7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Iš meilės gražiam gestui

Kino kritiko dienoraščiai

Živilė Pipinytė
Nr. 42 (1010), 2012-11-23
Kinas
„Šventieji motorai“
„Šventieji motorai“

Liv Ullmann viešnagė Lietuvoje gražiai vainikavo šiųmetę „Scanoramą“. Susitikimai su norvegų aktore ir režisiere buvo skirti ne tik kinui, jo gerbėjams ir žiniasklaidai. Aktyvi visuomenės veikėja ir UNICEF ambasadorė Ullmann skaitė paskaitą apie žmogaus teises ir laisves. Nedidelis, bet svarbus kino forumo akcentas. Taip „Scanorama“ tęsia jau anksčiau pradėtą darbą – diegti kitokius standartus. Tas darbas akivaizdus ypač palyginus tame pačiame multiplekse vykstančius du didžiuosius festivalius. „Scanoramos“ programa konceptuali, intensyvi, bet neperkrauta, skirstymas į programas atitinka filmų esmę, svarbu ir tai, kad filmų nėra per daug. Puikiai išleistas katalogas išvengė banalybių, ypač pristatant filmus. Be to, „Scanoramos“ filmų neužgožia įvairūs pigūs lydintys renginiai ir renginukai, nors susitikimai su filmų autoriais kartais galėtų trukti ir ilgiau. Pernelyg išsiplėtusi „Kino pavasario“ programa kartais atrodo neadekvačiai, juk festivalis skirtas dirbantiems žmonėms, o ne iš viso pasaulio į Vilnių susirinkusiems profesionalams. Dar vienas, gal ir ne esminis, bet svarbus skirtumas – „Scanoramos“ peržiūras gali susiplanuoti taip, kad nebūtų valandinių „skylių“ tarp filmų, jie „neužlipa“ vienas ant kito. Tai rodo, kad rengėjai galvoja apie savo žiūrovų laiką. Tiesa, ne visada: „Naujojo Baltijos kino“ taip ir nepasižiūrėjau – visos trys programos rodytos tik po vieną kartą ir ne pačiu patogiausiu laiku. Manau, pakartoti jas kad ir „Skalvijoje“ būtų buvę naudinga visiems.
 

Tačiau gero kino buvo su kaupu. Man didžiausias šios „Scanoramos“ įspūdis – Leos Caraxo „Šventieji motorai“ – neįtikėtinas, jaudinantis ir liūdnas filmas. Pagrindinis jo herojus – ponas Oskaras, kurį suvaidino daugumos Caraxo filmų režisieriaus alter ego Denis Lavant’as. Filme rodoma viena Oskaro diena, devyni susitikimai ir siurrealistiška pertrauka.
 
Filmo pradžia taip pat siurrealistiška. Pižamą vilkintis vyras atsibunda savo miegamajame, už kurio sienos – kino teatras. Vyras, kurį suvaidino pats Caraxas, atidaro duris ir atsiduria kino salėje. Senoviškoje, neprimenančioje nykių multipleksų. Bet joje susėdę, regis, tik manekenai. Neatsitiktinai Caraxas į filmą nuolat įterpia kino pradžios, XIX a. pabaigos, kadrus – nuogo vyro judesio fazes. Dabar kinas jau persikėlė į kasdienybę, jis tapo nuolat, kiekvieną akimirką vykstančiu reginiu. Filmo herojus Oskaras ir yra jo dalis. Ryte atsisėdęs į ilgą baltą prašmatnų automobilį, kurį vairuoja Kim Novak „Svaigulio“ herojės šukuoseną pasisavinusi mįslingoji Selina, Oskaras nuolat persikūnija į įvairius personažus. Į seną rumunę, kaulijančią išmaldos gatvėje, į kažkokio tūkstantis pirmojo „Avataro“ modelį – aplipdytas jutikliais Oskaras tampa vienos iš uodeguotų besimylinčių kosmoso pabaisų prototipu, samdomu žudiku, žudančiu savo antrininką, rūpestingu, bet negailestingu tėvu (šioje scenoje Lavant’as vaidina kartu su Caraxo dukrele – Nastia Golubeva Carax), mirštančiu seniu, ponu Šūdu, vagiančiu iš Paryžiaus kapinių gražuolę Evą Mendes, ir galų gale visas jos įspūdingas formas paslepiančiu po rytietišku hidžabu.... Visų tų persikūnijimų fonas – Paryžius, filmui vykstant vis labiau grimztantis į nakties tamsą.
 
Filmas nuolat keičiasi jį žiūrint. Iš pradžių pagalvojau, kad „Šventieji motorai“ – Caraxo įrodymas, kad jis gali kurti įvairių žanrų ir stilių kiną, tik nemato tam jokios prasmės. Kinas išsisėmė, todėl kiekvienas naujas pono Oskaro persikūnijimas neišvengiamai tampa numanomas, priartėja prie autoparodijos ribos. Tačiau ta nesibaigianti persikūnijimų seka palaipsniui ima atskleisti ir kitas prasmes. Taip, kino salėje sėdi manekenai, bet juk ir gyvenimas tapo tik reginiu. Kameros yra visur, bet jos nematomos. Lygiai tokia pat nematoma, neapčiuopiama ir riba tarp kino ir gyvenimo. Viskas, kas vyksta, bematant tampa kinu. Kinas kiaurai persmelkė tikrovę. Išnyko autentiški gestai, žodžiai, mintys. Apie tai – bene svarbiausias filmo dialogas, kai automobilyje pasirodo Michelio Piccoli suvaidintas pagyvenęs vyriškis (prodiuseris, režisierius ar Dievas?), kuris bando paaiškinti Oskaru, kad šis išsisėmė, tapo nuspėjamas ir neįdomus. Šis jam atkerta, kad kameros pasidarė tokios mažos, kad jų niekas nepastebi. Ir tada nuskamba frazė: „Pour la beaute du geste“ („Vardan gražaus gesto“). Matyt, joje ir glūdi filmo esmė. Tame visuotiniame reginyje, kuriuo tapo gyvenimas, o kino salėje sėdi manekenai, išnyksta gražaus gesto prasmė ir vertė. Juk senasis kinas atskleidė ir iškėlė žmogiškųjų, iš pirmo žvilgsnio nepastebimų gestų grožį. Dabar net kapinėse ant antkapių iškalta tas pats: „Aplankykite mano tinklalapį“.
 
Ekscentriškas ponas Oskaras dar kartą įrodo, kad nebėra vienos tapatybės, kiekvieną gali nusiimti ar užsidėti lyg kaukę ir pabaigoje grįžti į namus, pas žmoną ir vaikus, kuriuos prieš tai matei tik paslaugiosios Selinos parūpintuose dokumentuose. Nes grįžti iš esmės nebėra kur. Apie tai – ir viena svarbiausių filmo scenų, kai kadaise buvusioje vartojimo ir prabangos šventovėje, parduotuvėje „Samaritaine“, Oskaras susitinka su kita aktore – buvusia mylimąja. Kylie Minoque herojė netrukus suvaidins savo stiuardesės savižudybę, bet iki tol jie abu kartu prisimins savo meilę. Prisiminimai nostalgiški, todėl ekraną užlies daina. Ji skambės tarp dulkių, sulaužytų manekenų ir terasoje, iš kurios atsiveria vaizdas į Pont Neuf tiltą...
 
Caraxas, žinoma, sarkastiškas. Bet už jo ironijos slypi skausmas, nes „Šventieji motorai“ – tai Caraxo atsisveikinimas su kinu, kuriam buvo svarbūs gražūs gestai, jo requiem kinui ir pernai išėjusiai Katerinai Golubevai, kuriai ir skirtas filmas.
„Šventieji motorai“ pasirodė po trylikos metų pertraukos – prieš tai pilno metražo filmą Caraxas sukūrė 1999-aisiais. Tai buvo „Pola X“, kuriame pagrindinius vaidmenis kūrė Katerina Golubeva, Guillaume’as Depardieu ir Šarūnas Bartas. Tada atrodė, kad Caraxui kinas tapo nebegyva išnara, kad personažai beprasmiškai blaškosi ir net režisieriui tai nebeįdomu. Bet „Šventieji motorai“ – atvirkščiai: jie pribloškia neįtikėtina įtaiga, sklindančia kad ir iš beprotiškos filmo pertraukos, kai nuolat judėdamas bažnyčios viduje Oskaras groja akordeonu, o jam iš paskos seka būrys tokių pat desperatiškų akordeonistų. Oskaras – kino dvasia. Finale jis sugrįžta į savo svetimus namus, pas svetimą savo šeimą, už kadro skambant dainai „Revivre“. Jos žodžiai nuolat primena apie troškimą dar kartą išgyventi tą patį. Ilgas baltas automobilis sugrįžta į garažą. Prieš užmigdamas kartu su kitais jis aptaria savo toli gražu nerožines perspektyvas. Caraxas, regis, neabejoja, kad kinas tapo gražių prisiminimų kapinėmis, bet, perfrazuojant Pasolinį, dar apie tai nežino.

 

„Šventieji motorai“
„Šventieji motorai“