Laimingos tos pabaigos, kurios dviprasmiškos

Holivudo klasikas Billy Wilderis savo rimtus filmus prisodrindavo komizmo, o komedijas – skepsio ir subtilios ironijos, galinčios paversti dviprasmiška bet kokią laimingą pabaigą. Tačiau karčią ironiją režisierius įvesdavo lyg pro atsargines duris, nes pirmame jo filmų plane visada spindėjo žvaigždės, dinamiški dialogai, iš screwball komedijų paveldėtas ritmas bei rafinuota erotika, primenanti, kad Wilderio mokytojas buvo ne kas kitas, o Ernstas Lubitschas.

Wilderio šedevru vadinama komedija „Džiaze tik merginos“ (LRT, 29 d. 22 val.) pasakoja apie du džiazo muzikantus (Tony Curtis, Jack Lemmon), kurie persirengę moteriškais drabužiais bėga nuo Čikagos gangsterių keršto. Pasivadinę Dafne ir Žozefina jie įsidarbina moterų džiazo orkestre ir atsiduria Floridoje, kur vienas įsimyli Marilyn Monroe vaidinamą gražuolę Šugar, o kitas tampa labai tolerantiško milijonieriaus dūsavimų objektu. Finalinė milijonieriaus frazė „Niekas nėra tobulas“ įėjo į kino istoriją, bet „Džiaze tik merginos“ iki šiol yra neprilygstamas komedijos pavyzdys.

Šiuo filmu prasidėjo Wilderio bendradarbiavimas su Lemmonu. Aktorius mokėjo jungti nerangaus, komiško žmogaus amplua su karčia melancholija ir vienatvės pojūčiu. Tai ir tapo vieno gražiausių Wilderio filmų „Butas“ (LRT, 22 d. 21 val.) sėkmės pagrindu.

Per šventes malonu prisiminti senus filmus. Kartais pasvarstau, kurie iš dabar rodomų kada nors žadins nostalgiją. LNK (20 d., šįvakar, 21 val.) pristato prieš porą metų gana garsiai nuskambėjusį filmą „Nesijaudink, brangioji“. ...Elis (Florence Pugh) ir Džekas (popmuzikos žvaigždė Harry Stylesas) gyvena idealiame eksperimentiniame miestelyje, skirtame slapto projekto „Victory“ darbuotojams ir jų šeimoms. 6-ojo dešimtmečio JAV socialinį optimizmą filme įkūnija Frenkas (Chris Pine) – korporacijos vizionierius ir miestelio guru. Jo idėjos persmelkia kiekvieną kasdienio gyvenimo aspektą. Vyrai čia esą kuria naujas šiuolaikiškas medžiagas, jų žmonos džiaugiasi grožiu ir prabanga. Gyvenimas tobulas, kiekvieno poreikiai tenkinami.

Tačiau nerimas filme sklinda nuo pat pradžių, nes garsas tampa idealių interjerų, spalvų ir malonumų kontrapunktu. Režisierei Oliviai Wilde (pažįstamai iš vaidmens seriale „Daktaras Hausas“) ir scenaristei Katie Silberman buvo svarbi ir moteriška perspektyva, nors akivaizdu, kad jos sėmėsi įkvėpimo iš Alfredo Hitchcocko ir Douglaso Sirko. Beje, LRT (28 d. 22.40) rodo ankstesnį Wilde filmą „Moksliukės“, kurio herojės dvi draugės ketverius metus kruopščiai mokėsi, kad taptų pirmūnėmis. Bet mokyklos baigimo išvakarėse abi pradeda gailėtis ir nusprendžia pasilinksminti...

Komedijos, žinoma, gerai, bet bus ką pasižiūrėti ir pasiilgusiems originalių filmų. Man toks yra Pietro Marcello „Martinas Idenas“, kurį, matyt, abejodama savo žiūrovų intelektiniais gebėjimais, TV3 nukišo į gilią naktį (29 d. 03.15). Autobiografinio Jacko Londono romano veiksmą režisierius perkėlė iš JAV į gimtąjį Neapolį ir įrodė, kad klasikinis brendimo romanas gali būti naujų kino galimybių paieškos aikštele: jauno jūreivio (Luca Marinelli) tapsmą pripažintu rašytoju režisierius paverčia viso XX amžiaus drama: aukštoji kultūra taip ir neatneša išsigelbėjimo, socialinės lygybės idėjomis politikai tik naudojasi, o kūrėjas neišvengiamai tampa garsenybe – jo gyvenimo būdas svarbesnis už skelbiamas idėjas.

Marcello sąmoningai prikaišiojo į filmą anachronizmų, iš kino kronikos atsirinkdamas ne visiems matytus istorinius kadrus, o kasdienybės vaizdus. Bet čia kronikos kadrai – ne tradiciniai vaidybinio filmo intarpai. Tai natūralus filmo herojaus gyvenimo pagrindas, jo literatūros ir grožio suvokimo šaltinis. 

Artėja prie pabaigos dar vieni tamsūs metai ir net nekyla noro spėlioti, kokie bus kiti. Bet optimizmo gurkšnis nepakenks. Man tokiu tapo Santiago Mitre’s filmas „Argentina, 1985“ (LRT Plius, 26 d. 21.33). Tai tikrų įvykių įkvėptas pasakojimas apie du prokurorus – Julio Strasserą ir Luisą Moreno Ocampo, kurie 1985-aisiais, nepaisydami pavojų, išdrįso kelti bylą nusikaltimus dariusiems devyniems kruvinos karinės chuntos nariams. Suvokdami naujosios demokratijos trapumą (septynerius metus trukęs chuntos valdymas baigėsi 1983 m.) ir vis dar didelę kariuomenės įtaką, prokurorai subūrė jaunų teisininkų grupę, surinko dešimčių tūkstančių chuntos nusikaltimų aukų parodymus: žmonės buvo kankinami specialiuose lageriuose, kariškiai iš jų atimdavo ne tik turtą, bet ir naujagimius kūdikius, daug aukų iki šiol laikomi dingusiais be žinios. Šį teismą galima lyginti su Niurnbergo procesu, nors filme nemažai ir komiškų momentų.

Prieš žiūrėdamas „Argentiną,1985“, gana gerai žinojau teismo aplinkybes, bet pasakojimas įtraukė, net privertė jaudintis ir krūpčioti, nors Mitre ir laikosi visų Holivudo trilerio taisyklių. Jis rodo, kad korupcija ir valdžios troškimas neišvengiamai atveda prie tragedijos. Tačiau, ko gero, svarbesnis yra filmo teiginys, kad istoriją kuria ne idealūs riteriai, bet žmonės, žinantys, kas yra moralinis pasirinkimas ir kokia jo kaina.

Jūsų – Jonas Ūbis