7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Mūsų ar ne mūsų?

Lietuvių animacijos retrospektyva Londone

Paulina Eglė Pukytė
Nr. 43 (1011), 2012-11-30
Kinas
Iljos Bereznicko „Baubas“
Iljos Bereznicko „Baubas“

Labai džiaugiausi, kai „Tate Modern“ galerija garsių dailininkų retrospektyvinėms parodoms grąžino chronologijos principą (jo vienu metu buvo atsisakyta, turbūt stengiantis parodas padaryti „ne tokias tradiciškai nuobodžias“). Šis principas vis dėlto geriausiai atskleidžia menininko idėjų, technikos, pasaulėžiūros raidą pasaulio meninių krypčių kaitos kontekste. Galima iškart matyti, kiek tos kryptys menininką veikė, o kiek jis pats jas diktavo, kiek jį veikė jo paties amžius, patirtis. Garsius menininkus dažnai žinome ir vertiname (kalbu ne apie dailėtyros specialistus, o apie plačiąją publiką) tik iš keleto kūrinių-žvaigždžių, taip tarsi uždarydami kūrėją į narvą. Chronologijos principas panaikina tokią dirbtinę kūrinių hierarchiją. Be to, tie garsiausi darbai kartais gali atsiskleisti visomis savo prasmėmis ir gelme tik tuomet, kai pamatome, kokiu keliu dailininkas prie jų atkeliavo.
 

Spalio pabaigoje Londono Barbikane (menų centre) buvo pristatyta lietuviškos animacijos retrospektyva, apimanti 100 metų. Ar ne puiku, kad viena iš Tarptautinio animacijos festivalio LIAF programų buvo skirta Lietuvai? Visos kitos programos buvo teminės, šitaip pažymėta tik mūsų šalis.
 
Man atrodė, kad šis seansas bus būtent toks renginys, dėl kurio vertės negali kilti jokių abejonių: išvysiu arba seniai matytą, arba visai nematytą lietuvišką animaciją, taigi arba nukeliausiu į vaikystę, arba užpildysiu išsilavinimo spragas – bet kokiu atveju nepralošiu. Iš tikrųjų į vaikystę įžengiau tik puse kojos, nes programoje buvo tik vienas kadaise matytas filmukas (ir tada, ir dabar sužavėjęs Iljos Bereznicko 1987 m. „Baubas“), bet tai nieko baisaus. Daug blogiau su spragomis. Taip, kelios spragos užsipildė, bet taip, kad verčiau jau jos ir būtų likusios. Chronologijos principas buvo išlaikytas, bet, savo nuostabai, supratau, kad šiuo atveju jis, regis, nepasiteisino...
 
Šimtas metų lietuviškai animacijai tuoj sukaks vien todėl, kad lėlinės animacijos pasaulyje pradininkas Vladislovas Starevičius yra mūsų, t.y. mokėsi ir kurį laiką kūrė Lietuvoje. Nebuvo grynas lietuvis, bet, kai norime pasigirti, tai tampa nesvarbu. Kaip mėgstama sakyti, mes jį turime. Jo 1913 m. filmukas „Vabzdžių Kalėdos“ (kitur – 1911 m. „Miško gyventojų Kalėdos“) ne tik niekuo ne blogesnis nei „multikai“, matyti mano vaikystėje – praėjus 60 metų nuo „Kalėdų“, bet ir gerokai šmaikštesnis. Tačiau po Starevičiaus „Kalėdų“ išsižioja dar didesnė spraga, nes istorija peršoka net 53 metus į priekį, į 1966-ųjų (jau sovietmečio) filmuką „Vilkas ir siuvėjas“ apie Palangos Juzę. Įdomu, ar per tuos metus Lietuvoje buvo kuriama animacija? Žinau, kad Starevičius dirbo ir tarpukariu, ir vėliau, bet jau ne Lietuvoje. Ar todėl jis jau nebe „mūsų“? Įdomu, kas ir kada laikoma mūsų, o kas jau nebe?
 
Kas Lietuvos animacijoje pasikeitė per tuos šimtą metų? Visų pirma, lėlinę animaciją pakeitė pieštinė – keista, bet visoje likusioje programoje daugiau nė vieno „lėlinio“ filmo, Starevičiaus tradicija, regis, taip ir nutrūksta... Matyt, tam buvo priežasčių (techninių, politinių, kuratorinių, etc.), bet šis pasikeitimas toli gražu ne kokybinis. Visų antra? Daugiau iš esmės nepasikeitė niekas, bent jau ne į gerąją pusę. Kiekvieną kartą prasidėjus naujam filmukui, reikėjo, tamsoje pasišviečiant mobiliuoju telefonu, dar kartą pasitikrinti informaciniame lape jo sukūrimo metus. Ar čia tikrai jau 1995!? Nesijautė jokio progreso estetikos, idėjų, pasaulėžiūros, naratyvo plotmėse. Progresavo, regis, tik nesugebėjimas suformuluoti bent kiek aiškesnės filmo minties ar suręsti įtikinamos pasakojimo struktūros. Primityvi sovietiškai pseudolietuviška spalvų ir emocijų gama, kai buvo manoma, kad niūrios „žemės“ spalvos – subtilu, o rūškana nuotaika – gilu ir dvasinga, nepasitraukė net ir nepriklausomybės metais. Nepakeliamą lietuvišką lėtumą naujesniuose filmuose kartais pakeičia „šiuolaikiškas“ tempas, bet nuo to retai pasidaro geriau. Nors buvo ir kelios smagios išimtys – jau minėtas „Baubas“ ir drąsi mums atneštos komunizmo saulės kritika trumpame 1970 m. Antano Janausko filmuke „Iniciatyva“.
 
Šis renginys dar kartą iškėlė į šviesą dvi negalias, jau seniai egzistuojančias ne tik kino, bet ir dailės bei kitų menų srityje: tai kuravimo, sudarant programas užsieniui, bei mokyklos problema. Lietuviškų programų ar parodų užsieniui sudarymo dažniausiai negali net vadinti kuravimu. Intelektualinio aštrumo, objektyvumo, auditorijos specifikos suvokimo ir kontekstualizavimo trūkumas sumenkina geriausių iniciatyvų rezultatus ir palieka kartoką neišnaudotos progos skonį. Be to, ar tokiuose pristatymuose tikrai matome tai, kas sukurta geriausia? O gal tiesiog draugų arba kolegų dėstytojų darbus? Arba tų, kuriuos kažkas kažkur jau anksčiau dėl taip pat neaiškių priežasčių išrinko ir pavadino geriausiais, tad šį kartą atrenkant nebereikėjo galvoti, ar jie iš tikrųjų geri? Pavyzdžiui, nustebino Zenono Šteinio 1988 m. (sunku patikėti, kad sukurtas po Bereznicko „Baubo“, o jau beveik ir Sąjūdis!) filmo „Dosnumas“ pristatymas: „Laikomas vienu iš dešimties geriausių visų laikų sovietinių filmų“... Taip, tai labai tradicinis lietuviškas filmas, bet blogiausia prasme. Jei jis būtų rodomas dailės ir kino kritikų ar istorikų seminare, jiems būtų įdomus kaip reiškinys, bet plačiajai publikai – nuobodu.
 
Po šio animacijos seanso man kilo ir daugiau klausimų, bet kai jau rengiausi klausti, programos sudarytoja čekė Daša Vanova, kuri informaciniame lape buvo pristatyta kaip animacijos istorikė, staiga pareiškė, kad su animacija neturi nieko bendra, tik šiaip mėgsta kiną (na, visi mes kiną mėgstame). Paaiškėjo, kad Čekijos animacijos festivalis lietuvių programai sudaryti ieškojo žmogaus, kuris mokėtų lietuvių kalbą, o ne išmanytų ką nors apie animaciją, kiną arba bent jau Lietuvos istoriją.
 
Nei prieš peržiūrą, nei po jos niekas Lietuvos nežinantiems ir apskritai rimtų istorinių-politinių perversmų nepatyrusiems vietiniams žiūrovams nepaaiškino, kad per tuos šimtą metų politinė santvarka, taigi ir spaudos ar žodžio laisvės bei cenzūros situacija, Lietuvoje radikaliai keitėsi bent tris kartus. Žinoma, menas neturi priklausyti nuo politinės santvarkos, ir galbūt šiuo atveju norėta parodyti jį tiesiog kaip meną savaime, nepaisantį istorinių ir politinių lūžių, bet juk animacijos menas yra, ir ypač buvo valstybės monopolio laikais, neatsiejamas nuo kino industrijos – gamybos ir platinimo galimybių ir aplinkybių. Taigi trumpas įvadas į kiekvieno laikotarpio kontekstą, kaip, pavyzdžiui, daroma kiekvienos „Tate Modern“ retrospektyvinės parodos kiekvienoje salėje, čia būtų tikrai pravertęs.
 
Tačiau bene būdingiausias šioje užsieniui skirtoje programoje rodytos lietuviškos animacijos bruožas, išskyrus, žinoma, Starevičių, Janauską ir Bereznicką, – šlubuojantis naratyvas. Nesu kompetentinga kalbėti apie lietuvių animaciją apskritai, bet kai prieš porą metų lankiausi Vilniaus dailės akademijos studentų animatorių diplominių darbų gynimuose, iškart išryškėjo ta pati problema. Nemanau, kad čia pasireiškia įgimtas lietuvių liaudies naratyvo neišbaigtumas, kuris man yra savotiškai žavus (užtenka paskaityti vien pasakas ant šokoladukų popierėlių serijos – taip ir nesupranti, kas įvyko, kodėl, ir kam visa tai apskritai reikėjo pasakoti), ir kurį tautosakos tyrėjai ir kiti mokslininkai turbūt kažkaip racionaliai paaiškina (to paaiškinimo žinoti nenoriu, nes jis nužudytų mano susižavėjimą). Ne, manau, kad kai kuriems animatoriams tiesiog atrodo, jog gerai sukalta istorija – visai nesvarbi jų darbo dalis. Arba jie mano, kad viską sugeba patys, taip pat ir rašyti scenarijus. Arba tiesiog nelabai turi ką pasakyti... Štai čia kaip tik ir prieiname prie mokyklos problemos.
 
Retrospektyvos pristatyme dalyvavusi jauna animacinių filmų autorė užsiminė, kad jai įdomu matyti senąją lietuvišką animaciją, nes tai jos dėstytojų darbai, o štai dabar jau ir pati dėstanti. Taigi viskas ir sukasi ratu, pasakė animatorė, bet paskui pasitaisė: ne ratu, o spirale. Bet iš tiesų jokios spiralės čia nėra, o būtent – uždaras ratas. Visi patenkinti verda savo sultyse ir, gink Dieve, neįsileis į katedras jokių dėstytojų iš šalies, juo labiau iš kitų šalių (gal ir dėl finansavino trūkumo). Taigi moko studentus vieno ir to paties, o paskui pačius paklusniausius iš jų, tuos, kurie nekels savo vyresniesiems kolegoms ir katedrų vedėjams jokių iššūkių, pakvies dėstyti – ir vėl to paties. Tokia stagnacija duoda savo vaisių.

Dar būtų įdomu sužinoti, ar atsilikęs (nekritiškas) atsilikusios lyčių dinamikos reprezentavimas iš tiesų taip būdingas Lietuvai, ar tai atsitiktinumas; ar čia buvo sąmoningas tokios tendencijos pabrėžimas, ar tendencingas šio fakto iškėlimas, ar tiesiog neapsižiūrėjimas? Seksizmu ypač pribloškė 1995 m. Jūratės Leikaitės filmas „Metamorfozės“. Retrospektyvos informacijoje pristatyta kaip „subtili tarpusavio santykių studija“ ši animacija iš tikrųjų transliuoja agresyvią mizoginiją – moteris vaizduojama kaip siaubinga furija, vyrą laikanti gyvuliu ir apskritai šūdo krūva, „davedanti“ jį iki virtimo dinozauru ir išėjimo, sugriaunant namus. Trumpai tariant, boba dėl visko kalta. Dar rašoma, kad šiame filme griūva senoji sistema ir iškyla naujoji (kokia?). Nors retrospektyvos pristatyme tai buvo vienintelė užuomina į praėjusio šimtmečio Lietuvos istoriją, filme to visiškai neįžiūrėjau.
 
Tačiau galbūt reikalą pataisys 2012 m. „Nepriklausomybės diena“ (rež. Urtė Budinaitė)? Ne, man taip ir liko neaišku, kodėl šis filmas pavadintas taip. Kolegė britų animatorė bandė „palaikyti“, kad, girdi, tai naujosios situacijos kritika, kad atseit rodoma, jog nepriklausomybė niekam jau neberūpinti, ir panašiai. Labai norėčiau tuo tikėti, bet įtariu, kad tai gali būti noras kūrinyje įžiūrėti tai, kas jame galėtų būti, bet ko nėra, nes atmintyje iš jo išliko tik neskoningas nuogos blondinės dideliais papais rangymasis. O gal ji ir yra mūsų Lietuva? Gal tautos simbolis iš nekaltos ir nuobodžios ilgakasės vaidilutės išvirto tiesiai į o-lia-lia mergaitę, ir tarp šių priešingų polių daugiau nieko nėra?

 

Iljos Bereznicko „Baubas“
Iljos Bereznicko „Baubas“