Giminaičiai Lana ir Andy Wachowski bei kino sprinto žinovas Tomas Tykweris suteikė daug tyro džiaugsmo begalinių tęsinių, perdirbinių bei vampyrinių meilės istorijų mirtinai nuvargintiems kino gerbėjams. Jie įmetė į ekranus patį brangiausią nepriklausomo kino istorijoje filmą „Debesų žemėlapis“ („Cloud Atlas“, Vokietija, JAV, Honkongas, 2012), o jis maloniai įkrito į minėtų žiūrovų smegenis, beje, tų smegenų visai neapsunkindamas. Visa filmo (kaip ir Davido Mitchello romano, pagal kurį jis sukurtas) filosofija egzistuoja šiame pasaulyje jau seniai ir įvairiais pavidalais. Kaip naują ir originalų požiūrį į sielos keliones, laiką, erdvę bei gėrio ir blogio santykius žmogaus viduje „Debesų žemėlapio“ vertinti nėra reikalo. Geriausia į tai apskritai nekreipti dėmesio ir traktuoti šį reiškinį kaip lengvą, efemerišką, meistriškai nufilmuotą ir sumontuotą pramogą, tris grynai vizualinio malonumo valandas, kelionę po dinamiškai kintantį pasaulį, kuriame atsiranda ir pranyksta pažįstami veidai ir vardai, paskui dingsta ir vėl atsiranda. Jie – kaip galvosūkio gabaliukai, kuriuos reikia įterpti į visą piešinį ir pasistengti neapsirikti.
Taip pat pinasi, painiojasi ir sukasi filme žanrai – komedija, tragedija, melodrama ir mokslinė fantastika, antiutopija ir nuotykiai. Sudėtingus piruetus išdarinėja laikas, kuris šokinėja nuo vergų prekybos laikų iki kažkokio mistinio Nuopuolio ir biotechninių tarnų eros. Žiūrovas sėdi tarsi gigantiško kaleidoskopo viduje, o aplink jį sukasi pasaulis, kuriame yra meilė ir mirtis, muzika ir nuotykiai, kiberpankas ir specialieji efektai, mistika ir politika, ir visa tai be pauzių ir pertraukų, viskas padaryta taip, kad bėgant minutėms didėtų įtampa ir apimtų žiūroviškas azartas. Malonu spėlioti, kuo taps vienas ar kitas personažas kitame laike, situacijoje ar erdvėje, kurias filmo autoriai kuria su tiesiog pritrenkiančia fantazija. Kiekvienas aktorius (filme vaidina garsenybės: Tomas Hanksas, Hugo Weavingas, Susan Sarandon, Halle Berry) kuria po kelis veikėjus, režisieriai bando jiems suteikti kokį nors išskirtinį ženklą, kuris leistų identifikuoti klajojančią ir vis kitame kūne atsirandančią sielą. Montažas tiesiog idealus, siužetines linijas lengvai galima sudėlioti į vieną geometrinę plokštumą ir nuspręsti, kam kokia artimiausia. Vienam patiks istorija apie tai, kaip galima praturtėti iš knygų leidybos ir neutralizuoti kritikus, kitam – kelionė į žvaigždes, dar kitas užsinorės tapti vegetaru, nes „silpnas – mėsa, stiprus – ėda“, o kai kas tiesiog mėgins tose pramoginėse erdvėse atrasti kokią nors prasmę. Bandyti galima, bet neverta gaišti laiko. Reikia tiesiog žiūrėti, nes viskas labai jau gražu.
