Kalėdinio „Kino“ skaitymo malonumai
Artėja didžiosios metų šventės, kino teatrai siūlo daug spindinčių įvairiais atrakcionais, neįprastais personažais bei naujomis technologijomis filmų. Kai kurie esą iškart apstulbino kritikus (taip šiandien girdėjau „Forum Cinemas“ reklamoje), bet turiu pasakyti, kad kritikus šiais laikais nustebinti, o juo labiau apstulbinti vis dėlto sunku. Kritiką dažnai renkasi skeptiški žmonės, kurie moka ir nori dalytis savo abejonėmis ir vertina filmus ne pagal jų spalvas ar sudėtingus triukus. Todėl įvairiuose kino leidiniuose paprastai dominuoja abejonės, o ne rožinis entuziazmas ar susižavėjimo šūksniai. Kalėdinis „Kinas“ – ne išimtis. Jo viršelį puošia kadras iš Martino Scorsese filmo „Hugo“. Taip ir nepasiekęs mūsų kino teatrų, jis pagaliau tapo prieinamas DVD formatu. Filme „Hugo“ sinefilas Scorsese prisimena kino reginio pradininką Georges’ą Meliesą. Progą „Kinui“ prisiminti „Hugo“ ir jo herojų suteikė ratą aplink pasaulį apsukę didžiojo kino iliuzionisto metai. Viename paskutinių šių metų renginių Čikagoje dalyvavo ir „Kino“ autorė Ramunė Zdanavičiūtė-Lapas. Žurnale ji prisimena ne tik nuostabų vakarą, bet ir sudėtingą vieno iš kino pradininkų likimą.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Filmas apie Smolensko katastrofą
Krėsle prie televizoriaus
Nauji filmai – „Virš įstatymo“
Gyveno kartą Virdžinijos valstijoje trys broliai. Vyriausiąjį Forestą (Tom Hardy) visi laikė nepažeidžiamu, vidurinysis Hovardas (Jason Clarke) buvo girtuoklis, o jaunėlį Džeką (Shia LaBeouf) broliai vadino jautriu ir minkštaširdžiu. JAV veikė prohibicijos įstatymas, todėl 1931-aisiais, kai prasideda filmo veiksmas, labiausiai klestėjo tie, kurie varė naminę ar pardavinėjo kontrabandinį spiritą, taip pat nusikaltėliai, kurie pelnėsi iš visų suinteresuotųjų. Broliai buvo garsiausi savo apylinkės degtindariai. Jie gerai sugyveno ir su savo klientais, ir su vietos policininkais, kol apygardoje pasirodė iš Čikagos atsiųstas šerifo pavaduotojas Čarlis Reikas. Kaimiečius niekinantis Reikas (Guy Pearce) kartu su prokuroru nusprendė, kad broliai turi jiems mokėti už teisę verstis nelegalia alkoholio gamyba.
Pokalbis su filmo „Kruliko kelias anapus“ režisiere
Šiandien ekranuose pasirodo bendros rumunų ir lenkų gamybos animacinis pilno metražo filmas „Kruliko kelias anapus“ („Crulik – drumul spre dincolo“, 2011). Jo pagrindas – prieš kelerius metus Lenkiją sukrėtusi istorija apie kalėjime mirusį neteisingai apkaltintą rumuną. Pateikiame pokalbio su filmo režisiere Anca Damian fragmentus. Visas pokalbis buvo išspausdintas žurnale „Kino“ (2011, Nr. 12).
Rumunų kinas iš arčiau
Gruodžio 15 d. 16.20 programą pradės Silviu Purcarete drama „Kažkur Paliluloje“ („Undeva la Palilula“, 2012). Purcarete – garsus teatro režisierius, tad jo naują kūrinį labiau galima vadinti spektaklio ekranizacija su juodosios komedijos ir absurdo teatro elementais. Be to, filmo premjera Rumunijoje įvyko ne kino, o dramos teatruose. „Kažkur Paliluloje“ taip pat buvo įtrauktas į Karlovi Varų konkursinę programą „From East to West“. Istorija nukelia į komunistinės Rumunijos laikus. Jaunas daktaras Serafimas atvyksta dirbti į neegzistuojantį miestą Palilulą. Jis – vaikų gydytojas, tačiau vaikai šiame keistame mieste negimsta.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Svarbiausių metų filmų rinkimai prasidėjo
„Juodųjų naktų“ kino festivaliui pasibaigus
Lapkričio 12–28 d. Taline vyko 16-asis „Juodųjų naktų“ kino festivalis (PÖFF). Jis užbaigia didelių kino renginių metų ciklą Europos regione. Sparčiai besiplečiančiam festivaliui, rodos, pavyksta derinti komercinius ir intelektinius interesus. Auganti tarptautinė festivalio reikšmė sutraukia daug kino pramonės atstovų, festivalis populiarus tarp miestelėnų ir išrankių kino gurmanų. PÖFF programa varijuoja nuo komercinio „Debesų žemėlapio“ iki mažų besivystančių šalių filmų. Tokių kompromisų trūkumai atsiskleidžia painioje ir nevientisoje festivalio programoje. Šiaip ar taip, kasmet tamsiais lapkričio vakarais, nustelbęs per anksti įžiebtą Kalėdų eglutę, PÖFF tampa Talino veidu.
Augindamas savo programą ir reikšmę regiono kino pramonėje, festivalis Estijoje išlieka vienintelis monopolistas. Kitais metų laikais vykstantys Hapsalu siaubo ir fantastinio kino festivalis (HÕFF) bei Tartu filmų apie meilę festivalis (tARTuFF) glaudžiasi po PÖFF skėčiu. Taip pat ir rudens pabaigoje vykstantis PÖFF skyla į mažesnius savarankiškus renginius – animacinių filmų festivalį „Animated dreams“, vaikų ir jaunimo kino festivalį „Just Film“ bei studentiškų ir trumpametražių filmų festivalį „Sleepwalkers“. Visi jie aiškiai pasiskirstė vaidmenimis. PÖFF kartu yra ir intelektualus, ir tikrai žiūroviškas festivalis, o pervertus eklektišką filmų programą matyti, kad festivalio tikslas ir yra
Krėsle prie televizoriaus
Prie šitos atmosferos puikiai pritaps kadaise ne vieną nustebinęs filmas – 1999-aisiais pasirodęs Davido Fincherio „Kovos klubas“ (LNK, 11 d. 22.35). Į kino istoriją jau įėjo tarp geriausių visų laikų kino frazių atsidūręs sakinys:
Nauji filmai – „Igruški“
Pirmieji filmo kadrai jau sufleruoja, kad atsidūrėme gana sąlygiškame pasaulyje, kur negalioja įprasti dėsniai. Baltarusijos miestelio Žlobino gyventojai verčiasi tuo, kad siuva pliušinius žaisliukus. Dalis iš jų žaisliukus siuva nelegaliai. Vienintelė vieta, kur jie gali parduoti savo gaminius