7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kino juosta – kinematografo esmė

Miguelis Gomesas apie „Tabu“

Kora Ročkienė
Nr. 42 (1010), 2012-11-23
Kinas
„Tabu“
„Tabu“

 

Šiandien kino teatruose pradedamas rodyti portugalų kritiko ir režisieriaus Miguelio Gomeso „Tabu“ – iš tų filmų, apie kuriuos daug kalbama ir rašoma. Gomesas (g. 1972) studijavo kiną Lisabonoje ir dirbo kritiku 1996–2000 metais. Nuo 1999-ųjų kuria filmus, trumpo metražo Gomeso filmai pelnė ne vieno tarptautinio kino festivalio apdovanojimus. Neįprastos kino kalbos filmas „Tabu“ šiemet apdovanotas Tarptautiniame Berlyno kino festivalyje. Berlyne su „Tabu“ autoriumi ir kalbėjosi rusų kritikas Antonas Dolinas. Pateikiame žurnale „Iskusstvo kino“ išspausdinto jų pokalbio fragmentus.
 
Ar „Tabu“ papasakotos istorijos šaknys kaip nors susijusios su Jumis, Jūsų šeima ar prisiminimais?
Tik iš dalies. Mūsų šeimoje buvo tetulė, kuri pasitarnavo vienos iš pagrindinių filmo herojų Pilar portretui. Ji taip pat nuoširdžiai tikėjo galinti įnešti šiek tiek tvarkos į šį chaotišką pasaulį.... Tai iš principo neįvykdomas uždavinys, dabar jis ypač komiškas. Ji man papasakojo apie tai, kaip kadaise jos kaimynė buvo senutė, nekentusi savo juodaodės tarnaitės. Ši pagyvenusi dama buvo įsitikinusi, kad tarnaitė kiša nosį ne į savo reikalus, užsiima vudu ir svajoja nuvaryti ją į kapus. Apskritai, ji tokia pat įtari septyniasdešimtmetė – aštuoniasdešimtmetė senė, kaip ir kita „Tabu“ herojė Aurora. Išgirdęs šį pasakojimą, iškart supratau, kad tai įdomaus scenarijaus pagrindas. Tiesa, dar tada pasakiau sau, kad spalvas reikėtų prislopinti, apsieiti be grotesko, padaryti personažus kuo realistiškesnius. Visa kita, kas yra filme, – grynas prasimanymas. Pavyzdžiui, anksčiau Afrikoje aš niekad nebuvau, pirmąkart ten nuvykau filmuoti „Tabu“. Aš kaip tik ir norėjau supriešinti dvi visiškai paprastas moteris su neįtikėtinu romantišku pasauliu, pažįstamu mums tik iš literatūros ir kino. Pasauliu, kurį galima rasti tik toli nuo Lisabonos, pavyzdžiui, Mozambike.
 
„Tabu“ – tai Friedricho Wilhelmo Murnau filmas, skyrių pavadinimus taip pat iš jo pasiskolinote, o Auroros vardas juk nukreipia link Murnau „Auroros“, tiesa?
Maža to – būtent taip ir norėjau pavadinti filmą: „Aurora“. Būtų buvę idealu! Bet mane aplenkė tas rumunas Cristi Puiu, jo „Aurora“ pasirodė jau pernai... „Velnias, – pasakiau sau, – teks suktis.“ Todėl panaudojau paskutinio Murnau filmo pavadinimą, kartu Tabu pavadinęs ir kalną, kurio papėdėje rutuliojasi mano filmo veiksmas. Iš tikrųjų tokio kalno Afrikoje nėra. Tačiau negalėčiau pasakyti, kad stengiausi kopijuoti Murnau. Jis net ne pats mėgstamiausias mano režisierius, ne menkiau vertinu ir didžiuosius amerikiečius – tokius kaip Hawksas ar Minnelli, tuos, kurie nesistengė sekti realizmo kanonais, bet išradinėjo nuosavą estetiką, savas taisykles.
 
Kas privertė Jus 2011 metais filmuoti nespalvotą ir iš dalies nebylų filmą?
Norėjau priartėti prie nebylaus kino estetikos, bet apsieiti be pastišo ir neapsimesti, kad gatvėje iki šiol 3-iasis dešimtmetis. Mane, kaip ir Murnau, domino galimybė kamera įamžinti kažką, kas jau nyksta. Nykstančią „natūrą“. Viena iš mano herojų filme miršta, o likęs gyvas draugas jos liūdi. Aš rodau kolonijinę visuomenę, kuri išnyko nepalikusi pėdsakų, lygiai taip pat mirė, ištirpo nebylus kinas. Be to, ir nespalvota juosta tokia pat praeities atgyvena, norėjau dar prieš visai išnykstant su ja padirbėti. Juk žinote, kad „Kodak“ paskelbė apie bankrotą ir kad liaujasi gaminti nespalvotą juostą. Tai – epochos pabaiga, man svarbi riba. Juosta – pati kinematografo esmė, ir ji išnyksta visam laikui. Stengiausi pasinerti į tą išnykimo procesą, užfiksuoti jį. Formaliai pirmoji mano filmo dalis, atvirkščiai nei į tolimą praeitį nukelta antroji, vyksta mūsų dienomis, bet aš sąmoningai veiksmo laiku pasirinkau paskutinę 2010 metų savaitę. Tai paskutinės dienos prieš Portugalijai pajuntant ekonominę krizę, taigi, net pasakodamas apie 2010-ųjų gruodį, filmavau istorinį kiną.
 
„Tabu“ Afrika – ne tik nespalvotas pasaulis, tai ir juodųjų bei baltųjų pasaulis. Utopinė visata, kurioje spalvos nesusimaišo – tai tikrai prarastas rojus.
Be abejo, tame nemažai ironijos. Kai pasirodo „Rojumi“ pramintas tigras, mes matome, kaip laiminga ir jauna Aurora išbėga iš namų, nepastebėdama juodaodės tarnaitės, kuri šluoja grindis. Tai rojus, bet ne visiems jo gyventojams. Priešingai, tarp tų, kurie gyvena rojuje, ir tų, kurie juos aptarnauja, yra kritinė distancija, vadinasi, rojus bus nebeilgai. Baltieji atsiduoda debiliškiems džiaugsmams – lenktyniauja, maudosi baseine, dulkinasi su svetimomis ir dar nėščiomis žmonomis... Jie nepastebi, kad jų laimė – griaunanti, kad jų įsivaizdavimai apie romantiką šiek tiek neadekvatūs. Tai – ne tikra meilės istorija, bet istorija meilės, apie kurią svajoja kinematografas. Svajonė apie idealų kolonijinį gyvenimą 7-ajame dešimtmetyje, kai, beje, ir kolonijų pasaulyje jau beveik neliko. Bet Portugalija vis dar buvo pilna iliuzijų, kad senąjį pasaulį galima išsaugoti visam laikui. Tačiau juk akivaizdu, kad tas pasaulis supuvo, jeigu jis žlugo ir išnyko.
 
Ir greitos pabaigos ženklas – melancholiškas krokodilas Dandis.
Taip, čia nesunku įžvelgti groteską, bet jei mano filmas iš dalies yra ir šaržas, tai tik draugiškas. Filmo visatoje visi jausmai, kuriuos jaučia personažai, visiškai nuoširdūs. Šiuo švelnumu išnykstantiems daiktams, šia graudžia melancholija gali pasidalinti ir žiūrovai, jei tik to pageidaus. Juk jau filmo forma rodo, kad pagrindinė jo medžiaga – atmintis. Ir individuali, ir kolektyvinė.
 
Jūs kalbėjote apie senojo kino režisierius, kaskart išradinėjusius taisykles iš naujo. Bet juk tai ir Jūsų strategija: filmai „Veidas, kurio tu nusipelnei“ ir „Mūsų mylimas rugpjūčio mėnuo“ nepanašūs ir vienas į kitą, ir į „Tabu“. Juos jungia tik skirstymas į dalis. Kokias taisykles Jūs išradote šįkart?
Kvailesnių taisyklių sugalvoti neįmanoma. Pirmiausia aš reikalauju, kad filmavimo aikštelėje, net ir baigus filmuoti, visi gertų „oficialų gėrimą“. „Tabu“ atveju tai buvo džinas su toniku. Antra, aš pareikalavau, kad vyriškoji filmavimo grupės dalis užsiaugintų ūsus. Visi iki vieno. Tai ne ritualas, bet privaloma darbo sąlyga: mes filmavome toje Mozambiko dalyje, kur beveik nėra baltųjų, ir kiekvieno reikėjo masuotei. O įsivaizduoti baltąjį 7-ojo dešimtmečio Afrikoje be ūsų neįmanoma. Jei kalbėsime apie taisykles, kurios susijusios su tuo, kad filmas gimsta jau montažinėje, jas užduodu ne aš – jas užduoda ir jų reikalauja filmas, o aš tik paklūstu. Filmas pats tau kažką pasiūlo, o tu imi... arba atsisakai.
 
Kas Jums yra tabu sąvoka? Ar turite asmeniškų kūrybinių tabu?
Negalima pažeisti įstatymų, kuriuos priima pats filmas. Negali atsispirti nuo abstrakcijos, juk svarbiausia – noras nufilmuoti kažką konkretaus, aiškaus. Filmas turi būti organiškas, gyvas. Ir tai svarbiau už viską.
 
O kaip tema, siužetas? Ar turite aiškias taisykles?
Stengiuosi filmuoti apie tai, kas įdomu man pačiam. Laimė, man įdomu daug kas. Tai – vienintelis įstatymas. O pagrindinė taisyklė – neturėti fiksuotų taisyklių ir nuolat keistis pačiam.
 
Tabu“ jaučiamos nuorodos į Manoelį de Oliveirą – portugalų kino klasiką ir patriarchą...
Jis yra sukūręs filmą, kuris, deja, blogai žinomas už Portugalijos ribų. Tai „Pasmerktoji meilė“ pagal to paties pavadinimo dar vieno klasiko – didžiojo XIX a. romantiko Camilo Castelo Branco romaną. Didžioji šio filmo dalis papasakota įsimylėjėlių laiškais vienas kitam, kaip ir „Tabu“. Deja, aš nesu rašytojas, niekad nepasieksiu tokių aukštumų. Bet savo filme būdamas didelis Oliveiros gerbėjas aš atidaviau skolą jam ir kitiems portugalų režisieriams, kurie dar prieš įsigalint šiuolaikinei box-office hegemonijai kūrė filmus sekdami savo sielos nurodymais ir nėjo į jokius kompromisus. Oliveiros, João Césaro Monteiroir Pedro Costos filmai – tikrai laisvo kinematografo, nepriklausančio nei nuo politikos, nei nuo ekonomikos, pavyzdžiai.
 
Parengė Kora Ročkienė

 

„Tabu“
„Tabu“