...Drumzlina pasitenkinimo šypsena nušviečia seno vyriškio veidą. Ją paryškina pro tokį pat drumzliną langą prasiskverbęs saulės spindulys. Ant gulinčio senio kojų – nuogas kūdikis. Jam ir skirta vyro šypsena.
Kūdikis – ką tik gimęs jo sūnus. Ko gero, iš visų Marato Sargsyano dokumentinio filmo „Tėvas“ kadrų ypač įsiminė šis, nes jis geriausiai atskleidžia filmo ir jo herojaus Vido Antonovo esmę. Kūdikis – dar vienas buvusio recidyvisto vyriškumo įrodymas. Žingsnis link seniausio Lietuvos ar Europos tėvo titulo. Dar vienas impulsas bulvarinei žiniasklaidai sukurti siužetą apie tėvą – didvyrį. Nors tėvui visiškai nesvarbu, ar jis pajėgs išauginti kūdikį, suteikti jam išsilavinimą, užtikrinti saugią vaikystę. Kad apie tai filmo herojus ar jo jauna žmona nesusimąsto, akivaizdu nuo pat pradžių. Vaikų daug, jie visi vienodai plikai nuskusti. Kai lieka vieni miegamajame ar pietauja, pasidėję ant grindų dubenėlius su maistu, vaikai labiau primena nuoširdžius ir piktus žvėriukus. Akivaizdu, kad jie nebadauja, yra smalsūs ir paklusnūs. Vaikai kaip vaikai. Bet stebint jų kasdienybės vaizdus ir retas šventes tik dar neramiau, kokia bus jų ateitis. Suaugs dar viena pašalpų gavėjų karta?
Regis, tėvas net nelabai linkęs bendrauti su savo vaikais. Užsirakinęs apšnerkštame kambarėlyje ir gulėdamas ant sofos jis nuolat mankština raumenis arba snūduriuoja saulės atokaitoje. Tiesa, kartais tėvas vaikams pademonstruoja puikiai išmankštintus raumenis, kartais dalijasi prisiminimais apie jaunystės nuotykius. Man pasirodė kraupi scena, kai kartu su vaikais Antonovas inscenizuoja vieną nusikalstamos praeities epizodą: nuvežtas į nusikaltimo vietą jis bėgo ir buvo primuštas milicininkų. Nors žaidimas turėtų sukelti komišką įspūdį, žiūrint į vaikus, paklusniai kartojančius tėvo frazes, nejuokinga. Scena tik dar kartą praskleidžia personažo mentalitetą. Nors Antonovo vaikai nuoširdžiai įsitikinę, kad jis jau nebe nusikaltėlis, tik senelis, tėvo su pasimėgavimu barškinama gitara, žodynas ir vagių folkloras liudija ką kitą. Vaikai (o bent jau kartu su jais ir mes, žiūrovai) nemato dirbančio ar užsiėmusio rimtesniais dalykais nei raumenų lavinimas tėvo, nors apsilupusios namų sienos ar sulūžusios lovos, regis, prašosi bent minimalaus remonto. Tėvo funkcija filme ir, matyt, gyvenime redukuota iki reproduktoriaus ir žiniasklaidos „žvaigždės“ vaidmens.
Marato Sargsyano filmas sukelia prieštaringus jausmus, bet bijau, kad ne tuos, kurie paskatino jauną režisierių imtis šios temos ir šio personažo. Toks įspūdis, kad filmo kūrėjas iki pat pabaigos liko ištikimas idėjai sukurti filmą apie buvusį nusikaltėlį, kuris tapo rūpestingu daugiavaikiu tėvu. Nepaisant to, kad tikrovė ir nufilmuota medžiaga priešinasi šiai koncepcijai, Sargsyanas ieško poezijos ir grožio ten, kur jų negali būti.
Jį, matyt, veikia ir bulvarinės žiniasklaidos masalai, kuriais taip nuoširdžiai didžiuojasi Antonovas, juk net vaikai miegamajame priversti slebizavoti tėvo surinktas laikraščių iškarpas, kuriame aprašytas Lietuvos mafijos tėvu kažkodėl vadinamas recidyvistas. „Mafijos tėvas“, žinoma, skamba gražiau. Pats tėvas nelabai gali suregzti kelis rišlius sakinius, bet Sargsyanas, regis, vis tikisi, kad šis ims ir pasakys kažką svarbaus. Rezultatas – keli pasvarstymai apie tai, kad jis negalėtų gyventi su savo amžiaus moterimis. Žinoma, jie dar kartą įrodo, jog Antonovo šeimos sąvoka, švelniai tariant, savita. Tai rodo ir šeimos idilės epizodas, kai Antonovas, kaip įprasta, guli lovoje, o jo žmona garsiai skaito kažkokio laikraštpalaikio horoskopus. Beje, Antonovo žmona ir vaikų motina režisieriaus nedomina. Į ją galima įsižiūrėti tik archyviniuose kadruose, kur kažkokia regioninė televizija užfiksavo Antonovų sutuoktuvių akimirkas kalėjime. Sargsyanas net nebando pasiaiškinti, kodėl jauna mergina tokiomis šviesiomis ir viltingomis akimis žiūri į savo jaunikį, pasidomėti, kas pasikeitė per tuos metus, kas jai yra motinystė. Filmas juk ne apie ją, o apie tėvą.
Lino Dabriškos kamera, regis, neturi iliuzijų. Šeimos buitis apgailėtina, net Kalėdų šventė su miške nusikirsta eglute, persirengėliu Kalėdų seneliu baigiasi ašaromis. Šeimos gyvenimo imitacija filme kam nors galbūt pasirodys kilni, šviesi, o gal pigiai sentimentali marginalų drama, prie kurių mus jau baigia įpratinti net nacionalinė televizija. Visai neabejoju, kad kam nors imponuos ir pagrindinis filmo personažas. Juk dar sovietmečio laikus siekia tradicija vaizduoti kriminalistus kaip klasinius draugus, net šventiniuose koncertuose dainuoti vagių folklorą.
Nemanau, kad tokios buvo „Tėvo“ kūrėjų intencijos, bet realybė dokumentiniame kine dažnai sugriauna ne tik klišes, bet ir gerus ketinimus. Tik žiūrint „Tėvą“ į galvą ima brautis visai ne apmąstymai apie dokumentinį kiną ar kino meną, kurio filme taip pat yra, tik kažkodėl nesinori jo šifruoti ar interpretuoti. „Tėvas“ skatina pasvarstymus apie žiniasklaidos ir jos manipuliacijų galią, panaudojamą tradicinėms vertybėms performuluoti, pakeisti. Juk neatsitiktinai Antonovui taip rūpi titulai, raumenys ir spaudos ar kino kūrėjų dėmesys. Dvasios skurdas, kaip ir įvairūs titulai ar reitingai gali tapti paklausia preke. Žinoma, ją atitinkamai pateikus ir paskatinus visuomenę žūtbūt pamatyti tame kažką svarbaus ar net patrauklaus. Tai mūsų akyse vyksta nuolat. Ir ne tik kine. Žiūrėdama filmą prisiminiau ir Seimo neseniai sukurtą šeimos koncepciją. „Tėvo“ herojai ją visiškai atitinka. Todėl ponas Gražulis ar ponia Baškienė galėtų poną Antonovą pelnytai pavadinti savo klasiniu draugu.
