Naudoju tai, ką galiu sau leisti

Kino teatruose jau galima pamatyti naujausią, Venecijoje apdovanotą Pedro Almodóvaro filmą „Už gretimų durų“ („The Room Next Door“, JAV, Ispanija, 2024). Tai amerikiečių rašytojos Sigrid Nunez romano ekranizacija ir pirmas ilgametražis amerikietiškas režisieriaus filmas. Pagrindinius vaidmenis sukūrė Julianne Moore ir Tilda Swinton. Jų herojės po ilgos pertraukos susitinka Niujorke. Knygyne pasirašinėdama savo naują knygą, Ingrid išgirsta žinią, kad sena pažįstama, karo žurnalistė Marta sunkiai serga. Ingrid išsirengia į ligoninę jos aplankyti. Kai Marta supranta, kad vilties nebeliko, ji prašo Ingrid pagyventi kartu jos name miške, kur, atėjus laikui, planuoja „išeiti oriai“, padedama juodojoje rinkoje nusipirktos tabletės. Ingrid paniškai bijo mirties, bet važiuoja kartu, nes jokia kita Martos draugė nesutiko. Pateikiame režisieriaus pokalbio su Paola Zanuttini, rudenį išspausdinto leidinyje „La Repubblica“, fragmentus.

Ar kūrėte filmą anglų kalba JAV, nes tokia didelė vienatvė, kokia ištiko Martą, Ispanijoje neįsivaizduojama?

Taip, Ispanijoje visada atsiras koks nors giminaitis, kaimynas – kažkas, į ką galima kreiptis bet kokiu klausimu. Sigrid Nunez romanas man padarė didžiulį įspūdį dėl jame nagrinėjamų temų, bet labiausiai dėl scenos, kurioje serganti moteris kreipiasi su pasiūlymu į draugę. Tai ji paskatino mane rašyti scenarijų. Buvo gera proga susimąstyti, kaip jos abi dorojasi su mirtimi. Viena ne kartą karuose susidūrė su ja akis į akį ir dabar drąsiai galvoja apie eutanaziją, o kitai mirties baimė sukelia beveik fizinį skausmą. Veiksmas vyko Niujorke, abi herojės kalbėjo angliškai, nemačiau priežasties, kodėl turėčiau tai keisti. Be to, jei istorija vyktų Ispanijoje, ji nebūtų tokia įtikinama: čia šeimos santykiai, draugystė, meilė kupini senamadiško žmogiškumo. Jau patyriau problemų ekranizuodamas Alice Munro apsakymus filme „Chuljeta“. Juose buvo kažkas, ką sunku įsivaizduoti ispanų šeimoje, pavyzdžiui, motiną, kuri nebando rasti savo dukters, nors ta ją paliko prieš daugelį metų. Ko gero, mūsų santykiai su kitais žmonėmis vis dar šiltesni. Pas mus Martos draugės nebūtų atsisakiusios jai padėti.

Planuojanti orią, bet taip pat „estetiškai priimtiną“ mirtį Marta primena du „Matadoro“ meilužius. Tada, 1986-aisiais, sakyta, kad mirtis jus domina kaip iškiliausias laisvės aktas grožio ir aistros išnykimo akivaizdoje.

Tik kad „Matadore“ mirtis yra perversiškas seksualinio malonumo elementas, o pagrindinė šio filmo tema – mirtinai serganti moteris. Filmas pasakoja apie tai, kad žmogus yra savo gyvenimo šeimininkas, bet turi būti ir savo mirties šeimininkas, jei gyvenimas jau siūlo tik skausmą ir kūno paniekinimą. Tai mano balsas diskusijoje apie eutanaziją. Italijoje ji uždrausta, Ispanijoje teisė ją leidžia. Teoriškai Ispanija nėra katalikiška šalis, čia oficialiai neprivaloma jokia religija, bet iš tikrųjų dauguma gyventojų yra katalikai ir jie pasisako prieš šią teisę, priimtą socialistų vyriausybės pastangomis. Katalikams Dievas duoda gyvybę ir tik jis gali spręsti dėl mirties.

Sprendimas priimtas 2021 metais. Ar teisės į orią mirtį laikomasi, ar tai žadina pasipriešinimą?

Tai buvo sunkus kelias. Dešinė ir kraštutinė dešinė šaukė, kad tai žmogžudystės legalizavimas. Nežinau, ar įstatymo laikomasi atitinkamai. Buvo mirtinai sergančios dvidešimt trejų metų merginos atvejis. Ji prašė eutanazijos, bet ultrakatalikas tėvas neleido. Jis ir jo teisininkas tvirtina, kad mergina ne visai sveiko proto, tad sąmoningai negali priimti sprendimo, ypač tokio. Prie to prisideda gydytojų sąžinės klausimas, kaip ir dėl aborto.

Po Martos eutanazijos Ingrid apklausiantis policininkas...

... yra fundamentalistas.

Ar po Donaldo Trumpo pergalės visa Amerika neprimins to policininko?

Taip, Trumpo pergalės šaldo man kraują gyslose, nes tai ne tik kraštutinės dešinės, bet ir visų korporacijų, neigiančių klimato atšilimą, pergalė. Taigi Amerika išskirs dar daugiau anglies dvideginio į atmosferą. Politine prasme tai turės blogos įtakos visam pasauliui. Jei amerikiečiai gali išsirinkti prezidentu tą, kuris kvietė užimti Kapitolijų ir prieš kurį iškelta daug bylų, tai kas sulaikys panašius populistus kur nors kitur? Nesuprantu ir krikščionių fundamentalistų – kaip atsitiko, kad tikintys asmenys nepastebi, jog Trumpas yra seksualinis grobuonis ir tiesiog niekingas žmogus? Jiems netrukdo Trumpo prasčiokiškumas ir principų nebuvimas? Bet Trumpo pergalė – tai pirmiausia egoizmo triumfas. Laimėjo turtingi, net imigrantai, kurie jau praturtėjo ir nebenori, kad atvažiuotų nauji.

Ar tikitės, kad jūsų filmas truputį pakeis požiūrį į eutanaziją?

Noriu tikėti, kad bent jau sujaudins žiūrovus. Bet neapsigaudinėkime – filmo žiūrėti eis tie, kurie jau ir taip yra įsitikinę.

„Už gretimų durų“ – filmas apie mirtį, bet jame nepristigo ir komedijos elementų.

Žiūrovai visada juokiasi tose pačiose vietose, o tai reiškia, kad filmas gerai padarytas. Tiesa ta, kad Tilda Swinton, net jei miršta, vis dar sugeba skleisti gyvybingumą ir, žinoma, jos veikėja net šaiposi iš savo situacijos. Tai nėra niūrus filmas, jis pilnas šviesos.

Kūnas – svarbi jūsų filmų tema. 9-ajame dešimtmetyje – labiau erotiniame kontekste, dabar jis pretekstas pasvarstyti apie ligas ir mirtį. Ar tai tik jūsų amžiaus klausimas?

Žinoma. Bet, grįžtant prie „Matadoro“, vis dėlto jis turi kažką bendro su „Už gretimų durų“. Tas bendras elementas yra seksualinis malonumas. Marta keliskart prisimena, kaip elgėsi karo reporteriai: kai jau iš arti prisižiūrėjo baisenybių, daug gėrė ir dulkinosi, kur papuola. Marta sako: „Karas mane pavertė pasileidusia moterimi.“ Žinoma, ji perdeda, bet pabaigoje dar kartą patvirtina, kad seksas yra geriausias apsaugos nuo mirties skydas. Net kai Marta dažosi ir rengiasi prieš išgerdama tabletę, visa jos povyza išreiškia pasipriešinimą mirčiai. Na, ir ji visąlaik lieka graži.

Ar ilgai dirbote, kad Tildos-Martos kūnas atrodytų ligotas?

Tilda savo iniciatyva išvyko į Šveicariją, į sveikatinimo procedūras, kurios taip pat leidžia numesti svorio. Mane informavo, kad atsikratys penkių ar šešių kilogramų, padėkojau, bet pasakiau, jog tai nebūtina. Tačiau ji pasielgė, kaip norėjo... Žinia, Tilda priklauso kitai, ne žmonių rūšiai: tai vienintelė man žinoma moteris, kuri gali greit numesti šešis kilogramus ir neįgyti jokių papildomų raukšlelių. Gal ir man reikėtų išsirengti į šią kliniką.

Kaip atsitiko, kad nuo pirmųjų filmų orgijų perėjote prie melodramų?

9-ajame ir 10-ajame dešimtmetyje mano filmai buvo labai barokiški ir apie seksą kalbėjo tiesiai. Laikui bėgant pasikeičiau, dabar mane daug labiau domina blaivumas, paprastesnis, intymesnis ir subtilesnis pasakojimas. Kai 1980 m. pradėjau kurti filmus, apie viską, ką jauni žmonės tada darė Madride, – turiu omenyje ir meną, ir socialinį gyvenimą, – sakyta, kad tai postmodernistiška. Man tai reiškė visišką eklektiką. Kitaip tariant, galimybę daryti tai, ką noriu, be jokių įpareigojančių aliuzijų į aukštąją ar žemąją kultūrą. Mane veikė viskas: kičas, beskonybė, groteskas, priešingybės, rafinuotumas. Maniau, kad ši eklektika tinka mano istorijoms. Mano filmai buvo dramatiški, bet juose privalomai atsirasdavo šis tas iš komedijos, kartais iš siaubo kino. Visąlaik maišiau žanrus. Buvome naujoje demokratijoje iš naujo gimę vaikai. Ji mums davė tiek laisvės, kiek tik norėjome. Nebūčiau sugebėjęs ką nors sukurti valdant generolui Franco. 

Gana ilgą laiko tarpsnį dirbote telefonų įmonėje. Koks tai buvo darbas?

Buvau sandėlio administratorius (vienintelis!). Ryte į darbą, o paskui rašiau. Du mano pirmieji filmai „Pepi, Liusi, Bom ir daugelis kitų mergaičių“ bei „Aistrų labirintas“ gimė įmonėje „Telefónica“, kur dirbau 1970–1982 m., šešis kartus prašydamas trijų mėnesių atostogų, kad turėčiau laiko įžengti į pasaulį, vadinamą kinu. Jie man niekad netrukdė, gal manė, kad „kieta“ turėti įmonėje tokį drąsų vaikiną kaip aš.

Kaip beprotiško, transgresyvaus Madrido judėjimo „Movida“ dainius buvote visai sąžiningas tipas.

Mano antroji prigimtis – pavadinkime tai galimybe – naudoju tai, ką galiu sau leisti. Neturėjau pinigų, mano šeima – taip pat, bet turėjau pašaukimą. Taip pat ir kantrybės, kuri leido laukti dvylika metų, kol tapau režisieriumi. Man buvo aštuoniolika, kai iš Estremadūros atvykau į Madridą, nepažinojau nieko, kas galėtų padėti, bet labai gerai žinojau, kad noriu kurti filmus. Tai buvo beprotybė, tačiau metodiška.

Ką šeima manė apie jūsų svajonę?

Kad tai beprotybė be jokio metodo. Jie buvo sunkiausiais pokario metais subrendę žmonės. Jų idealas – nuolatinis darbas. Kai sukūręs jau šešis filmus nupirkau mamai namą, išgirdau: „Pedro, būčiau laiminga, jei grįžtum į „Telefónicą“!“

O ką jie kalbėjo apie jūsų homoseksualumą?

Nieko.

Tada jiems pliusas.

Jie nesakė nieko, nes tiesiog apie tai nesikalbėjome. Buvo kiti laikai nei dabar.

Bet ar jie nematė jūsų filmų?

Mano tėvas nespėjo, nes mirė anksčiau, mamos tai apskritai nedomino. Bet ji manimi didžiavosi, net vaidino nedidelius vaidmenis mano filmuose. Darė tai spontaniškai, visai nebijodama kameros, nes negerbė kino. Dienai baigiantis visada klausdavo, kada jai sumokėsiu. Filmavosi dėl pinigų.

Jūsų specifinis humoro jausmas. Filme „Pepi, Liusi, Bom ir daugelis kitų mergaičių“ pasirodo beprotiška reklama apatinių kelnaičių, kurios paverčia bezdalus kvepalais. Po dvidešimt šešerių metų filme „Sugrįžimas“ Penélope’s Cruz herojė sako seseriai įtarianti, kad jų motina nemirė, nes vis jaučianti jos bezdalų kvapą.

Mūsų namuose bezdalai buvo susižavėjimo šaltinis. Mama ir seserys juokdavosi iš jų kaip beprotės. Ypač mano mamos bezdalų nebuvo galima su niekuo supainioti. Įdomu, kad dabar tokios scenos kine labai sunkios. Korektiškumas, baimė įžeisti žiūrovą reikalauja iš autorių tam tikros savicenzūros. „Matadorui“ arba „Blogiems įpročiams“ dabar kiltų problemų su platintojais. Bet kai pradedi rašyti scenarijų, nėra nieko blogesnio už baimę ką nors įžeisti. Tik tam tikros moterys, stovinčios už kino kameros, gal būtent todėl, kad jos moterys, yra laisvesnės ir tikslesnės. Tokie filmai, kaip Julios Ducournau „Titanė“, Halinos Reijn „Gera mergaitė“ ir Coralie Fargeat „Substancija“, dabar pelnantys festivalių apdovanojimus, yra vizualiai stipresni ir kalba drąsiai.

Parengė Kora Ročkienė