Nemėgstu animacijos, kuri nuo ryto iki vakaro rodoma multipleksuose. Visi tie pilnametražiai animaciniai filmai, kurių herojai – žvėreliai, fėjos ir populiarių pasakų personažai, o siužetai koketuoja su tikrove, prisideda prie visuotinio infantilėjimo.
Kartais atrodo, kad tobulas netolimos ateities pilietis – amžinas vaikas, ad infinitum žiūrintis nesibaigiančius „Ledynmečius“, švenčiantis Valentino dieną ir dovanojantis raudonas pliušines širdutes bei įvairių formų žvakutes (kad būtų jaukiau). Tačiau šįkart kaip vieną svarbiausių savaitės filmų rekomenduosiu animacinį 2010 m. Sylvaino Chomet „Iliuzionistą“ (LRT Kultūra, 5 d. 22.35). Jo veiksmas nukels į 6-ojo dešimtmečio Škotiją, kur atsidūrė fokusininkas – tiesiog iš akies trauktas ponas Julo. Populiarų to paties dešimtmečio prancūzų komedijų personažą jis primena neatsitiktinai, nes „Iliuzionistas“ yra pagarbos duoklė didžiam prancūzų režisieriui ir aktoriui Jacques’ui Tati. Pastarojo duktė Sophie Tatischeff atidavė tėvo scenarijų Chomet, kuris atvirai prisipažįsta, kad Tati filmai visada buvo jo gyvenimo dalis.
„Iliuzionisto“ tema – iš tų, kurias mėgo Tati: seno ir naujo susidūrimas, kai naujas nebūtinai geresnis už seną. Šeštajame dešimtmetyje įvyko dabar jau visiškai pamiršto populiaraus reginio – miuzikholo mirtis. Estradinės muzikos, o šiek tiek vėliau ir roko žvaigždės išstūmė tradicinius miuzikholo artistus – akrobatus, žonglierius, pilvakalbius. Toks pat išnykstantis net ir sau atrodo filmo herojus fokusininkas. Jam vis rečiau siūlomi kontraktai, todėl bandyti laimės kartu su savo balandžiais ir triušiu fokusininkas vyksta į Londoną. Bet Anglijoje situacija tokia pat, todėl fokusininkas jau nebesvajoja apie teatrus, paskui jam nebeatsiranda vietos kavinėse, kol galiausiai jis atsiduria Škotijoje ir sutinka mažą mergaitę Alisą, kuri pakeis iliuzionisto gyvenimą.
Mažos mergaitės Alisos kažkodėl dažnai keičia žmonių gyvenimus. Man atrodo, kad ekranizavęs garsiausią apie Alisą parašytą knygą Timas Burtonas nuklydo į pašalius ir todėl vis bando grįžti atgal, net į savo kino karjeros pradžią. Kol jis klaidžioja, bus proga prisiminti žavią komediją „Marsasatakuoja“ (LNK, 2 d. 10 val.). Šioje mokslinės fantastikos parodijoje suvaidino daug žvaigždžių, tarp jų Jackas Nicholsonas, Pierce’as Brosnanas, Glenn Close, Danny De Vito, Rodas Steigeris, Annette Bening, Sarah Jessica Parker, Natalie Portman ir net Jerzy Skolimowskis. Regis, kaip ir režisieriui, jiems visiems smagu grįžti į tą patį stilingąjį 6-ąjį dešimtmetį, į Šaltojo karo laikus, kai žalieji žmogučiai, panorę apsilankyti Žemėje, iškart sukeldavo asociacijas su nuožmių raudonųjų grėsme.
Ko gero, taip pat nostalgija atvijo mėgstamą Burtono aktorių Johnny Deppą į Bruce’o Robinsono filmą „Romo dienoraštis“ (LNK, gruodžio 4 d. 22.35). Jo suvaidintas personažas, talentingas žurnalistas Polas Kempas meta Niujorką ir spalvotų žurnalų melą. 1960-aisiais jis išvyksta į Puerto Riką, kur teka romo upės ir viskas neįsivaizduojamai pigu. Filmas pagrįstas kultinio amerikiečių rašytojo ir gėriko Hunterio S. Thompsono knyga, todėl rašomoji mašinėlė – vienas svarbiausių jo atributų. Sako, kad ji labai primena tą, kuria rašė Deppo herojaus prototipas.
Nostalgija apims ir žiūrinčius 1977 m. sukurtus Raimondo Vabalo „Mainus“ (LRT, šiąnakt, 30 d. 23.45). Filme tiksliai atkurtas materialusis laiko portretas – daiktai, drabužiai, baldai, net Vilnius. Ir neatsitiktinai, nes pagrindinio herojaus – inteligento Liutkaus (latvių aktorius Girtis Jakovlevas) drama kyla iš dilemos: turėti ar neturėti. Jam reikia buto, kad šeima neiširtų, jo gražuolei žmonai (Valentina Titova) reikia ne tik jausmų, bet ir daiktų, kurie brandaus socializmo visuomenei buvo deficitas. „Mainų“ konfliktas – moralinio pobūdžio, bet filmas atskleidžia ir daug kitų sovietinės kasdienybės temų, kurias, bijau, šių dienų jaunam žiūrovui reiktų specialiai aiškinti. Nes pirmas klausimas, kuris tokiam žiūrovui būtinai kils, kodėl Liutkus priverstas daryti vis didesnius kompromisus su sąžine, kad galėtų gauti normalų butą? Kodėl jis paprasčiausiai negali to buto nusipirkti? Man tai filmas apie be galo ankštą sovietinę buitį ir kasdienybę, kurios daugybė aspektų palaipsniui (per situacijas, personažus, replikas) veriasi įdėmiam žiūrovui. Kaip tik tas ankštumas ir nulemia herojų poelgius.
Mėgstantiems šiuolaikiškesnes pasirinkimų istorijas turėtų patikti Terry George’o „Lemtingas kelias“ (LRT, 1 d. 23 val.). Jame pasakojama dviejų vyrų istorija. Vieno dešimtmetis sūnus žuvo kelyje, o vairuotojas pabėgo iš įvykio vietos. Tėvas apsėstas minties rasti vairuotoją ir jam atkeršyti. Vairuotoją kankina sąžinė, bet jis bijo prisipažinti, nes žino, kad tada taps atskirtas nuo savo sūnaus. Pagrindinius vaidmenis sukūrė geri aktoriai Joaquinas Phoenixas ir Markas Ruffalo.
Williamo Monahamo filme „Londono bulvaras“ (BTV, 6 d. 22.45) kriminalinės praeities siekiantis atsikratyti Mičas (Colin Farrell) susipažįsta su kino žvaigžde Šarlote (Keira Knightly). Mergina slepiasi savo namuose nuo fotografų ir reporterių. Mičas tampa jos asmens sargybiniu. Bet praeitis taip lengvai nepaleidžia nieko.
Ji nepaleidžia ir Alleno Coulterio filmo „Prisimink mane“ (LNK, 2 d. 22.50) herojaus Tailerio. Studentas niekaip negali rasti bendros kalbos su pasauliu. Jį prislėgė vyresnio brolio mirtis. Laimė, vaikinas turi gerą draugą Aidaną. Kartą jie abu įsivels į gatvės muštynes... Sako, kad „Prisimink mane“ buvo pristatytas ne pačiam garbingiausiam „Aviečių“ apdovanojimui. Bet kai filme vaidina pagrindinis šių dienų kino vampyras Robertas Pattinsonas, avietės kvepia skaniai.
