Nesame pratę matyti piktų moterų

Europos šalių kino festivalyje „Scanorama“ parodytas norvegų režisierės Liljos Ingolfsdottir debiutinis ilgametražis filmas „Verti meilės“ („Elskling“, Norvegija, 2024). Šis filmas Karlovi Varų festivalyje susišlavė net penkis apdovanojimus, tarp jų – pagrindinį, FIPRESCI už geriausią filmą ir prizą už geriausią moters vaidmenį. Jis toliau sėkmingai keliauja po pasaulio kino festivalius, yra puikiai žiūrimas Norvegijos kino teatruose. Ši drama sukasi apie pagrindinę heroję Mariją (Helga Guren), kuri augina keturis vaikus, o jos vyras Sigmundas (Oddgeir Thune) dažnai išvykęs darbo reikalais. Nors jų santykių pradžioje netrūko meilės ir harmonijos, dabar moterį vis labiau slegia buities rūpesčiai, jos pyktis tampa nevaldomas. Sigmundui paprašius skyrybų, Marija priversta susidurti su nemaloniomis tiesomis – moteris pradeda nelengvą kelionę savęs pažinimo link. Susitikome su Vilniuje viešinčia režisiere ir kalbėjomės apie jos kūrybą, motinystę, kino industriją bei moterų pyktį.

Filme daug tylos. Kodėl priėmėte tokį meninį sprendimą?

Man rūpi publikos įsitraukimas. Norėjau žiūrovams suteikti galimybę kurti kartu. Taip pat nusprendžiau apsieiti be kompozitoriaus, kad filme nebūtų specialiai sukurtos muzikos, kuri pabrėžtų ar sužadintų stipresnes emocijas. Norėjau pasitikėti šio filmo medžiaga, o ne manipuliuoti publikos emocijomis ir baksnoti pirštu, ką ji turi jausti. Norėjau pamatyti, ar įmanoma sukurti tokią emocinę kelionę, kurioje būtų erdvės žmonėms kvėpuoti ir jausti tai, ką jaučia, be mano sufleravimo.

Tyla taip pat kuria jausmą.

Taip. Man atrodo, kad gyvenime patiriame labai mažai tylos. Pavyzdžiui, sėdime viešbučio kavinėje ir kalbamės, o aplink garsai, triukšmas. Mes vis mažiau patiriame tylos, ypač kine. Kai žmonės žiūri „Vertus meilės“ kino teatre, tylą jie gali pajusti labai stipriai, nes patiria ją kartu. To mums beveik niekada nenutinka. Daug žmonių, kartu patiriančių tylą, – tai prabanga mūsų šiuolaikiniame gyvenime.

Montažas – ryški šio filmo dalis, čia daug žaidimo su laiku. Kiek eksperimentavote, ieškojote montuodama, kiek tai jau buvo scenarijuje?

Viskas buvo parašyta. Montavau filmą pati, bet nebuvo sunku, nes tiesiog sekiau scenarijų. Plius minus viskas, kas yra scenarijuje, atsidūrė filme, nebent buvo sutrumpintos scenos. Tačiau visas žaidimas su laiku jau buvo scenarijuje.

Taip pat filme daug prisiminimų scenų.

Man labai įdomus laikas kine. Visuose savo trumpametražiuose filmuose daug dirbau su laiku. Kažkada labai įkvėpė Andrejaus Tarkovskio knyga „Įamžintas laikas“. Mes, filmų kūrėjai, iš tikrųjų kuriame laiko skulptūras. Dirbame su realiu laiku, tai vienintelė meno forma, kurioje galima tą realų laiką modeliuoti į skirtingas skulptūras. Dažniausiai kine pasitelkiama esamuoju laiku vykstanti laiko linija, tada pereiname į flashback’us. Man buvo įdomu, ar galima su prisiminimais ir laiku dirbti kitaip. Ar įmanoma nukeliauti į prisiminimo vidų? Ar prisiminimas būtinai turi būti statiškas? Filme yra viena montažo seka, kai Marija kalbasi su terapeute: matome jos prisiminimą, bet staiga ji tame prisiminime klausosi savo ir terapeutės pokalbio. Man buvo įdomu, ar galima sukurti ne tik gyvą, bet ir lankstų prisiminimą.

Kaip gimė filmo „Verti meilės“ idėja ir kodėl buvo svarbu jį sukurti?

Tai susiję su asmenine patirtimi: prieš daug metų su vyru išgyvenome panašią krizę, tačiau ji labai skyrėsi nuo tos, kurią matome filme. Tada pradėjau galvoti apie vedybinės krizės psichologinius aspektus. Ne tik apie tai, kas nutinka, bet ir – kaip. Kas iš tiesų nutinka tarp dviejų žmonių, kad jie išsiskiria. Kodėl vienas turi būti geras, kitas – blogas. Ar gali pajusti simpatiją abiem? Kitas momentas – dirbau prie trumpametražio eksperimentinio pusiau dokumentinio, pusiau meninio filmo, kambaryje pastačiau kamerą ir pakviečiau penkioms minutėms trisdešimt žmonių tiesiog iš gatvės. Jie žinojo, kad turės pasakyti sakinį, bet nežinojo kokį. Aš jų paprašiau: jei taip iš tiesų jaučiatės, pažiūrėkite į kamerą ir pasakykite „Aš save myliu“. Nufilmavau skirtingas šių žmonių reakcijas: vieni pradėjo verkti, kažkas norėjo pabėgti iš kambario. Tai mane paveikė ir nusprendžiau sukurti vaidybinį filmą.

Visuose mano trumpametražiuose filmuose galima pamatyti panašią veikėją, kokią matote „Vertuose meilės“. Žmonės ją vadina sunkia ar nemalonia moterimi. Manau, kad ji yra tik žmogus. Mes nesame įpratę matyti piktų moterų. Lyčių lygybė kažkokia forma egzistuoja, bet ne tiek, kad galėtume pavaizduoti moterį kaip visavertį žmogų su visomis emocijomis. Manau, mano heroję daugeliui tikrai sunku priimti, bet galiausiai visi ją pamilsta.

Minėjote, kad kai kas filme paremta jūsų asmenine patirtimi, kai kas – fikcija. Kaip atrasti balansą tarp to, kas yra autentiška ir kas išgalvota? Kaip padaryti, kad tai būtų visiems suprantama?

Buvau pakankamai drąsi liesti skaudamas temas. Manau, tai, kas susiję su skausmu, yra gili tiesa. Tai visada bus susiję ir su kitais žmonėmis, nes esame labai panašūs. Dažnai matau, kad žmonės kuria filmus apie savo gyvenimą, bet „neina“ į skausmą. Reikia nebijoti būti pažeidžiamam. Kurdama šį filmą turėjau leistis į vietas, kur man buvo labai gėda. Jaučiau, kad man baisu. Tai skausminga, bet turite pasitikėti, kad tai ne tik apie jus, kad būtent tai yra universalu.

Turite keturis vaikus. Kaip sekasi balansuoti tarp motinystės ir darbo kine?

Tai labai sunku. Mūsų laikais privalome dirbti taip, lyg neturėtume vaikų. Visuomenė to tikisi iš mūsų, bent jau Norvegijoje. Paradoksaliai tėvystės standartai aukšti – visada turime būti su savo vaikais. Ir dar turėtume naudoti natūralias servetėles, kurias patys skalbiame, užsiauginti savo maisto ir prisižiūrėti, kad nevartotume jokių toksiškų medžiagų. Viskas turi būti ekologiška.

Kine – dar didesnė beprotybė. Režisūra tebėra itin vyriškas darbas. Kino industrijoje ir mūsų visuomenėje viskas yra daugiau ar mažiau labai vyriška, mūsų visuomenė taip sukonstruota. Kalbėjomės su kolege, drauge režisiere, ar tikrai turi būti taip sunku. Turi vykti į filmavimą, net jei sergi. Ji pasakojo kaip kartą sėdėdama prie monitoriaus vėmė į kibirą, nes labai sirgo.

„Vertus meilės“ kūriau su savo vyru Øysteinu Mamenu, kuris yra operatorius, tad abu palikome vaikus, bet mūsų vaikai nėra labai maži. Mūsų vyriausiai dvidešimt, o jauniausiai – aštuoneri, ji dar maža, bet mes neturime labai mažų vaikų. Jei turėtume, nemanau, kad abiem būtų buvę įmanoma dirbti. Apie tai daug diskutavau su savo prodiuseriu ir kitais draugais režisieriais. Kaip apie tai kalbėti? Kaip galime sukurti kitokią tikrovę? Ar įmanoma taikyti kitą filmavimo sistemą, ar būtų galima turėti trumpesnes dienas arba trumpesnes filmavimo savaites su ilgesnėmis pertraukomis?

Viskas paremta ekonomika ir taip turi filmuoti. Daug draugų atsisakė karjeros kine, nes norėjo turėti vaikų. Aš buvau tokia mama, kuri niekada neturėjo motinystės atostogų. Man tai labai brangiai kainavo. Pagimdydavau vaiką, juo rūpindavausi, o kai jis miegodavo arba vakarais ką nors rašydavau ar dirbdavau. Tai kaip dviguba pamaina, suprantate? Aš buvau pasiėmusi savo pirmą dukrą į filmavimą, kai ji buvo kūdikis, maitinau ją krūtimi ir režisavau. Dabar man atrodo, kad tai nebuvo sveika. Tai visiems sukelia labai daug streso. Neturėjau to daryti.

Kurdami šį filmą atradome tam tikrą metodą, kuris padarė filmavimą švelnesnį ir lengvesnį. Aikštelėje dirbome su labai maža komanda – buvome penkiese, neturėjome visos tos filmavimo mašinos, filmavome tikruose žmonių namuose. Šis projektas buvo lankstesnis. Ir tai, man atrodo, taip pat padėjo filmo medžiagai – ji tapo autentiškesnė. Tai leido sukurti realybę, kurios norėjau šiame filme.

Kalbėjote apie moterų pyktį. Kaip jis matomas visuomenėje?

Tai didelis tabu. Moterys labai piktos, ir tam yra priežasčių. Dažnai pyktis kyla iš bejėgiškumo. Jei pažvelgtume į istoriją, mes niekada neturėjome galimybės tiesiai pasakyti „Aš noriu šito“ ir tai gauti. Taigi negalėjome nieko gauti tiesiai išreikšdamos savo poreikius, todėl teko ieškoti įvairių manipuliacijos būdų, kaip gauti tai, ko nori, netiesiogiai. Nes negali tiesiog paprašyti. Į moterų psyche yra labai giliai įsirėžę, kad negalime gauti to, ko norime. Tai sukuria labai daug bejėgiškumo ir pykčio. Taip pat manau, kad moterys motinos sulaukia per mažai paramos, bent jau Skandinavijoje. Po tamsiųjų amžių staiga prasidėjo moterų judėjimas, priėjome tašką, kad mums nereikia vyrų, tik būti stiprioms ir nepriklausomoms. Bet, man atrodo, tai nesveika, nes mums reikia vyrų ir reikia jų paramos. Mums jų reikia, bet nenorime būti jų sumažintos ir negalinčios turėti galimybės daryti tą, ką pageidaujame.

Anksčiau pati ir prodiusavote kai kuriuos savo trumpametražius filmus. „Vertus meilės“ prodiusavo filmo „Blogiausias žmogus pasaulyje“ prodiuseris Thomas Robsahmas. Kodėl pati ėmėtės prodiusavimo?

Tai buvo to paties siekio susigrąžinti savo galią dalis. Nenorėjau laukti, kol mane kažkas pasirinks. Jei prodiuseriai imasi ne vien trumpametražių filmų, bet ir ilgametražių, tu jiems esi tik maža žuvytė ir jie neįdeda energijos į tavo projektą, tik paima didelį atlygį, kurį būtų galima panaudoti filmavimui. Sukūriau tokį metodą, kad galėčiau kurti filmus be daug pinigų. Dirbau turėdama labai mažus biudžetus, taip pat su savo vyru. Kūriau tokius filmus, kuriuos labai lengva prodiusuoti. O Thomą pažįstu daug metų, esame bendradarbiavę ir ankstesniuose projektuose, todėl atrodė natūralu jį pakviesti dirbti prie mano debiutinio ilgametražio filmo.