Krėsle prie televizoriaus
Kartais atrodo, kad tobulas netolimos ateities pilietis – amžinas vaikas, ad infinitum žiūrintis nesibaigiančius „Ledynmečius“, švenčiantis Valentino dieną ir dovanojantis raudonas pliušines širdutes bei įvairių formų žvakutes (kad būtų jaukiau). Tačiau šįkart kaip vieną svarbiausių savaitės filmų rekomenduosiu animacinį 2010 m. Sylvaino Chomet „Iliuzionistą“ (LRT Kultūra, 5 d. 22.35). Jo veiksmas nukels į 6-ojo dešimtmečio Škotiją, kur atsidūrė fokusininkas – tiesiog iš akies trauktas ponas Julo. Populiarų to paties dešimtmečio prancūzų komedijų personažą jis primena neatsitiktinai, nes „Iliuzionistas“ yra pagarbos duoklė didžiam prancūzų režisieriui ir aktoriui Jacques’ui Tati. Pastarojo duktė Sophie Tatischeff atidavė tėvo scenarijų Chomet, kuris atvirai prisipažįsta, kad Tati filmai
Nauji filmai –„Tėvas“
Kūdikis – ką tik gimęs jo sūnus. Ko gero, iš visų Marato Sargsyano dokumentinio filmo „Tėvas“ kadrų ypač įsiminė šis, nes jis geriausiai atskleidžia filmo ir jo herojaus Vido Antonovo esmę. Kūdikis – dar vienas buvusio recidyvisto vyriškumo įrodymas. Žingsnis link seniausio Lietuvos ar Europos tėvo titulo. Dar vienas impulsas bulvarinei žiniasklaidai sukurti siužetą apie tėvą – didvyrį. Nors tėvui visiškai nesvarbu, ar jis pajėgs išauginti kūdikį, suteikti jam išsilavinimą, užtikrinti saugią vaikystę. Kad apie tai filmo herojus ar jo jauna žmona nesusimąsto, akivaizdu nuo pat pradžių. Vaikų daug, jie visi vienodai plikai nuskusti. Kai lieka vieni miegamajame ar pietauja, pasidėję ant grindų dubenėlius su maistu, vaikai labiau primena nuoširdžius ir piktus žvėriukus. Akivaizdu, kad jie nebadauja, yra smalsūs ir paklusnūs. Vaikai kaip vaikai. Bet stebint jų
Nauji filmai – „Debesų žemėlapis“
Giminaičiai Lana ir Andy Wachowski bei kino sprinto žinovas Tomas Tykweris suteikė daug tyro džiaugsmo begalinių tęsinių, perdirbinių bei vampyrinių meilės istorijų mirtinai nuvargintiems kino gerbėjams. Jie įmetė į ekranus patį brangiausią nepriklausomo kino istorijoje filmą „Debesų žemėlapis“ („Cloud Atlas“, Vokietija, JAV, Honkongas, 2012), o jis maloniai įkrito į minėtų žiūrovų smegenis, beje, tų smegenų visai neapsunkindamas. Visa filmo (kaip ir Davido Mitchello romano, pagal kurį jis sukurtas) filosofija egzistuoja šiame pasaulyje jau seniai ir įvairiais pavidalais. Kaip naują ir originalų požiūrį į sielos keliones, laiką, erdvę bei gėrio ir blogio santykius žmogaus viduje „Debesų žemėlapio“ vertinti nėra reikalo. Geriausia į tai apskritai nekreipti dėmesio ir traktuoti šį reiškinį kaip lengvą, efemerišką, meistriškai nufilmuotą ir sumontuotą pramogą, tris grynai vizualinio malonumo valandas, kelionę po dinamiškai kintantį pasaulį, kuriame atsiranda ir pranyksta pažįstami veidai ir vardai, paskui dingsta ir vėl atsiranda. Jie – kaip
Michelangelo Antonioni filmų retrospektyva Vilniuje
1961 m. parašytame tekste Antonioni teigia: „Kino aktorius neturi mąstyti, jis turi egzistuoti. Kas nors man gali paprieštarauti, esą tam, kad egzistuotum, privalai mąstyti. Ne. Jei taip būtų, tada protingas aktorius ir būtų pats geriausias. Bet gyvenime labai dažnai būna atvirkščiai. (...) Aktorius – vienas iš matomo vaizdo elementų. Jo elgesio, gestų pokyčiai keičia vaizdą. Tai – pirmuoju asmeniu pasakyta replika. Beje, replika, pasakyta tiesiai kamerai, filmuojančiai iš viršaus, turi visai kitą prasmę, nei replika, kurią kamera nufilmuos iš pačios.(...) Aš negalvoju apie tai, kad turiu dvi kojas. Paprasčiausiai jas turiu. Bandydamas apmąstyti savo vaidmenį aktorius panyra į
Lietuvių animacijos retrospektyva Londone
Labai džiaugiausi, kai „Tate Modern“ galerija garsių dailininkų retrospektyvinėms parodoms grąžino chronologijos principą (jo vienu metu buvo atsisakyta, turbūt stengiantis parodas padaryti „ne tokias tradiciškai nuobodžias“). Šis principas vis dėlto geriausiai atskleidžia menininko idėjų, technikos, pasaulėžiūros raidą pasaulio meninių krypčių kaitos kontekste. Galima iškart matyti, kiek tos kryptys menininką veikė, o kiek jis pats jas diktavo, kiek jį veikė jo paties amžius, patirtis. Garsius menininkus dažnai žinome ir vertiname (kalbu ne apie dailėtyros specialistus, o apie plačiąją publiką) tik iš keleto kūrinių-žvaigždžių, taip tarsi uždarydami kūrėją į narvą. Chronologijos principas panaikina tokią dirbtinę kūrinių hierarchiją. Be to, tie garsiausi darbai kartais gali atsiskleisti visomis savo prasmėmis ir gelme tik tuomet, kai pamatome, kokiu keliu dailininkas prie jų atkeliavo.
Man atrodė, kad šis seansas bus būtent toks renginys, dėl kurio vertės negali kilti jokių abejonių: išvysiu arba seniai matytą, arba visai nematytą lietuvišką animaciją, taigi arba nukeliausiu į vaikystę, arba užpildysiu išsilavinimo spragas – bet kokiu atveju nepralošiu. Iš tikrųjų į vaikystę įžengiau tik puse kojos, nes programoje buvo tik vienas kadaise matytas filmukas
Pagal užsienio žiniasklaidą
Savaitgalį baigėsi Tarptautinis Romos kino festivalis (Festival Internazionale del Film di Roma). Pirmąkart jį rengė naujas direktorius, prieš tai vadovavęs Venecijos kino festivaliui, kritikas ir prodiuseris Marco Muelleris. Pagrindiniu festivalio prizu apdovanotas garsaus amerikiečių fotografo ir režisieriaus Larry Clarko filmas „Marfa girl“. Jam įteikta auksinė „Marko Aurelijaus“ statulėlė. Tai pasakojimas apie jaunimo problemas. Šis kūrėjas ne pirmąkart ėmėsi brendimo temos – prieš kelis dešimtmečius jis skandalingai išgarsėjo filmu „Vaikučiai“. Naujausias filmas nukelia į JAV pasienio su Meksika miestą. Narkotikai, seksas ir alkoholis jungia kelias tarpusavyje susipynusias filmo herojų istorijas. „Marfa girl“ į JAV kino teatrus nepateko – jį bus galima pamatyti režisieriaus interneto puslapyje (už 6 JAV dolerių mokestį). Du apdovanojimai – už režisūrą Paolo Franchi ir geriausiai aktorei Isabellai Ferreri – atiteko labiausiai italų spaudos sukritikuotam, o žiūrovų nušvilptam filmui „Tai vadinama vasara“ („E la chiamano estate“). Šio filmo koprodiuserė – dainininko Luciano Pavarotti našlė Nicoletta Mantovani. Už geriausią vyro vaidmenį apdovanotas Jeremie Elkaimas, suvaidinęs Valerie Donzelli filme „Ranka rankoje“ („Main dans la main“). Antrosios konkursinės programos „XXI amžiaus kinas“ („Cinema XXI“), kuri orientuojasi į naujas šiuolaikinio kino tendencijas, nugalėtoju tapo brazilų režisieriaus Michaelo Wahrmanno filmas „Avanti Popolo“. Šiame konkurse rodytas latvės Lailos Pakalninos filmas „Picos“ („Picas“) pelnė žiuri prizą. Pagrindinio konkurso žiuri prizu ir už geriausią debiutinį arba antrą filmą apdovanotas Claudio Giovannesi filmas „Ali akys mėlynos“ („Ali ha gli occhi azzuri“). Debiutus ir antruosius filmus vertinęs žiuri specialų apdovanojimą skyrė dar vienam italų filmui – „Razza Bastarda“. Jį režisavo, rašė scenarijų ir suvaidino pagrindinį vaidmenį Alessandro Gassmanas – kadaise nepaprastai garsaus italų aktoriaus Vittorio Gassmano sūnus. „Italijos perspektyvų“ programos nugalėtoju tapo Francesco Amato filmas „Kozimas ir Nikolė“ („Cosimo e Nicole“), o pagrindinį vaidmenį jame sukūręs naujasis italų numylėtinis Paolo Sassanelli gavo prizą, skirtą geriausiam italų aktoriui.Dviejų festivalyje apdovanotų italų filmų „Ali akys mėlynos“ bei „Kozimas ir Nikolė“ kostiumų autorė – lietuvė
Krėsle prie televizoriaus
Išvertus „Nemo“ iš lotynų kalbos, būtų „Niekas“. Taip Odisėjas prisistatė Ciklopui. Nesu Odisėjas, net tas iš garlaivių kontoros, apie kurį eilėraštyje rašė Nikolajus Gumiliovas, bet naujose kompanijose dažniausiai sakau, kad esu filologas. Tai tas pats kaip ir „Niekas“. Kas dabar susidomės pagyvenusiu filologu? Kas jo klausinės apie naujus filmus, prašys paaiškinti, kodėl lietuvių kinas toks blogas, ir kodėl nepatiko toks nuostabus filmas, kur Ingeborga Dapkūnaitė ir vėl vaidina elitinę prostitutę? Niekas. Jei norite ramiai praleisti vakarą su nepažįstamaisiais, į juos įsižiūrėti, – tai geriausias būdas.
Žmogaus gyvenimas susideda iš to, ką jis pasirinko. Bet prisimindami gyvenimą dažnai prisimename ne tik tai, kas atsitiko, įvyko, buvo, bet ir tai, kas galėjo atsitikti. Van Dormaelis suteikia savo herojui galimybę viską išgyventi iškart: jis įsėdo į traukinį su mama ir liko perone su tėvu, vedė tris moteris ir kiekviena jam buvo vienintelė, turėjo namą su baseinu ir buvo benamis. Nemo patyrė viską, pasirinko viską. Režisierius tarsi sako, kad gyvenimas yra neišsemiamas ir iki galo nepažintas, net jei jį pragyvenai pats. Bet mes žinome tik tai, ką patyrėme patys. Visa kita yra
Kino kritiko dienoraščiai
Liv Ullmann viešnagė Lietuvoje gražiai vainikavo šiųmetę „Scanoramą“. Susitikimai su norvegų aktore ir režisiere buvo skirti ne tik kinui, jo gerbėjams ir žiniasklaidai. Aktyvi visuomenės veikėja ir UNICEF ambasadorė Ullmann skaitė paskaitą apie žmogaus teises ir laisves. Nedidelis, bet svarbus kino forumo akcentas. Taip „Scanorama“ tęsia jau anksčiau pradėtą darbą – diegti kitokius standartus. Tas darbas akivaizdus ypač palyginus tame pačiame multiplekse vykstančius du didžiuosius festivalius. „Scanoramos“ programa konceptuali, intensyvi, bet neperkrauta, skirstymas į programas atitinka filmų esmę, svarbu ir tai, kad filmų nėra per daug. Puikiai išleistas katalogas išvengė banalybių, ypač pristatant filmus. Be to, „Scanoramos“ filmų neužgožia įvairūs pigūs lydintys renginiai ir renginukai, nors susitikimai su filmų autoriais kartais galėtų trukti ir ilgiau. Pernelyg išsiplėtusi „Kino pavasario“ programa kartais atrodo neadekvačiai, juk festivalis skirtas dirbantiems žmonėms, o ne iš viso pasaulio į Vilnių susirinkusiems profesionalams. Dar vienas, gal ir ne esminis, bet svarbus skirtumas – „Scanoramos“ peržiūras gali susiplanuoti taip, kad nebūtų valandinių „skylių“ tarp filmų, jie „neužlipa“ vienas ant kito. Tai rodo, kad rengėjai galvoja apie savo žiūrovų laiką. Tiesa, ne visada: „Naujojo Baltijos kino“ taip ir nepasižiūrėjau – visos trys programos rodytos tik po vieną kartą ir ne pačiu patogiausiu laiku. Manau, pakartoti jas kad ir „Skalvijoje“ būtų buvę naudinga visiems.
Tačiau gero kino buvo su kaupu. Man didžiausias šios „Scanoramos“ įspūdis – Leos Caraxo „Šventieji motorai“ – neįtikėtinas, jaudinantis ir liūdnas filmas. Pagrindinis jo herojus – ponas Oskaras, kurį suvaidino daugumos Caraxo filmų režisieriaus alter ego Denis Lavant’as. Filme rodoma viena Oskaro diena, devyni susitikimai ir siurrealistiška
Miguelis Gomesas apie „Tabu“
Tik iš dalies. Mūsų šeimoje buvo tetulė, kuri pasitarnavo vienos iš pagrindinių filmo herojų Pilar portretui. Ji taip pat nuoširdžiai tikėjo galinti įnešti šiek tiek tvarkos į šį chaotišką pasaulį.... Tai iš principo neįvykdomas uždavinys, dabar jis ypač komiškas. Ji man papasakojo apie tai, kaip kadaise jos kaimynė buvo senutė, nekentusi savo
Pagal užsienio žiniasklaidą
Genijų redaktorius
„New York Times“ žurnalistą Williamą Maxwellą Evartsą Perkinsą 1910 m. pakvietė leidykla „Charles Scribner’s Sons“. Kitaip nei jo kolegos redaktoriai, Perkinsas aktyviai ieškojo jaunų ir vilčių teikiančių rašytojų. Jo paieškas vainikavo 1919 m. pasirašytas kontraktas su Francisu Scottu Fitzgeraldu. Dvidešimt dvejų metų rašytojo knygos „Šiapus rojaus“ tiražas buvo parduotas per tris dienas. 1926 m. Perkinsas išleido pirmąjį Ernesto Hemingway’aus romaną „Ir pateka saulė“ („Fiesta“). Tais laikais tai buvo drąsi knygą, dėl jos redaktoriui teko susikauti su