Kinas

Kora Ročkienė

Pokalbis su lenkų režisieriumi Andrzejumi Jakimowskiu

Taip, tai labai susiję. Baigęs vieną filmą, nesiimu kito, jau baigto scenarijaus, bet kurį laiką galvoju, apie ką bus kitas filmas. Tačiau jei sudėsime pusę metų scenarijaus rašymo, pusę metų medžiagos rinkimo, metus pasirengimo filmuoti, dar kitus – filmavimo bei dar tą laiką, kol filmas patenka į kino teatrus, atrodys, kad

Jonas Ūbis

 Krėsle prie televizoriaus

Režisierius neprikišamai lygina mafijos saugomuose lošimo namuose žaidžiančius pokerio gerbėjus ir biržos maklerius. Tas palyginimas atskleidžia ne apsimelavusią šiuolaikinę demokratiją, bet paranoją, kurioje atsidūrė dalis amerikiečių. Tie, kurie neturi perspektyvų, pinigų ir sunkiai išsilaiko ant paviršiaus. Bet mane „Kazino apiplėšime“ labiausiai masina

Kora Ročkienė

Pokalbis su Paulu Thomu Andersonu

Jau pirmas amerikiečių režisieriaus Paulo Thomaso Andersono „Mokytojo“ seansas „Kino pavasaryje“ sulaukė didelio žiūrovų dėmesio. Pasak dienraščio „Le Monde“ kino kritiko Thomas Sotinelio, net ir įkopęs į ketvirtą dešimtmetį, šis vienas didžiausių savo kartos kino meistrų primena paauglį, atsakinėjantį į klausimus nebaigtomis frazėmis arba trumpais žodeliais „like“ ir „yeah“. Tačiau jis neatsisako gilintis į savo įkvėpimo paslaptis. Pateikiame pokalbį sutrumpintą.

Kaip Jūs pereinate nuo vieno filmo prie kito?
Kiekvienąkart visos idėjos ateina iš oro. Prisimenu, po filmo „Bus kraujo“ (2007 metais) supratau, kad dar liko daug energijos. Pasakiau:

Jonas Ūbis

Pavasariniai „Kino“ skaitymo malonumai

Pavasario vis dar nematyti, užtat „Kino pavasarį“ gali paliudyti pasikeitęs paros ritmas, kai miegui ir darbui lieka vis mažiau laiko, o padidėjęs adrenalino kiekis kraujyje skatina vis didesnių įspūdžių poreikį. Naujas žurnalas „Kinas“ taip pat skyrė festivaliui nemažai vietos: Santa Lingevičiūtė pristato konkursinę „Kino pavasario“ programą, Narius Kairys – Jeano-Luco Godard’o retrospektyvą. Kad Godard’o kinas reikalingas kiekvienai kartai, net neabejoju. Ypač tai, kuri auga klausydamasi ditirambų komerciniam lietuvių kinui ir priekaištų tam, kuris iš inercijos paniekinamai vadinamas „festivaliniu“, nors pas mus gerą kiną paprastai gali pamatyti tik per festivalius.
 

Kad situacija gali pasikeisti, žurnalo puslapiuose žada neseniai įkurto Lietuvos kino centro direktorius Rolandas Kvietkauskas. Interviu jis atsakė į klausimus apie centro formuojamą nacionalinio kino politiką, artimiausius uždavinius bei darbus. Manau, ne vienam žurnalo skaitytojui bus svarbu sužinoti, kad

7MD

Pagal užsienio žiniasklaidą

Jude’as Law filmuosis Lynn Ramsay („Pasikalbėkime apie Keviną“) vesterne „Jane Got a Gun“, nors iš pradžių planuota, kad pagrindinę filmo heroję Džein (Natalie Portman) įsimylėjusį plėšiką vaidins Michaelas Fassbenderis. Tačiau Fassbenderis negalėjo suderinti naujos „X-Men“ dalies ir Ramsay filmavimų. Filmas pasakos apie moterį, kurį ištekėjo už didžiausio miestelio bandito Bilo. Kai šis pradeda kariauti su savo klanu ir gauna aštuonias kulkas į nugarą, Džeinė nusprendžia, kad atėjo laikas iškeisti sijoną į

Kora Ročkienė

Pokalbis su Vasilijumi Sigarevu

Iš pradžių norėjau parašyti istoriją apie Apokalipsę. O paskui Romanas Borisevičius (filmo prodiuseris, – red. past.) man ir sako, kad von Trieras taip pat teikia paraišką apie Apokalipsę. Aš sakau: „Na ir kas, kas mums tas von Trieras!“ Rašau scenarijų ir suprantu, kad filmas turi būti visai apie kitką. Juk kas yra Apokalipsė? Būkime atviri, visiems nusispjaut, kas atsitiks

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Hičkokas“

Pastaraisiais metais pastebimas biografinių filmų antplūdis, todėl nekeista, kad personažu tapo ir Alfredas Hitchcockas. Jis jau seniai yra viena geriausiai atpažįstamų masinės kultūros ikonų. Tai prasidėjo, kai režisierius ėmė dalyvauti televizijos filmų cikle „Alfredas Hitchcockas pristato“, bet labiausiai prie visuotinės šlovės prisidėjo 1960 m. pasirodęs filmas „Psichopatas“. Nespalvotas, nebrangus, labiau televizijos filmą primenantis „Psichopatas“ paveikė ir kino istoriją, ir Holivudo raidą. Iki šiol tai vienas dažniausiai aptarinėjamų, aprašinėjamų, prisimenamų filmų. Tiesa, režisieriaus biografija ne tokia dramatiška kaip jo filmai. Bet pasikapsčius ir joje šį bei tą galima rasti, pavyzdžiui, pavydą, kurį sužadino žmonos Almos Reville susižavėjimas vienu gražiu scenaristu.
 

Filmas apie trumpą, bet svarbų Hitchcocko gyvenimo tarpsnį ir dar paremtas, ko gero, pačia kompetentingiausia šios srities knyga – Stepheno Rebello „Alfredas Hitchcockas ir „Psichopato“ sukūrimas“ („Alfred Hitchcock and the Making of Psycho“, 1990), – žadėjo sėkmę. Deja, sėkme Sachos Gervasi „Hičkoko“ („Hitchcock“, JAV, D. Britanija, 2013) pavadinti liežuvis neapsiverčia. Greičiau tai filmas

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Kai žinių laidoje matau politikos marginalų – lietuvių nacionalistų eitynėse dalyvaujančius Nepriklausomybės akto signatarus, kadaise populiarius politikus, rašytojus ir menininkus, apima net ne pasidygėjimas, o keista nuojauta, kad tai – logiška visų jų politinės veiklos pabaiga. Supranti, kad šiems žmonėms priimtina tik į juos panaši – atsitvėrusi nuo pasaulio, naujų jo idėjų, narciziškai besigrožinti savo provincialumu „Lietuva lietuviams“. Tik tokioje jie ir gali būti pranašai ar minčių valdovai. Tai tik dar kartą patvirtina, kad intelektualams politika užsiimti pražūtinga. Jos paragavęs, žmogus peržengia ribą.
 

Apie tai ir svarbiausias šios savaitės filmas – Romano Polanskio „Vaiduoklis“ (LNK, 16 d. 01.10). Tai puikiai „sukaltas“ politinis trileris, išsaugantis kriminalinės intrigos atomazgą iki pat paskutinių minučių. Polanskis sugrįžo prie

Kora Ročkienė

Pokalbis su švedų režisieriumi Maliku Bendjelloulu

Žinojau, kad tokios geros istorijos kaip ši niekad gyvenime negirdėjau. Tikrasis iššūkis ir buvo sukurti tokį pat gerą kaip istorija filmą. Labiau tikėjau ne savo ar filmo potencialu (juolab kad „Sugar Man“ – mano pilnametražis debiutas), o

7md inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Savo mintis apie kino dokumentininko profesiją Frankas išdėstė knygoje „Ptolomėjo žemėlapis“. Jis tvirtino, kad dokumentininkas turi filmuoti viską, bet rodyti toli gražu ne viską, ką nufilmavo. Tačiau, jo nuomone, kad ir kokia žiauri atrodytų tikrovė, dokumentininkas neturi išleisti jos iš rankų. Frankui realybė savaime turėjo meninę vertę, ir jis buvo įsitikinęs, kad kino dokumentininko uždavinys –