Kino teatras kaip kultūrinės erdvės patirtis

Vėjūnė Dūdėnienė – „Skalvijos“ kino centro edukacinių programų vadovė. Aistringai domėdamasi kinu ir švietimu, savo karjerą ji paskyrė prasmingų patirčių jauniesiems žiūrovams kūrimui. Per daugelį metų įgijo patirties kurdama ir valdydama edukacines kino programas, taip pat filmų platinimą, filmų peržiūras šeimoms, nacionalinį mokyklų projektą ir specialiai paaugliams skirtą dvejų metų kino mokyklą. Neseniai „Skalvija“ už savo edukacines iniciatyvas sulaukė pripažinimo „Europa Cinemas“ konferencijoje. Šia proga susitikome pasikalbėti apie jaunimo edukaciją ir arthauzo kino teatrus.

Ar galite papasakoti apie savo asmeninį kelią ir kas iš pradžių paskatino susitelkti į jaunųjų žiūrovų kino edukaciją?

Mano kelias į kino edukaciją nebuvo tiesus, tačiau gyvenimas gana kryptingai vedė į darbą kultūros srityje. Esu baigusi kultūros istorijos ir antropologijos studijas Vilniaus universitete, taip pat dar kažkada egzistavusias kultūros vadybos ir politikos studijas Vilniaus dailės akademijoje. Porą metų dirbau su vaikų literatūros leidyba, vėliau artimų bičiulių, parodžiusių darbo skelbimą, dėka 2017 m. atsidūriau „Skalvijos“ kino centre. Ir vis dar čia esu, be galo dėkinga galėdama dirbti ne tik su kinu, bet ypač su jaunaisiais kino žiūrovais ir galbūt būsimaisiais kino kūrėjais.

Kaip manote, kas yra svarbiausia, norint sudominti jaunimą kinu, ypač skaitmeniniame amžiuje, kai dominuoja kino platformose rodomi filmai ir internetinis turinys?

„Skalvijoje“ visada stengiamės pabrėžti, kuo seansas kino teatre skiriasi nuo filmo žiūrėjimo namie. Visų pirma tai ne tik ekrano dydis, bet bendra kino teatro kaip kultūrinės erdvės patirtis. Čia žiūrovai filmą žiūri kartu, dalinasi emocijomis, nepertraukiamai skiria savo laiką ir dėmesį. Antra, pasirinkimo aspektas. Kažkas programą kuruoja, atrenka filmus, vertus pačios brangiausios žiūrovo investicijos – laiko. Mūsų siūlomi filmai moksleiviams pasižymi aukšta menine kokybe, aktualia tematika, neretai būna apkeliavę įvairius festivalius. Taip pat rengiame filmų pristatymus, diskusijas, susitikimus su kūrėjais, tai pagilina ir papildo filmo žiūrėjimo patirtį. Susitikimas su filmo režisieriumi (-e) ar kūrybine grupe neretai būna pirmas kartas, kai vaikas ar paauglys suvokia, koks kinas sudėtingas ir daug resursų reikalaujantis procesas.

Labai gera matyti, kad šiuolaikinis jaunosios kartos lietuviškas kinas, pavyzdžiui, Marijos Kavtaradzės filmai, atveda paauglius į kino sales. Tai viena sudėtingiausių auditorijų. Juos nelengva sudominti, nes, pirma, tai besiformuojantys žmonės, kuriuos stipriai veikia dominuojanti holivudinė pasiūla ir jie yra pratę eiti į fantastinius, siaubo ar veiksmo blokbasterius „tinkliniuose“ kino teatruose. Antra, mokyklose faktiškai neegzistuoja kino ir apskritai medijų edukacija. Tad su kompleksiškesniu, autoriniu kinu, taip pat ir su kino kalba jie neturi galimybės susipažinti. Taigi trūksta ir patirties, ir žinių. Šiuo atveju Kavtaradzės kuriami filmai geba savo problematika ir kino forma atliepti jaunimo lūkesčius.

Kaip renkatės filmus edukaciniams tikslams? Ar daugiausia dėmesio skiriate konkretiems žanrams, ar temoms? Ar kokią kitą metodiką taikote?

Sudarant „Mokausi iš kino“ programą svarbiausi kriterijai yra aukšta meninė kokybė, aktualumas, atspindėjimas įvairių socialinių ir kultūrinių patirčių, taip pat sąsajos su ugdymo turiniu. Daug dėmesio skiriame europietiškiems filmas, taip pat nacionaliniam kinui. Neretai vis dar gajūs stereotipai apie lietuviškus filmus, tad būna labai smagu juos sugriauti.

Parinkdami filmus stengiamės, kad programa būtų išsami visiems mokinių koncentrams, tai yra kad mokytojai rastų filmų tiek pradinukams, tiek 5–8 ir 9–12 klasėms. Realybėje programą skaidome detaliau, nes keleri metai jauno žmogaus gyvenime labai reikšmingi: keičiasi pasaulėžiūra, pomėgiai, poreikiai. Sunkiausia parinkti filmus 7–8 klasių mokiniams, šio amžiaus jaunuoliai (-ės) išgyvena virsmą – jau nebe vaikai, bet ir brandos neretai trūksta. Ir jų amžiui kuriamų filmų, deja, nedaug.

Kiek mažiau dėmesio kreipiame į žanrus, tačiau norime rodyti ir aktualizuoti visas pagrindines kino rūšis: tiek dokumentiką, tiek animaciją, tiek vaidybinį kiną. Nors į puikią, kritikų išliaupsintą animaciją, skirtą vyresniems, pakviesti vyresnių klasių mokinių beveik neįmanoma – vis dar gaji nuomonė, kad animaciniai filmai skirti tik mažiesiems žiūrovams.

Kaip „matuojate“ edukacinių programų sėkmę? Ar yra kokių nors konkrečių rezultatų arba dalyvių atsiliepimų, kurių tikitės ir laukiate?

Stengiamės „matuoti“ įvairiais aspektais, ir kokybiniais, ir kiekybiniais. Visų pirma stebime, kokios reakcijos po filmo peržiūros, kokie mokinių ir mokytojų atsiliepimai, vertinimai po aptarimų, dirbtuvių ar kitų veiklų. Tai, kad mokyklos pas mus sugrįžta, irgi svarbus sėkmės rodiklis. Vadinasi, pedagogai mato mūsų veiklos prasmę ir vertę. Yra mokinių, kurie auga su „Mokausi iš kino“ filmais, gerai pažįsta „Skalviją“, mūsų edukatorius, yra matę ne vieną programos filmą. 2023 m. „Skalvijoje“ apsilankė 16 639 mokiniai – kino teatrui, turinčiam vieną kino salę, skaičiai yra nemaži.

Sėkme pavadinčiau ištikimus „Karlsono kino“ jaunuosius žiūrovus, reguliariai ateinančius į „Skalviją“. Jie žino, kad čia seniausias miesto kino teatras, kad jo unikalumas – programos ir renginių įvairovė, kad virš „Skalvijos“ salės gyvena kaimynai. Ir nors čia nėra spragėsių, galima jaukiai pabūti kavinėje ir išgerti kakavos su cinamonine bandele.

„Skalvijos“ kino akademija ne tik išugdo kūrybingus, kiną mylinčius jaunuolius, bet ir turi tiesioginį poveikį kino industrijai. Nors mūsų tikslas nėra auginti kino profesionalus, kiekvienais metais dalis mokinių pasirenka kino ir kitų menų studijas. „Skalvijos“ kino akademija – bendruomenė, vienijanti jaunuolius ir kino profesionalus. Sėkmė čia – moksleivių ir dėstytojų santykis, ryšys, bendradarbiavimas, užgimusios draugystės, saugi erdvė kurti ir būti savimi.

Arthauzo kino teatrai, tokie kaip „Skalvija“, dažnai suteikia intymesnę ir labiau apgalvotą žiūrėjimo patirtį, palyginti su didžiaisiais kino teatrais. Kaip, jūsų nuomone, ši aplinka didina edukacinę vertę jauniesiems žiūrovams?

Pirmiausia, kad tą vertę suvoktų, ji turi būti iškomunikuota. Nėra savaime akivaizdu, kas tas arthauzo kino teatras. Didžioji dalis jaunų (ir net tik) žmonių net tokios sąvokos nėra girdėję, o mes ir neturime tikslaus termino lietuvių kalba. Kai į seansą atvyksta moksleivių grupės, stengiamės paaiškinti mūsų veiklos pobūdį, išskirtinumą ir požiūrį į kiną kaip į meno rūšį. Galbūt, priešingai nei didžiuosiuose kino teatruose, čia jie gali patirti kino žiūrėjimo, o ne kino vartojimo kultūrą.

Neseniai „Skalvija“ už savo edukacines iniciatyvas sulaukė pripažinimo „Europa Cinemas“ konferencijoje – tai prestižinis laimėjimas. Ką šis apdovanojimas reiškia jums bei komandai ir kokią įtaką jis turi jūsų ateities planams dėl kino teatro edukacinių programų?

Man ir visai komandai tai be galo reikšmingas įvertinimas. Ilgo ir nuoseklaus darbo rezultatas, prie kurio prisidėjo daug žmonių. Edukacija nėra lengva sritis – ji reikalauja daug resursų ir, žinoma, motyvacijos. Neslėpsiu, gera būti išskirtiems iš kitų Europos kino teatrų už tai, kuo tikime ir nuoširdžiai darome ne vienus metus, bet man maloniausia ir labiausiai įkvepianti dalis – matyti jaunus žmones, kuriuos paliečia mūsų edukacinės programos. Ar tai būtų filmas, ar dirbtuvės, ar diskusija.

Šiuo metu planuojame glaudžiau bendradarbiauti su kolegomis iš Latvijos ir Estijos kino teatrų. Taip pat stiprinti „Mokausi iš kino“ programą regionuose, užmegzti ryšius su kultūros centrais, kurie turi galimybę rodyti kiną. Mums kaip organizacijai apdovanojimas turi simbolinę vertę ir suteikia daugiau svarumo kalbant apie kino edukacijos svarbą, poreikį ir prasmę.

Kaip manote, kokį vaidmenį „Skalvija“ ir panašūs kino teatrai vaidina formuojant jaunimo kultūrinę edukaciją Europoje?

Kultūrinės edukacijos formavimas – kultūros ir švietimo politikos klausimas. Mes įnešame savo indėlį auginant jaunuosius kino žiūrovus, būsimus kultūros dalyvius, bet formavimas turėtų būti kryptingas, apgalvotas ir strategiją turintis veiksmas. Galima tik pasidžiaugti, kad Europoje yra puikiai dirbančių kino teatrų, kurių edukacinės veiklos įdomios, inovatyvios ir nuoseklios.

Kaip manote, koks kitas didelis iššūkis ar galimybė laukia arthauzo kino teatrų, kai kalbama apie jaunų žiūrovų pritraukimą?

Visų pirma reikia suprasti, kad turi būti holistinis požiūris į jaunų (ir ne tik) auditorijų pritraukimą. Kino teatras tėra viena iš grandžių. Dabar ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje dėmesys sutelktas į kino gamybą. Nėra tvarumo ir darnos kino ekosistemoje, pastebima išteklių sukoncentravimo į gamybą tendencija ir jų trūkumas tose grandyse, kuriose turėtų būti užtikrinama filmų sklaida, jų prieinamumas, auditorijų plėtra. Šiuo metu iššūkių turbūt daugiau nei galimybių, pradedant tuo, kad nėra valstybės kino politikos, tvaraus finansavimo užtikrinimo, trūksta kvalifikuotų specialistų regionuose bei įvairių priemonių.

Kaip įsivaizduojate jaunimo kino edukacijos ateitį?

Raudoną signalą siunčia šiais metais publikuotas „KIDS Regio“ organizacijos dvylikoje Europos šalių vykdytas vaikų medijų vartojimo tyrimas. Interviu metodu apklausti 374 septynerių–vienuolikos metų vaikai. Rezultatai verčia susimąstyti, nes vaikai nebesuvokia kino kaip meno rūšies, reikalaujančios daug pastangų ir resursų. Filmas – dar vienas turinio vienetas, ilgesnis video, lengvai pasiekiamas per ekranus. Tad galime kelti klausimą, kokie bus ateities žiūrovai (-ės), ar jiems (-oms) bus poreikis eiti į kino salę, ar gebės suprasti sudėtingesnį turinį, neįprastas kino raiškos priemones ir pan. Manau, kad šiandien kino edukacijos poreikis kaip niekad didelis. Taip pat svarbu paminėti, kad 2024 m. vasarį UNESCO priėmė pasaulines kultūrinio ir meninio ugdymo gaires, taip įtvirtindami kultūros ir meno reikšmę visapusiškam asmenybės ugdymui. Kinas yra kultūros dalis, todėl norisi tikėti, kad atsiras sistemiškas ir integralus požiūris į jaunimo kultūrinį ugdymą, kultūros ir švietimo sinergija, glaudesnis bendradarbiavimas.