Sausio 13-osios įvykius Vilniuje fiksavo latvių dokumentininkas Juris Podniekas. Jo nufilmuoti kadrai nebeatsiejami nuo kolektyvinės lietuvių atminties, jie atspindi ir SSRS griūtį, ir tragiškas visos XX a. pabaigos akimirkas. Režisierius ir operatorius Podniekas (1950–1992) buvo vienas ryškiausių Latvijos kino kūrėjų. 1986-aisiais pasirodęs jo filmas „Ar lengva būti jaunam?“ sulaukė didžiulio atgarsio ir tapo artėjančių permainų pranašu. Podniekas mokėjo tiesiai ir skaudžiai kalbėti apie savo laiką, visuomenę, ieškojo atsakymų į sudėtingus tautos istorijos klausimus. Sekmadienį (sausio 12 d., 17.30) LRT Plius rodo 2024 m. sukurtą Annos Vidulejos ir Antros Cilinskos filmą „Podniekas apie Podnieką. Istorijos liudininkas“.
Podniekas kartodavo, kad prieš patekdamas į pragarą ar rojų kiekvienas režisierius turės pasižiūrėti savo filmus ir už juos atsakyti. Daugiau nei dvi valandas trunkančiame Vidulejos ir Cilinskos filme skamba Podnieko dienoraščių ir jo interviu fragmentai, rodomos nuotraukos ir filmų ištraukos. Tai, kad filmas grindžiamas tuo, ką pasakė ar parašė pats režisierius, leidžia suprasti, kaip formavosi jo asmenybė, pažvelgti į biografijos vingius, bet kartu ir į Podnieko kūrybos įtaką Latvijai pokyčių metais. Pasak kinotyrininkės Zanės Balčus, režisieriaus mirties tema persmelkia filmą, užduoda toną ir siejasi su Podnieko mintimi, kad dokumentininkai yra lyg tarpininkai tarp gyvybės ir mirties.
Podnieko filmai leidžia pasinerti į laiką, kuris jau pradedamas mistifikuoti, o ne vienas politikas ar ideologas net bando kurti alternatyvias nesenos istorijos, kad ir Lietuvos, versijas. Alternatyvios istorijos versijos itin patinka kinematografininkams.
Quentino Tarantino filme „Negarbingi šunsnukiai“ (TV3, 11 d. 22 val.) papasakota alternatyvi istorija gali pasirodyti net visai reali, nors pats režisierius sako, kad tai pasaka. Gal todėl, kad pasakų herojai visada keičia istorijos eigą. Taip pasielgia ir Tarantino amerikiečiai – slaptas nacių naikintojų būrys. Jis veikia už fronto linijos ir keršija už nužudytus žydus bei kitas aukas. Okupuotoje Prancūzijoje Aldo Apačo (Brad Pitt) vadovaujami narsuoliai pakeičia ir Antrojo pasaulinio karo eigą. Jie surengia pasikėsinimą į Hitlerį Paryžiaus širdyje, mažame kino teatre, kur Goebbelsas rengia filmo premjerą, pakvietęs į ją visą nacių grietinėlę... Žinoma, Tarantino gali rinktis bet kurią temą, tačiau jo filmas pirmiausia pasakos apie režisieriaus meilę kinui. Ji visada nustelbia siužetą.
Tarantino pakeitė pramoginio kino formulę: prievarta jo filmuose tapo juokinga, ji maloniai kutena nervus. „Negarbingi šunsnukiai“ gali pamaloninti visus – politinio kabareto, Paryžiaus kavinių, akordeono muzikos, Brado Pitto, beisbolo lazdomis daužomų galvų, upėmis besiliejančio kraujo ir kitokių reginių mėgėjus.
Filmas pasirodė 2009-aisiais, kai buvo madinga kalbėti apie istorijos pabaigą. Dabar režisieriai vis dažniau imasi rekonstruoti istorinius įvykius. Šį kelią pasirinko Jose Padilha, 2018 m. sukūręs filmą „7 dienos Entebėje“ (LNK, 13 d. 22.30), kuris sulaukė kritikos, esą simpatizuoja vienos svarbiausių ir drąsiausių antiteroristinių akcijų rengėjams.
...1976 m. iš Tel Avivo į Paryžių skrendantis keleivinis lėktuvas buvo užgrobtas Palestinos kovotojų bei vokiečių teroristų ir priverstas leistis Ugandoje, Entebės oro uoste. Išsigandę keleiviai, tarp kurių buvo daug izraeliečių, tapo politinio žaidimo, kuriame kažką gauti sau planavo ir Ugandos prezidentas, įkaitais. Kai paaiškėjo, kad diplomatiškai problemos per septynias dienas nepavyks išspręsti, Izraelis priėmė sprendimą siųsti į Entebę elitinę specialiųjų pajėgų grupę. Padilha filme ir bando analizuoti šią operaciją bei jos užkulisius, rodo, kas vyko Entebėje ir Izraelio ministrų kabinetuose. Tačiau pasakojant apie teroristus ir jų įkaitus, man regis, dažnai pasitenkinama gana paviršutiniškais veikėjų motyvais: kūrėjams nepavyko sukompromituoti vokiečių radikalų idėjų, bet ir Izraelio desantininkams pristigo ryškesnių spalvų.
Kovų su teroristais dviprasmiškumą atskleidžia ir tikrais faktais grįstas Kevino Macdonaldo filmas „Gvantanamo dienoraštis“ (BTV, 11 d. 21.45). Macdonaldas į vaidybinį kiną atėjo iš dokumentikos ir ši patirtis paveikė jo tolesnę kūrybą. Dėmesys detalėms, nenuspėjamiems (tegu ir turintiems realius prototipus) personažams suteikia jo filmams autentiškumo. „Gvantanamo dienoraščio“ veikėją – Mauritanijos pilietį Mohamedu (Tahar Rahim) – amerikiečių tarnybos pagrobia per šeimos šventę. Jis įsitikinęs, kad įvyko nesusipratimas, bet netrukus patenka į Gvantanamo kalėjimą ir yra kaltinamas rengęs rugsėjo 11-osios nusikaltimus. Prokuroras (Benedict Cumberbatch) siekia jį nuteisti, todėl Mohamedu taikomi kankinimai, kad prisipažintų. Tai trunka šešerius metus, iki kol jo kameroje pasirodo politinius kalinius ginanti advokatė (Jodie Foster).
Režisieriai mėgsta rodyti, kaip realų gyvenimą ar jo įvykius transformuoja filmo kūrimas. Joannos Hogg filmo „Suvenyras“ (LRT Plius, 16 d. 21.33) herojė yra iš turtingos šeimos kilusi režisūros studentė Džiuli, rengianti savo pirmąjį projektą. Ji susipažįsta su vyresniu už save Entoniu (Tom Burke), įsimyli, pora pradeda gyventi kartu. Tačiau jų santykiai neprimena idilės. Autobiografinių akcentų prisodrintas ir tamsiąją britų aukštųjų sferų gyvenimo pusę atskleidžiantis Hogg filmas – tai toksiškų santykių portretas, skausme gimstančios menininkės savimonės istorija ir nostalgiškas pasakojimas apie nekaltybės praradimą. Tarp eilučių Hogg tarsi sako, kad visi kenčiame ir nutylime savo traumas, nepaisant to, iš kokios aplinkos esame kilę. Režisierė mėgsta ilgus kadrus, tarsi lauktų, kada tiesa taps matoma. Džiuli vaidmeniu debiutavo Honor Swinton Byrne, jos mama Tilda Swinton taip pat pasirodo filme.
Jūsų – Jonas Ūbis
