip pat jų gyvenimo istorijos gali būti tokios pat spalvingos, tragiškos ir jaudinančios kaip ir jų knygos.

Primename kelis filmus apie rašytojus – tikrus ir fiktyvius.

 

„Apvaizda“ („Providence“, rež. Alain Resnais, 1977)

Šiame sudėtingos struktūros filme Alainas Resnais nori suprasti literatūrinės kūrybos procesą, parodyti, kaip rašytojas mąsto, kaip tikrovės įvykius ir savo fantazijas paverčia literatūra. Filmo herojus – garsenybė, senas ir paliegęs rašytojas Klaivas Lengamas (John Gielgud), kurį naktimis kankina košmarai. Gimtadienio išvakarėse jis pasikviečia į vilą „Providence“ artimuosius. Resnais rodo, kaip stipriai susipynę meno ir gyvenimo ryšiai: Lengamas rašo savo paskutinę knygą, kurioje knibžda asmeninių prisiminimų, o susirinkę svečiai nuolat virsta jos personažais. Resnais su neįtikėtinu humoru, pasišaipydamas iš psichoanalizės rodo, kaip viename kadre susilieja tikrovė ir fantazija, paverčia matomais giliausius meno ir gyvenimo ryšius. Įdomu, kad matydami svečius rašytojo akimis, geriau imame suprasti jį patį. Taip Resnais formuluoja klausimą, kuris iki pat pabaigos skambės jo filmuose: ar esame tokie, kokie manome, kad esame, ar neišvengiamai tampame tokie, kokius mus mato kiti? Beje, originalus filmo pavadinimas „Providens“ – ir literatūrinės kūrybos metafora, ir nuoroda į JAV miestą, kuriame gimė vienas mįslingiausių XX a. rašytojų Howardas Phillipsas Lovecraftas (1890–1937).

 

„Švytėjimas“ („The Shining“, rež. Stanley Kubrick, 1980)

Tik pasirodžiusi, Stepheno Kingo romano ekranizacija nepatiko nei knygos autoriui, nei kritikams. Dabar šis Stanley Kubricko filmas laikomas klasikiniu. Jis atvėrė subjektyvios kameros galimybes (filmo operatorius – dabar visiems nusibodusį steadycam išradęs Garrettas Brownas), novatoriškas buvo ir garso takelis. Jacko Nicholsono vaidinamas rašytojas alkoholikas Džekas įsidarbina kurorto viešbučio žiemos sargu. Jis tikisi, kad ištuštėjusio kurorto ramybė, nuo pasaulio atskirtas viešbutis jam padės susitelkti į rašomą knygą. Tačiau būtent keista grėsmės pritvinkusi atmosfera vis labiau stumia Džeką į beprotybę. Kubrickas filme gilinosi į vienatvę, šeimos ryšių irimą, norėdamas suprasti, kaip gimsta blogis. Tačiau rašytojas – siaubo filmo veikėjas – vis dėlto yra tipiškas režisieriaus personažas: jis maištauja ir siekia absoliučios laisvės.

 

„Angelas prie mano stalo“ („An Angel at My Table“, Jane Campion, 1990)

Tai vienas geriausių Jane Campion, kurios herojėmis dažnai tampa rašytojos ir poetės, filmų. Jo pagrindu tapo Naujosios Zelandijos rašytojos Janet Frame (1924–2004) autobiografinės knygos. Campion rodo herojės vaikystę, jos brendimo metus ir laiką, kai ateina pripažinimas. Mergaitė vaikystėje skaudžiai išgyveno artimųjų mirtis, jautėsi negraži ir vieniša. Jautrumas, nesugebėjimas prisitaikyti, bendrauti buvo palaikyti šizofrenija ir Janet atsidūrė psichiatrijos ligoninėje. Nuo 6-ajame dešimtmetyje „madingos“ lobotomijos rašytoją išgelbėjo literatūros premija. Vėliau ji išvyko iš Naujosios Zelandijos, keliavo po Europą. „Angelas prie mano stalo“ – vienas iš nedaugelio filmų, atskleidžiančių, kaip, nepaisant visų dramatiškų aplinkybių, poreikis rašyti padeda atrasti harmoniją su savimi ir pasauliu. Campion ir rašytoją vaidinanti Kerry Fox atkuria ekrane pasaulį tokį, kokį jį mato ir jaučia filmo herojė. Poezija čia neatsiejama nuo paralyžiuojančio vienišumo, gamtos grožis – nuo pažeminimų, ir vienintelis būdas būti savimi tampa literatūra. Campion yra sakiusi: „Visi girdėjome, kad ji sirgo šizofrenija. Daugelis mano, kad jos kūrinius įkvėpė beprotybė, bet autobiografinės Frame knygos, kupinos skausmo ir tiesos, verčia abejoti šiuo mitu. Pajutau, kad privalau atskleisti Janet ir jos knygų stilių. Kelionė po jos vaikystės pasaulį ir tolesnį gyvenimą pažadino daug skaudžių ir juokingų prisiminimų, kurie, nutvieksti Janet drąsos ir sąžiningumo šviesos, nebeatrodė tokie blogi ir gėdingi.“

 

„Bartonas Finkas“ („Barton Fink“, rež. Joel Coen, Ethan Coen, 1991)

Juodosios brolių Joelio ir Ethano Coenų komedijos herojus – principingas pradedantysis dramaturgas Bartonas Finkas, 5-ajame dešimtmetyje susigundęs Holivudo pažadais bei galimybėmis. Kai Brodvėjuje pastatyta jo pjesė sulaukia sėkmės, vienas Holivudo „mogulų“ pasiūlo Finkui parašyti scenarijų. Tačiau tik atvykus į „sapnų fabriką“ Finkui prasideda kūrybinė krizė. Jis negali parašyti nė žodžio. Tai pagrindinė filmo tema, tačiau kartu „Bartonas Finkas“ – ir šmaikštus 5-ojo dešimtmečio Holivudo portretas, ir net detektyvas, o filmo veikėjai kartais turi po kelis prototipus. Pavyzdžiui, už Finko matyti Cliffordas Odetsas, už rašytojo Viljamo Meichju – Francis Scottas Fitzgeraldas ir Williamas Faulkneris.

 

„Nuogalių pietūs“ („Naked Lunch“, David Cronenberg, 1991)

Šis filmas – laisva kultinio Williamo S. Burroughso romano ekranizacija. Režisierius Davidas Cronenbergas filme panaudojo ir kitų vieno bitnikų „apaštalų“ kūrinių motyvus: rašytojo gyvenimo faktai maišomi su pramanais ir narkotinėmis vizijomis. Burroughsas buvo pirmasis šiuolaikinis amerikiečių rašytojas, atvirai aprašęs narkotikų sukeltas būsenas. Priverstas palikti JAV, jis įsikūrė Tanžere (ten, kur ir Jimo Jarmuscho filmo apie vampyrus veikėjai). Čia jį globojo kitas amerikiečių kontrkultūros kūrėjas Paulas Bowlesas. Būtent Maroke ir gimė „Nuogalių pietūs“, pasakojantys apie rašytoją Bilą Li (Peter Weller), kuris dirba dezinsektoriumi. Kartu su žmona (Judy Davis) jie eksperimentuoja su narkotikais. Atsitiktinai nužudęs žmoną, Li slepiasi paslaptingoje Interzonoje. Čia riba tarp haliucinacijų ir tikrovės visai nusitrins ir rašytoją lankys siaubingos vizijos, kad ir šliaužiojanti, bjauriu vabalu virtusi rašomoji mašinėlė. Beje, tai autentiška istorija – 1951 m. rašytojas panašiomis aplinkybėmis nužudė žmoną, Williamas Lee buvo ir Burroughso pseudonimas, taip jis vadinamas ir Jacko Kerouaco „Kelyje“. „Nuogalių pietų“ personažais tapo Kerouacas ir Allenas Ginsbergas – tai Bilio draugai Henkas ir Martinas, o Bowlesas vadinamas Tomu Frostu.

 

„Visiškas užtemimas“ („Total Eclipse“, rež. Agnieszka Holland, 1995)

Skandalingas dviejų didžiųjų XIX a. antrosios pusės prancūzų poetų Paulio Verlaine’o ir Arthuro Rimbaud meilės romanas paskatino britų dramaturgą ir režisierių Christopherį Hamptoną parašyti pjesę, kurią į ekraną perkėlė Agnieszka Holland. Filmo veiksmas nukelia į 1870-uosius. Pripažintas poetas Paulis Verlaine’as susipažįsta su aštuoniolikmečiu Rimbaud ir pameta dėl jo galvą. Jaunuolis rašo nuostabias eiles, yra tikras maištininkas, jis nenuspėjamas ir mėgsta provokuoti. Verlaine’ą sužavi ne tik Rimbaud eilės, nepriklausoma dvasia, bet ir kūnas. Neseniai vedęs ir nusprendęs tapti padoriu šeimos vyru bei tėvu Verlaine’as meta nėščią žmoną, netenka reputacijos, atsiduria ties beprotybės riba ir seka paskui jo jausmais žaidžiantį Rimbaud. Meilės romanas baigsis visiška katastrofa – Verlaine’as atsidurs kalėjime, Rimbaud išvyks į Afriką, kur neberašys eilių ir likusį trumpą gyvenimą praleis prekiaudamas ginklais. Holland visada mėgo gilintis į niūrias savo herojų sielos gelmes, preparuoti jų aistras, šokiruoti drastiškomis scenomis, bet didžiausia šio filmo sėkmė yra dviejų talentingų aktorių Davido Thewliso ir „Titaniko“ dar nepaversto visuotiniu numylėtiniu Leonardo DiCaprio duetas. 

 

„Airis“ („Iris“, rež. Richard Eyre, 2001)

Richardo Eyre’o filmas pasakoja anglų rašytojos ir filosofės Iris Murdoch (1919–1999) ir jos vyro literatūros kritiko Johno Bayley (1925–2015) meilės istoriją. Jie buvo labai skirtingi. Bayley – nedrąsus, nemokantis gyventi be knygų, sunkiai randantis savo vietą šiuolaikiniame pasaulyje, visą gyvenimą likęs žmonos šešėlyje. Murdoch – atvira naujiems potyriams ir naujoms idėjoms, drąsi, ambicinga. Kartu jie pragyveno keturiasdešimt metų. Susirgusi Alzheimerio liga, rašytoja žinojo, kad vyras – vienintelis, kuriuo ji gali pasitikėti. Filme rodoma jų pažinties pradžia, kai jauna filosofė (Kate Winslet) padarė neišdildomą įspūdį kompleksų kupinam Oksfordo literatūros dėstytojui (Hugh Bonneville). Šis susižavėjimas virto meile, kuri Bayley padėjo ištverti visus Murdoch meilės romanus. Pora susituokė 1956-aisiais. Tačiau didžiausias išbandymas – laikas, kai liga vis labiau užvaldo rašytoją (Judi Dench), kai atima iš jos tapatybę. Būtent liga ir patikrina vyro (Jim Broadbent) jausmus. Filmas gali nuvilti Murdoch talento gerbėjus, nes nieko nepasako apie tai, kokia ypatinga rašytoja ji buvo, bet kitus gal paskatins susirasti jos knygas.

 

„Capote“ (rež. Bennett Miller, 2005)

Debiutinis Bennetto Millerio filmas pasakoja apie šešerius Trumano Capote’s (1924–1984) gyvenimo metus, kuriuos jis skyrė savo garsiausiai knygai „Šaltakraujiškai“ („In Cold Blood“). Pasirodžiusi 1966-aisiais, ji ne tik tapo kertiniu amerikiečių literatūros kūriniu, bet ir pradėjo tai, ką dabar vadiname non-fiction literatūra. 1959 m. rašytoją sudomino žiauri keturių Kanzaso fermerio šeimos narių žmogžudystė. Filme rodoma, kaip Niujorko įžymybė, Marilyn Monroe draugas, „Pusryčių pas Tifanį“ autorius, nusprendžia parašyti straipsnį žurnalui „New Yorker“. Kartu su vaikystės drauge, taip pat rašytoja Harper Lee (beje, Capote buvo jos romano „Nežudyk strazdo giesmininko“ veikėjo Dilo prototipas) jis vyksta į provincijos užkampį, susitinka su liudininkais ir nusikaltėliais, stengiasi sužinoti kuo daugiau detalių. Kuo arčiau mirties bausmės vykdymo data, tuo labiau rašytojas suvokia savo vietą Kanzase sutiktų žmonių gyvenime, keičiasi ir jo santykiai su mylimuoju, požiūris į save. Philipas Seymouras Hoffmanas virtuoziškai atskleidė subtiliausius savo herojaus jausmus, dvejones, puikybę ir tragizmą, todėl pelnytai buvo apdovanotas „Oskaru“.

 

Parengta pagal Živilės Pipinytės straipsnį „Atskirai, bet kartu. Kinas ir literatūra“, kuris publikuotas „Kine“ (2017-11-05).

„Airis“
„Airis“
„Angelas prie mano stalo“
„Angelas prie mano stalo“
„Apvaizda“
„Apvaizda“
„Capote“
„Capote“
„Švytėjimas“
„Švytėjimas“
„Bartonas Finkas“
„Bartonas Finkas“
„Nuogalių pietūs“
„Nuogalių pietūs“
„Visiškas užtemimas“
„Visiškas užtemimas“