Išgirdęs apie popiežiaus Benedikto XVI pasitraukimą, iškart prisiminiau Nanni Moretti filmą „Turime Popiežių!“, tarsi numačiusį netolimą ateitį. Gaila, kad mūsų televizijos neprisiminė šio filmo, nes Vatikanas, manau, kelis mėnesius bus žiniasklaidos dėmesio centre. LRT (25 d. 22.15) parodys pernykštį dokumentinį Patricko Benqueto filmą „Pralaimėta Vatikano kova“, analizuojantį šiuolaikinės katalikybės krizę ir besiaiškinantį, ar Katalikų bažnyčios mirtis neišvengiama. Jei Bažnyčia visur taip niekina ir žemina į ją besikreipiančius žmones kaip kad Lietuvoje, manau, panaši prognozė visai tikėtina.
Bet šventa vieta niekad nelieka tuščia. Ten, kur Bažnyčia pralaimi, atsiranda įvairios sektos ir tikėjimai, kurie nebūtinai geresni už katalikybę. Apie tai (tegu ir netiesiogiai) prabyla fantastinis Stepheno Hopkinso filmas „10 Biblijos prakeiksmų“, kurį šiąnakt (22 d. 00.20) rodo LNK. Filmo herojė Katrina, kurią suvaidino Hillary Swank, po žiauraus vyro ir dukters nužudymo Sudane atsisakė būti misioniere. Tapusi universiteto profesore, ši buvusi karinga krikščionė visas jėgas skiria antgamtinių fenomenų demistifikavimui, nepripažįsta jokių „dieviškųjų stebuklų“. Ji tiki tik moksliniais metodais. Tačiau tikrasis tikėjimo išbandymas jos dar tik laukia. Ji vyksta į JAV miestelį Heiveną, kurio gyventojai tiki, kad juos ištiko Biblijos prakeiksmai. Jų paaiškinti negali nė vienas Katrinos metodas ar teorija.
Pasak filmo režisieriaus, antgamtiniai reiškiniai sukelia siaubą, kai pasireiškia realiame pasaulyje, todėl daugiausia dėmesio jis skyrė ne specialiesiems efektams, o siaubo atmosferai sukurti. Kai skaitau panašius prisipažinimus, prisimenu Marko Twaino pastabą, esą „vienintelis skirtumas tarp realybės ir fikcijos tas, kad fikcija turi būti įtikėtina“.
Ties fikcijos ir realybės riba nuolat balansuoja Ridley Scottas 2008 m. filme „Melo pinklės“ (LNK, 24d. 21.55). Scottas rodo šiuolaikinį pasaulį, kuris pavojingai priartėjo prie senos fikcijos, kai filmo herojus staiga išgelbėdavo iš dangaus nusileidęs deus ex machina. Scotto filmo herojui, buvusiam žurnalistui Rodžeriui CŽV duoda užduotį aptikti teroristų bazę Jordanijoje. Rodžerį turi saugoti CŽV veteranas Edas Hofmanas, kuris savo kabinete gali stebėti visus Rodžerio judesius. Tiksliau, Rodžerį nuolat saugo viską matanti palydovo akis, nes pasaulis apraizgytas nematoma, bet akylai mus stebinčia technika. Tačiau kuo labiau Rodžeris artėja prie tikslo, tuo dažniau jam kyla klausimas apie pasitikėjimą. Kiek toli jis gali eiti, ar jo pasitikėjimas nesukels grėsmės visai operacijai? Vis dėlto man filme labiausiai patinka Leonardo DiCaprio ir Russello Crowe duetas. Ir tai, kad pastarasis filme nedainuoja.
Paskutiniais metais Lietuvą pagaliau pasiekė amerikiečių nepriklausomojo kino mada. Žinoma, geriau vėliau, negu niekad, nors tas kinas vis dažniau minta per pastaruosius dešimtmečius susikurtais stereotipais. 2008 m. Jonathano Levine’o „Kuoktelėjęs“ (LRT, 23 d. 23 val.) – tipiškas nepriklausomas filmas. Jis nukels į 1994-ųjų vasaros Niujorką, kur skamba hiphopas (filmo režisierius yra didelis jo gerbėjas) ir slenka marihuanos debesėliai. Ką tik išrinktas miesto meras Giuliani pradeda kovą su garsiai skambančiu radiju, grafitais ir girtuokliavimu.
Pagrindiniai filmo herojai – du autsaideriai. Studentas Lukas susidraugauja su pagyvenusiu psichiatru Džefriu Skviresu. Lukas dar ir platina narkotikus, daktaras jų norėtų įsigyti savo pacientų terapijai. Abu vyrai imasi tirti savo depresijos ir Niujorko gelmes. Filmo duetą suvaidino Benas Kingsley ir Joshas Peckas.
Pastaraisiais metais pastebimai pagausėjo biografinių filmų. Nežinau, kas labiau dėl to kaltas: visus autoritetus paneigęs, bet jų ilgesio taip ir nesunaikinęs postmodernizmas, naujų idėjų stoka ar tas pats įsitikinimas, kad fikcija ir realybė mažai kuo skiriasi. Alejandro Amenabaro 2009 m. filmas „Agora“ (TV3, 24 d. 22.30) sugrąžins į 391 m. pr.m.e., į Aleksandriją, kur vis daugiau įtakos ima įgyti krikščionybė. Ji remiasi žemiausiais visuomenės sluoksniais ir po truputį tampa svarbia politine jėga. Šitais istorijos lūžio metais Aleksandrijoje gyveno graikų filosofė ir astronomė Ipatija (Rachel Weisz). Ji norėjo apsaugoti senojo pasaulio žinias nuo naujos religijos. Filmas ir apie tai, ir, žinoma, apie meilę.
