Kas įsiminė 2024-aisiais?

Paulina Drėgvaitė

Vienas labiausiai šiemet patikusių filmų – „The Outrun“ (rež. Nora Fingscheidt). Tikėjausi, kad apie šį filmą bus daugiau kalbama, ypač – apie aktorės Saoirse Ronan vaidybą, tačiau, regis, klydau. Todėl labai noriu jį paminėti dabar, kad nepraslystų pro akis! Kitąmet laukiu Bong Joon-ho sugrįžimo su „Mickey 17“, Chloé Zhao „Hamneto“ interpretacijos su puikiaisiais Paulu Mescaliu bei Jessie Buckley ir daugybės europietiškų filmų. Mane taip pat labai intriguoja vieno mano mylimiausių aktorių Tony Leung Chiu-wai pasirodymas europietiškame kine – jis vaidins filme „Silent Friend“ (rež. Ildikó Enyedi).

 

Jorė Janavičiūtė

Praeinančius metus įvardinčiau kaip ramesnius, nebuvo itin daug nustebinusių filmų. Vis dėlto kai kurie įstrigo labiausiai (tarp jų – ir užsienyje dar 2023 m. matyti, bet Lietuvoje rodyti „Kino pavasaryje“ ar kino teatrų repertuare šiais metais), tarkim, „Pilietinis karas“ (rež. Alex Garland), „Tikroji priežastis“ (rež. Gábor Reisz), „Kryčio anatomija“ (rež. Justine Triet), „Meilė, melas, kraujas“ (rež. Rose Glass), „Praeities šešėlis“ (rež. Todd Haynes), „Priscilla“ (rež. Sofia Coppola), „Scanoramoje“ rodytas „Verti meilės“ (rež. Lilja Ingolfsdottir). Ši anketa privertė susimąstyti, ko kine pati labiausiai ilgiuosi ir kodėl parašiau būtent šiuos filmus. Supratau, kad ilgiuosi naujų kinematografinių pasaulių ar naujų požiūrio kampų. Tą siūlė dauguma minėtų filmų.

 

Šiais metais taip pat teko lankytis kino renginiuose užsienyje. Labai didelį įspūdį savo kokybe padarė „Scottish Mental Health Arts Festival“ kino programa Glazge. Šiame renginyje buvo rodomi su psichikos sveikata susiję ilgametražiai ir trumpametražiai filmai, vyko diskusijos, viena jų – apie psichikos sveikatą dokumentinio kino kūrimo procese. Nesu tikra, ar kada nors buvo tekę atsidurti tokioje emociškai validuojančioje aplinkoje. Šiame festivalyje didžiausią įspūdį paliko dokumentinis škotų režisieriaus Duncano Cowleso filmas „Silent Men“, kuriame jis tyrinėja savo paties ir kitų vyrų psichikos sveikatos problemas bei gebėjimą reikšti emocijas pokalbių metu. Kitas stipriai sukrėtęs filmas – kanadiečio Kurtiso Watsono „Dad’s Tapes“: pats režisierius praėjus keturiolikai metų po tėvo savižudybės susiduria su vyrų psichikos sveikatos stigmomis ir kartu su šeima bando atrasti būdą „išgyti“ per šio filmo kūrimo procesą. Būtų smagu, jei šie filmai būtų parodyti ir Lietuvoje, nes jie liečia mūsų šalyje kone išvis neaptariamas vyrų psichikos sveikatos problemas. Taip pat dalyvaujant šiame festivalyje pasidarė gaila, kad šiais metais nevyko Lietuvos psichikos sveikatos menų festivalis „Ryšiai“.

 

Kalbant apie dokumentiką, šiais metais didelį įspūdį padarė „Scanoramos“ pagrindinio konkurso laureatas Oksanos Karpovych „Perimtas ryšys“. Serialų pasaulyje, be abejo, didžiausiu hitu tapo žiūrovus savo autentiškumu ir istorijos beprotiškumu patraukęs „Elniukas („Baby Reindeer“). Dar prie atradimų pridėčiau serialą „Diplomatė“ („The Diplomat“), kurio antras sezonas išėjo šiais metais, taip pat legendinio meksikiečių kino režisieriaus Alfonso Cuaróno atėjimą į serialus su „Visai svetimu žmogumi“ („The Disclaimer“), o savo keistumu, be abejo, nugalėjo Nathano Fielderio ir Benny Safdie sukurtas serialas „The Curse“, kuriame vaidina ir Emma Watson. Taip pat pradžiugino nauji kiek lengvesnių serialų, kaip „Terapija“ („Shrinking“) ir „Žmogžudystės viename name“ („Only Murders in the Building“), sezonai.

 

Laukiu, kol Lietuvoje bus parodyti „Emilija Perez“ (rež. Jacques Audiard), latvių animacinis „Tėkmė“ (rež. Gints Zilbalodis), „Tikras skausmas“ (rež. Jesse Eisenberg), „Brutalistas“ (rež. Brady Corbet), „Konklava“ (rež. Edward Berger), „Hard Truths“ (rež. Mike Leigh) ir kiti. Iš lietuvių kino nekantrauju kino teatre pamatyti „Pietinia kronikas“ (rež. Ignas Miškinis) bei „Akiplėšą“ (rež. Saulė Bliuvaitė), taip pat laukiu Igno Jonyno filmo „Siena“ pasirodymo.

 

Elena Jasiūnaitė

„Svajonių atostogos“ („The Holdovers“, rež.  Alexander Payne, 2023). Filmas, kokių kasmet ilgiuosi ir džiaugiuosi pamačiusi. Apie Kalėdas (nežinau, ar kalėdinis), su lengvumu ir puikiu humoru kalbantis apie liūdnus ir sunkius dalykus – artumo, šeimos, draugystės ilgesį bei neišsipildžiusius lūkesčius. Žinoma, kartu primenantis, kad pasaulis gražesnis, kai esi ne vienas, o draugų galima sutikti ten, kur mažiausiai tikiesi. Mačiau, kad šiemet per šventes jį rodys „Skalvija“ – verta pamatyti ir antrą kartą.

 

„Mamutų medžioklė“ (rež. Aistė Stonytė, 2023). Dokumentika, perpratusi sudėtingą laiką su visais jo atspalviais. Detektyvas ieškant dingusios režisieriaus Jono Jurašo slapta nufilmuoto spektaklio juostos tėra paviršius. Po juo – subtilus pasakojimas apie besipriešinusius ir prisitaikiusius, apie aukas dėl skirtingų tikslų (meno, idealų ar asmeninės gerovės) ir apie mamutus, kurių spintose pas vienus turėtų būti gerokai daugiau nei pas kitus.

 

„Keliautojos poreikiai“ („Yeohaengjaui pilyo“, rež. Honh Sang-soo, 2024), primenantis, kad Hong Sang-soo yra tikrasis kasdienybės meistras. Filme, kuriame „prancūzė Korėjoje geria makgeolli, neturi pinigų, todėl moko korėjiečius prancūzų kalbos“ (ir tai iš tiesų yra visas siužetas), slepiasi temos apie vienatvę bei tave galinčio suprasti žmogaus poreikį ir tai, kad yra daug tiesų, kurias gali būti sunku (tačiau būtina) sau pripažinti.

 

„Malonės rūšys“ („Kinds of Kindness“, rež. Yorgos Lanthimos, 2024). Nes Lanthimoso hiperbolizuoti pasakojimai yra tikslus šiuolaikinės visuomenės tamsiųjų pusių veidrodis. Norinčių valdyti ir norinčių priklausyti, ir tų, kurie be jokio racionalaus paaiškinimo komplikuoja savo (arba kitų) gyvenimą.

 

„Riplis“ („Ripley“, rež. Steven Zaillian, 2024). Šis serialas – turbūt geriausia sukurta „Talentingojo misterio Riplio“ ekranizacija: šaltas, baugus, makabriškas, su saikia humoro doze. Puiki Andrew Scotto vaidyba kuriant cinišką, statuso ištroškusį ir ne itin intelektualų Riplį be jokio romantikos prieskonio. Retas atvejis, kai stilius ir estetika (ir taip – vizualiai „Riplis“ tikrai nepamirštamas) nėra tik kūrėjų manieringumo demonstravimas, – sterilumas, interjerai, griežta geometrija čia atkartoja personažo minčių labirintus.

 

„Šiogūnas“ („Shōgun“, sumanymo autoriai Rachel Kondo ir Justin Marks, 2024). Serialas apie japonus ir europiečius viduramžių Japonijoje, apimantis politiką, istoriją, kultūrą, jų skerspjūvius ir kolizijas. Daugiasluoksnis ir sudėtingas, tirštas dialogų, paaiškinantis anaiptol ne viską (todėl teks domėtis papildomai), reikalaujantis dėmesio ir koncentracijos, ir vien dėl to suteikiantis didelį žiūrėjimo malonumą.

 

Neringa Kažukauskaitė

Keletas šiemet pamatytų filmų, išlikusių bent fragmentais atmintyje net metams baigiantis:

 

„How to Have Sex“ (rež. Molly Manning Walker, 2023);

„Svajonių atostogos“;

„Puikios dienos“ (rež. Wim Wenders, 2023);

„Saulėlydis“ (2021) ir „Atmintis“ (abiejų rež. Michel Franco, 2023);

„Keliautojos poreikiai“;

„Varžovai“ (rež. Luca Guadagnino, 2024);

„Rugsėja sako“ (rež. Ariane Labed, 2024);

„Kaimiečiai“ (rež. Hugh Welchman, DK Welchman, 2023);

„Mergina su adata“ (rež. Magnus von Horn , 2024);

„American Fiction“ (rež. Cord Jefferson, 2023).

 

Gediminas Kukta

Atsitiktine tvarka:

 

„Emilija Perez“ („Emilia Pérez“, rež. Jacques Audiard) – už personažų laisvę būti ir režisieriaus laisvę kurti taip, kaip norisi; už meistriškumą, energiją, šėlsmą.

 

„Grand Tour“ (rež. Miguel Gomes) – už kelionę, pirmiausia po autoriaus fantaziją ir tik paskui po Azijos miestus, džiungles ir kolonijinę praeitį.

 

„Matadoro vienatvė“ („Tardes de soledad“, rež. Albert Serra) – už talentą kalbėti vaizdais, išlaisvintais nuo bet kokių aiškių žinučių, išvadų ir pamokslų, nuo kurių neišsisuka kas antras šiuolaikinis autorinio kino režisierius.

 

„Substancija“ („The Substance“, rež. Coralie Fargeat) – už žanrinį, šiuo atveju kūniškojo siaubo (body horror), grynumą.

 

„Pabaiga“ („The End“, rež. Joshua Oppenheimer) – vien už tai, kad dar yra autorių, kuriančių tokius ambicingus, keistus ir nesėkmei, atrodytų, iš anksto užprogramuotus, o vis dėlto nuostabius kūrinius.

 

„Atmintis“ („Memory“, rež. Michel Franco) – už jautrų Jessicos Chastain ir Peterio Sarsgaardo duetą.

 

„Perimtas ryšys“ („Intercepted“, rež. Oksana Karpovych) – už paveikią formos ir turinio dermę, vedžiojant po tamsiausias žmogaus vidaus kertes, nors pavadinti žmonėmis rusų kareivius, kurie žudo, naikina, kankina ir plėšia Ukrainos civilius, o paskui apie tai giriasi namiškiams telefonu, neapsiverčia liežuvis.

 

„Juodas šuo“ („Gouzhen“, rež. Guan Hu) – už džiaugsmą, kad propagandos kaustomoje Kinijoje užgimė dar vienas talentingas autorius, kurio naujo filmo, jau žinau, lauksiu su nekantrumu, o šį širdyje nešiosiuosi kaip įdomiausią 2024 metų kino atradimą – elegišką, labai estetišką, spinduliuojantį meile šunims. 

 

Rasa Paukštytė

1. „Emilija Perez“. Aišku, įspūdžius reikia tikrinti (žiūrėti dar kartą), bet vis tiek neatsikratau jausmo, kad šįmet tai vienintelis rimtai chuliganiškas – žanrų mišinio ir formos drąsos, psichologinio ir politinio turinio prasme – filmas.

 

2. Atradimas – JAV režisierės Nancy Savoca 1989 m. filmas „Tikra meilė“ („True Love“). Jis pasakoja apie merginą, kuri ruošiasi tekėti (ir nežinia, laimei ar nelaimei, išteka). Puikiai atskleisti kasdienybės Bronkse ritualai, privalomi moterų ir vyrų vaidmenų ypatumai, personažai vos vos šaržuoti. Šaunus, negailestingas, sklidinas gyvybės, dramų ir humoro, puikių vaidmenų filmas iš tų laikų, kai realizmas dar nebuvo prekė. „Tikra meilė“ priminė ir tai, kaip mažai pas mus rodyta gero nepriklausomo JAV kino.

 

3. „Svajonių atostogos“. Filmas, su kurio personažais norisi draugauti. Jis pasakoja apie namų ir artimųjų ilgesį, bet žiūrėdamas jautiesi kaip namie.

 

4. „Keliautojos poreikiai“. Palaima būti su šia akimirka gyvenančia, nuo makgeolli įkaušusia Iris (vaidina Isabelle Huppert, tuo viskas pasakyta) ir jos abejingu žvilgsniu stebėti normalų, tai yra keistą, prie kažkokių tuščių normų ir taisyklių prisirišusį pasaulį.

 

5. „Matadoro vienatvė“. Nepamirštama filme pavojaus magija, kažkokiu nematomu būdu susijusi su žmogaus prigimtimi, religija, pasaulėjauta.

 

6. „Šventosios figos sėkla“ (rež. Mohammad Rasoulof). Prasideda kaip kokybiškas šeimyninis visuomenės kritikos filmas, bet įtampa išaugina jį iki grandiozinio politinio pamfleto.

 

7. „Iš kur į kur“ (rež. Maciek Hamela). Retas atvejis, kai režisierius yra fiksuojamos tikrovės dalyvis ir kartu jos stebėtojas. Hamela perveža ukrainiečius iš karo zonų į saugesnes teritorijas ir sukrečiantį tautos dramos mastelį sukuria iš pabirų pokalbių nuotrupų mozaikų, pauzių.

 

8. „Perimtas ryšys“. Filmas irgi iš pokalbių – kariaujančių Ukrainoje rusų kareivių ir jų artimųjų. Nepaliekantis jokių vilčių dėl „paprastų“ rusų sveiko proto ar žmogiškumo. Tai, ką žinai teoriškai, filme iškyla primityviausių ir todėl dar labiau sukrečiančių dialogų pavidalu.

 

9. Tarp vaidybinių lietuviškų filmų, rodytų kino teatruose, įdomiausias „Sesės“, kurio „tuščios sielos“ išties padarė įspūdį (kaip ir režisieriaus Lauryno Bareišos sugebėjimas stebėti ir matyti žmonių rūšies savybes). „Mamutų medžioklė“ (rež. Aistė Stonytė), „Bilietas“ (rež. Vytautas Dambrauskas), „Kalėdų eglutės gyvenimas ir mirtis“ (rež. Arturas Jevdokimovas) – dokumentiniai ilgametražiai filmai, kurių temos jų autorių neriboja, o atvirkščiai – skatina pažiūrėti, kas slypi už jų, kokie žinutėse nesutalpinami yra žmonių likimai, laiko grimasos, emocijos.

 

Živilė Pipinytė

Atsiverčiau savo 2024-ųjų sąrašą ir nustebau, kiek nedaug filmų. Deja, kasdienybę, o kartais ir norą žiūrėti filmus užgožia platesnis kontekstas: karas Ukrainoje, apsimestiniu rūpesčiu dėl palestiniečių pridengtas naujasis antisemitizmas ir begėdiško populizmo triumfas ne tik Amerikoje ar plačiame pasaulyje, bet ir šioje Marijos žemėje. Ekspertų vertinimai ir transliacijos jutube bei televizijose atima daug laiko. Gal todėl pirmiausia į galvą ateina kartūs, sugebantys įskaudinti ar sujaudinti filmai. Nors „Bloomberg“ agentūra rašo, kad vykstant klimato kaitai net čili pipirai ima prarasti savo aštrumą, intelektualiam kinui, regis, tokia grėsmė nekyla: Christiano Petzoldo „Liepsnojantis dangus“ tiksliai diagnozuoja menininko situaciją, artėjant neišvengiamai katastrofai, Marco Bellocchio „Pagrobtasis“ rodo, kaip prievarta ir religinis fanatizmas ištrina tapatybę, Agnieszkos Holland „Žalia siena“ primena apie asmeninę kiekvieno atsakomybę.

 

Suprantu, kad Lietuvoje svajoti apie originalų istorinį filmą tiesiog kvaila, bet Paweło Maślonos „Kos“ – ne tik apie nacionalinį mūsų didvyrį Tadą Kosciušką, bet ir apie lietuvių praeitį. Kad istorijos pamokos lieka neišmoktos, įrodė Cédrico Khano „Goldmano byla“. Šiuo požiūriu svarbūs ir du sukrečiantys dokumentiniai filmai apie karą Ukrainoje ir jo siaube bandančius išgyventi realius žmones – Macieko Hamelos „Iš kur į kur“ ir Oksanos Karpovych „Perimtas ryšys“. 

 

Formos požiūriu buvo įdomūs praėjusių metų triumfatoriai – Jonathano Glazerio „Interesų zona“ bei Justine Triet „Kryčio anatomija“ ir šiųmetis Miguelio Gomezo „Grand Tour“, bet juos užgožė meistriškai papasakotas, jaudinantis ir skaidrus Hirokazu Kore-edos „Monstras“. Ko gero, tai svarbiausias metų filmas. Sugrįžimai į tegu ir svetimą vaikystę dažniausiai skaudūs, bet gebantys iki ašarų sujaudinti filmai, regis, vis retesni. Pravirkdė Andrew Haigo „Visi mes svetimi“, tačiau Jesse Eisenbergo „Tikras skausmas“ („A Real Pain“) privertė įžengti į uždraustą savąją teritoriją, nors iš pradžių pasirodė, kad pasakojimas apie du labai skirtingus pusbrolius iš Niujorko, keliaujančius į Lenkiją ieškoti per Holokaustą išgyvenusios močiutės namo, bus dar viena istorija apie šaknų paiešką. Tačiau filmas formuluoja klausimą, kas yra tas giliai viduje tūnantis egzistencinis skausmas, ar jis kyla iš nesugebėjimo prisitaikyti prie vis beprasmiškesnio pasaulio, ar yra tikroji savastis. Matyt, todėl taip laukiu Jacques’o Audiard’o filmo „Emilija Perez“.Tikiuosi, kad atsakys.

 

Santa Lingevičiūtė

Šių metų knyga – tritomis „Lietuvos kinas. Laiko slenksčiai, raidos ženklai“, prie kurio ištisus metus dirbo idėjos autorė Rasa Paukštytė, Linas Vildžiūnas ir Živilė Pipinytė. Kasdien skirdama laiko tik vienam tekstui, neskubėdama, jaučiausi tarytum perskaičiusi gerą istorinį romaną. Įvykiu tapo ir šilti pokalbiai po knygos pristatymo „Menų spaustuvės“ vidiniame kiemelyje – po saulėtu birželio dangumi buvo sutarta kasmet minėti kino kritikų dieną. Supratau, kaip kartais pasiilgstu neformalių ir nesusireikšminusių pokalbių bendraminčių rate: ne tik kritikų, tačiau tokių pat paprastų ir neįžeidžių režisierių, prodiuserių, aktorių, operatorių, kitų kino bendruomenės atstovų. Vis dėlto iš vyresnės kartos kolegų yra ko pasimokyti.

 

Po pauzės profesinėje srityje šįmet filmus žiūrėjau su dideliu alkiu, tačiau peržiūrėjusi visą sąrašą supratau, kad norėčiau išskirti tik tris. Pirmiausia „Kino pavasaryje“ matytą Justine Triet „Kryčio anatomiją“ („Anatomie d’une chute“, Prancūzija, 2023). Svarbiausia šiame filme buvo ne kvestionuoti pagrindinę heroję, klausti, padarė ji nusikaltimą ar ne. Skausmingiausia buvo stebėti, kaip ne tik pats individas, tačiau ir visuomenė, aplinka, kurioje gyvename, gali nulemti ne tik išorinį, bet ir vidinį kiekvieno mūsų krytį.

 

Atsitiktinai, o gal ir ne, tik šįmet pasižiūrėjau savo gimimo metais sukurtą, tačiau tik po šešerių metų parodytą Krzysztofo Kieślowskio „Atsitiktinumą“ („Przypadek“, Lenkija, 1987). Filmo herojaus Viteko (nepakartojamas Bogusławas Linda) gyvenimo posūkiai (o gal pasirinkimai) priklauso nuo to, ar lėkdamas peronu jis spės įšokti į Varšuvon važiuojantį traukinį. Nors filmas sukurtas sovietmečiu, ir šiandieninio gyvenimo kelionė tėra galimybių virtinė – atsitiktinumas lygiai toks pat svarbus kaip ir pasirinkimas. Galbūt kada pavyks išmokti gyventi pagal Vitekui tėvo, gulinčio mirties patale, duotą patarimą: tu nieko neprivalai daryti.

 

Jacques’o Audiard’o „Emilija Perez“ jau triumfavo Europos kino akademijos apdovanojimuose, tikiu, kad triumfuos ir toliau, o aš negalėjau akių atitraukti nuo Emiliją Perez vaidinančios Karlos Sofíos Gascón. Galbūt tai ir meksikietiškos telenovelės stiliumi sukurtas miuziklas – užtat Audiard’o. O Gascón sugebėjo įkūnyti kiekvieno viduje gyvenančius hamletus bei romeo su džuljetomis.

 

Šįmet pasirodę trys lietuviški filmai „Rašytojas“ (rež. Romas Zabarauskas), „Sesės“ (rež. Laurynas Bareiša), „Gardutė“ (rež. Eglė Vertelytė) suteikia vilties, kad ateityje nacionalinis kinematografas ir toliau plės ne tik tematinį, bet ir žanrinį diapazoną.

 

Kitąmet norisi laukti ir viltis daug ko, tačiau, sakoma, kad jei prasitari – norai neišsipildys.

 

Mantė Valiūnaitė

Kurį laiką nebedarau sąrašiukų, nes laikas taip keistai teka, kad sunku atsekti, kada prasidėjo metai, – jų skaičiavimas vis labiau lemiamas įvykių ar darbų nei kalendoriaus. Vis dėlto šiais metais labai pradžiugino lietuvių kino kūrėjų triumfas tarptautiniuose festivaliuose – ryškiausi, žinoma, režisierių Saulės Bliuvaitės ir Lauryno Bareišos apdovanojimai Lokarno kino festivalyje. Taip pat kino edukatorių apdovanojimai – „Skalvijos“ kino centro įvertinimas „Europa Cinemas“ konferencijoje ir Gintei Žulytei iš „Meno avilio“ įteikta Kultūros ministerijos premija. Labai džiaugiuosi, o kartu viliuosi, kad kino edukacija toliau skatins geriau suprasti kiną, augins nevartotojišką žiūrovą.

 

Šie metai nebuvo itin dosnūs filmų, ne tiek daug jų įsiminė. Svarbiausiu metų filmu tapo režisierės Mati Diop „Dahomėja“ („Dahomey“). Tiek turiniu, tiek forma gyvas ir svarbus filmas, dar kartą patvirtinęs šios režisierės talentą, sumanumą ir jautrumą. „Dahomėja“ ir intelektualus, ir emociškai labai paveikus. Jame užfiksuota studentų diskusija kaskart žiūrint jaudina vis taip pat, jų gyvai reiškiamos mintys, mąstymas apie savo šalį labai įkvepia ir suteikia jėgų.

 

Vienas labiausiai emociškai sujaudinusių – režisieriaus Guan Hu „Juodas šuo“. Mane, kaip juodo šuns augintoją, filmas turbūt padvigubintai paveikė, bet jame išties labai jautriai pasakojama apie dviejų autsaiderių – vyro, grįžusio iš kalėjimo, ir benamio juodo šuns – lėtai besimezgantį ryšį, peraugantį į tikrą draugystę. Labiausiai prajuokinęs filmas – Coralie Fargeat „Substancija“. Daugiausia vizualinio malonumo suteikęs – Miguelio Gomeso „Grand Tour“. Originaliausias – Nelsono Carlo De Los Santoso Ariaso „Pepė“ („Pepe“).

 

Gaila, kad trumpametražio kino forma vis dar lieka per mažai aptariama. Žinoma, išimtis – lietuvių kūrėjų darbai, kai šie patenka į užsienio festivalius ar juose laimi, o šiais metais režisierė Eglė Razumaitė su trumpametražiu filmu „Ootidė“ pateko į pagrindinę Kanų konkursinę programą. Šio filmo premjerinį seansą taip pat įvardinčiau kaip įsimintiną, džiugią patirtį. Razumaitės kūryba labai artima ir įdomi, tad labai laukiu naujų jos filmų. Tačiau užsienio kūrėjų trumpiems darbams skiriama per mažai dėmesio, o būtent juos žiūrėdama pastaruoju metu vis pajuntu nuostabą ir viltį, kad kinui viskas bus gerai, jis gyvuos. Niekaip negaliu pamiršti Arthuro Chopino „512x512“ (2023) ir Ibrahimo Shaddado „Kupranugario“ („A Camel“, 1981).

 

Linas Vildžiūnas

Metai be kino žiūrėjimo. Nebuvo laiko nei „Scanoramai“, nei kitiems kino renginiams, nei repertuaro filmams. Nugriebiau tik šiek tiek „Kino pavasario“ kino. Deja, Europos festivaliniai šviesuliai įspūdžio nepadarė. Jonathano Glazerio „Interesų zona“ formalizuoja Holokaustą, suteikia garso takeliui siaubo imitaciją, bet apie „paprastą nacizmą“ ir jo psichologiją nieko nepasako. Šią temą, o konkrečiai Aušvico komendanto Rudolfo Hösso, per jį – ir visos vokiečių Pirmojo pasaulinio karo kartos fenomeną, dar 1952 m. parašytoje knygoje „Mirtis – mano amatas“ meistriškai atskleidė Robertas Merle’is. Justine Triet „Kryčio anatomija“ prieš penkiasdešimt metų būtų atrodžiusi kaip eilinis teisminis (tarkime, André Cayatte’o) filmas, ažiotažo priežastis ta, kad dabar tokio kino tiesiog nebėra.

 

Todėl tarp visų imitacijų toks tikras buvo Macieko Hamelos dokumentas „Iš kur į kur“, minimalistinėmis autofurgone įtaisytos kino kameros priemonėmis perteikiantis karo Ukrainoje siaubą, namų netekusių, nežinios blaškomų žmonių pasimetimą ir, galbūt, viltį. Filmo poveikį sustiprina faktas, kad tai ir realus režisieriaus veiksmas pervežant, o tiksliau – gelbstint karo pabėgėlius. Dar įstrigo „Žmogus juodumoje“ (rež. Wang Bing) – nuogo seno žmogaus, kinų kompozitoriaus Xilin Wango, išpažintis apie patirtą maoizmo prievartą.

 

Na, ir žinoma, Hirokazu Kore-edos „Monstras“, kūrinys, apie kurį ne gėda sakyti – humanistinis, spinduliuojantis režisieriui įprastą meilę ir užuojautą augančiam žmogui, ką jau kalbėti apie tobulą dramaturginę formą.

 

Labai norėjau pamatyti Francio Fordo Coppolos „Megalopolį“, bet nespėjau – po savaitės filmas buvo nuimtas, nepaliekant nė vienintelio seanso. Tai įžūlus kino platintojų spjūvis į veidą visiems nekomercinio kino mėgėjams. Ar bereikia stebėtis jų diegiamais auditorijos skoniais?

 

Kaip svarbaus įvykio negaliu apeiti tritomio „Lietuvos kinas. Laiko slenksčiai, raidos ženklai“, nors pats prie jo rengimo prisidėjau. Dvidešimt septynių autorių didelis darbas – ne juokas. Kai birželio 20 d. beveik visi susirinkome į knygos pristatymą, Santa Lingevičiūtė pasiūlė paskelbti šią datą Lietuvos kino kritikų diena. Pritariu.

 

Ilona Vitkauskaitė

Kine (kaip ir žmonėse) labiausiai traukia laisvės pojūtis. Juo pulsuoja šiais metais matyta Alice Rohrwacher „Chimera“ („La chimera“, 2023), kurioje susipina gyvųjų ir mirusiųjų pasaulis, realybė ir sapnai, praeitis ir dabartis, įvairios kultūrinės aliuzijos ir kino istorija. Rohrwacher stabdo kadrus ir greitina vaizdą, kad šis imtų priminti nebylųjį kiną, keičia juostų formatus (35,16 mm ir super 16) arba viską apverčia aukštyn kojomis tiesiogine to žodžio prasme. Tikras kinematografinis malonumas!

 

Park Chan-wooko ir Dono McKellaro serialas „Šalininkas“ („The Sympathizer“, 2024), pasakojantis apie vietnamiečių emigrantų gyvenimą Los Andžele 8-ajame ir 9-ajame dešimtmetyje, taip pat alsuoja laisve – jo tikrai nepavadinsi pažodine ekranizacija. Vienas įdomesnių serialo sprendimų – kad Robertas Downey jaun. atlieka visų baltaodžių vyrų vaidmenis. Pirmiausia jis – Klodas, CŽA agentas, ekscentriškas kaip rašytojas Hunteris S. Thompsonas. Paskui jis – rasistas Orientalistikos katedros vedėjas, taip pat karo veteranas, tapęs senatoriumi „Napalmo Nedu“. Downey su polėkiu vaidina visus karikatūriškus personažus, bet labiausiai savo stichijoje jis yra kaip „Kaimelio“ – tai Francio Fordo Coppolos ir jo „Šių dienų apokalipsės“ kūrimo parodija – režisierius. Šis Park Chan-wookui būdingas siurrealizmo elementas veikia keliais lygiais. Kiekvienas Amerikos hegemonijos aspektas – politika, kultūra, mokslas ir t.t. – turi tą patį veidą. Downey vaidmenys taip pat yra tarsi replika Holivudo požiūriui į azijiečių personažus ir aktorius, kuriems anksčiau buvo pagailima net poros sakinių, o vienas aktorius ar statistas vaidindavo kelis personažus.

 

Buvo smagu vėl susitikti su bioegzorcistu dryžuotu kostiumu Timo Burtono „Beetlejuice Beetlejuice“ (2024). Burtonas, regis, sugrįžo į savo stichiją ir primena, kad mirtis visada šalia.

 

Nustebino aktorės Annos Kendrick režisūrinis debiutas „Psichopato bučinys“ („Woman of the Hour“, 2023), kuris, manau, nepelnytai liko neaptartas. Filme jaučiamas tam tikras Kendrick kaip režisierės susikaustymas, tačiau ko verta pati istorija apie serijinį žudiką Rodney Alcalą, kuris per kiek daugiau nei dešimtmetį galbūt nužudė 130 moterų, buvo suimtas ir paleistas lygtinai – tuo metu nužudė dar dvi moteris. Taip pat Alcala įsigudrino sudalyvauti populiariame TV šou „Pasimatymų žaidimas“, kurį laimėjo... Tačiau filmas – ne apie psichopato žavesį, o apie tai, kad smurtas prieš moteris buvo ir tebėra pražiūrimas, kad nesulaukia pakankamo institucijų ir visuomenės dėmesio.

 

Na, o lietuviškame kine laisvės būtent ir pasigendu. Čia, regis, vis neapsieinama be visokių pamokslų (tereikia prisiminti Romo Zabarausko „Rašytoją“), barzdotų anekdotų (Tomo Vengrio „5 ½ meilės istorijos viename Vilniaus bute“), superreligingumo (Lino Mikutos „Gabrielius iš neprarasto Rojaus“), o bandymų suvokti tikrovę – maža. Gal tik Lauryno Bareišos bandymai išsiskiria. Aišku, tai tiksliai atspindi mūsų visuomenę, kurioje retai sulauksi empatijos, bet moralą su pasiūlymais, kaip gyventi, atskaityti gali kiekvienas.