7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Prezidento laukimas

Nauji filmai – „Linkolnas“

Živilė Pipinytė
Nr. 9 (1023), 2013-03-01
Kinas
„Linkolnas“
„Linkolnas“

Paskutiniais metais pasipylė daug biografinių filmų. Deja, didžioji jų dalis – negyvos pasakojimo formos ir didaktiško ar „sensacingo“ turinio. Tai nestebina, kai masinėje kultūroje dominuoja „žmonės“. Pirmieji Steveno Spielbergo filmo „Linkolnas“ („Lincoln“, JAV, 2012) kadrai priverčia suklusti: prezidentas sėdi nugara į mus, klausosi juodaodžių kareivių, cituojančių vienos jo deklaracijų žodžius, bet vyro poza iškart sukelia asociacijas su garsiąja sėdinčio Linkolno skulptūra. Ši nuoroda į skulptūrą pasirodys filme kelis kartus – ant kelių padėti sugniaužti kumščiai apibūdins Linkolno būseną viename svarbiausių filmo epizodų, kai jis priims sprendimą taisyti telegramos tekstą ir stabdyti Pietų delegatų atvykimą į Vašingtoną.
 

Pozų „skulptūriškumas“ – greičiau Spielbergo polemika su Linkolno įvaizdžio stereotipais. Kartu su scenaristu Tony Kushneriu (amerikiečių dramaturgas, išgarsėjęs pjese „Angelai Amerikoje“) ir aktoriumi Danieliu Day-Lewisu jie kuria antitezę. Linkolnas filme – anksti pasenęs, pavargęs ir paliegęs, sukumpęs, lėtai judantis, depresyvus žmogus. Jo šeimyninis gyvenimas nelaimingas, jis jaučia sąžinės priekaištus dėl mirusio sūnaus, kurio nesiliauja gedėti isteriška žmona (įsimintinas Sally Field vaidmuo), konfliktuoja su kitu, pasiryžusiu eiti į karą sūnumi, sapnuoja pranašiškus sapnus. Net ant arklio jis sėdi kažkaip negražiai ir visai neprimena prezidento, laimėjusio pilietinį karą. Linkolną slegia karo aukų vaizdai. Mūšių ir masines scenas visada meistriškai kuriantis Spielbergas šįkart parodys jų visai nedaug, pabrėždamas beprasmiškas žūtis, kraują ir mirties siaubą. Ilgas epizodas su žuvusiųjų kūnais karo mūšio lauke, per kurį lėtai joja prezidentas, – viena tiksliausių bet kurios pergalės metaforų. Tačiau išorinė prezidento silpnybė tik dar labiau pabrėžia jo dvasios galią, begalinį ryžtą ir tikrą politiko išmintį. Išorės ir vidaus kontrastu nuolat grindžiamas Linkolno vaidmuo praėjusį sekmadienį Day-Lewisui pelnytai atnešė jau trečią „Oskarą“.
 
Ketveri pilietinio karo metai nualino šalį, filmas rodo paskutinius jo ir paskutinius Linkolno gyvenimo mėnesius. Nors prezidentas trokšta baigti karą, svarbesnė jam yra 13-oji konstitucijos pataisa, panaikinanti vergiją. Prezidentu neseniai perrinktas Linkolnas jau ir anksčiau bandė įtikinti Kongresą ją priimti, dabar tai pagrindinis jo tikslas. Linkolnas supranta, kad laimėjus karą panaikinti vergiją bus sunkiau. Todėl jis ryžtasi sunkiam sprendimui – stabdyti derybas su Pietų taikos delegacija, kol pataisa bus priimta.
 
Nepaisant kelių įspūdingų scenų, apibūdinančių šeimyninį Linkolno gyvenimą, – barnio su žmona ar švelnių santykių su jauniausiuoju sūnumi, Spielbergui filme svarbiausias yra politikas Linkolnas. Kontrastas dominuoja ir čia. Režisierius mėgaujasi ilgomis scenomis, kai svarbiuose posėdžiuose ar susitikimuose prezidentas tarsi užsimiršta ir pradeda lėtai pasakoti filosofiškas paraboles apie papūgą ar George’o Washingtono portretą anglų aristokratų tualete, arba aiškina jauniems telegrafistams Euklido teoremą. Tie pasakojimai ne tik suteikia papildomų ir svarbių spalvų prezidento portretui, bet ir tiesiogine to žodžio prasme daro matomą mąstymą, vizualizuoja idėjas, kurias Linkolnas nori perteikti savo bendradarbiams. Jėzus Kristus juk taip pat kalbėjo parabolėmis. Bet Spielbergas turi ir kitą tikslą – jis rodo, kaip ima įsigalėti demokratiškas mąstymas, kaip prezidentas laužo savo laiko stereotipus, galbūt vienintelis suvokdamas savo sprendimų poveikį tolimai ateičiai. Tik toks ir gali būti politikas.
 
Neskubėdamas, „apaugindamas“ pagrindinį personažą vis naujais bruožais, aplinkybėmis, įsimintinais ir nelabai antrojo plano personažais (filmas trunka dvi su puse valandos) Spielbergas veda prie pagrindinio filmo konflikto, į kurį Linkolnas įtraukė visą šalį, – sprendimo naikinti vergiją. Tai – didžiausias ir svarbiausias asmeniškas prezidento karas. Linkolnas iš pat pradžių žino, kad balsavimas bus ne jo naudai, todėl ryžtasi sudaryti pavojingas sąjungas, priimti abejotinus sprendimus ar net papirkti svyruojančius ir neapsisprendusius. Spielbergas, regis, pasimėgaudamas rodo Kongreso debatus, kai pasisakantieji vadina vienas kitą kvailiais, kiaulėmis, nesibodi pačių vulgariausių apibūdinimų. Amerikos politikų kultūra verčia abejoti ne tik intelektualiniais jų sugebėjimais, bet ir morale, todėl, nepaisant visų prezidento ir jo padėjėjų pastangų, rezultatas vis dėlto nenuspėjamas. Tačiau būtent nuo jo priklausys tolesnis JAV likimas. Visa kita prezidentui nebe taip svarbu.
 
Finale tarsi greitakalbe papasakota Linkolno žūtis jau atrodo tik privaloma pabaiga. Tačiau ji logiškai baigia visą filmą vykusią netiesioginę Spielbergo diskusiją su pirmuoju JAV kino epu – vergovės panaikinimą pasmerkusiu Davido Warko Griffitho „Tautos gimimu“ (1915). Diskusija „Linkolne“ vyksta ir idėjų, ir personažų, ir filmo plastikos lygmenyse. Nuo pat filmo pradžios Spielbergas rodo daugybę personažų, kurie išoriškai tiksliai primena Griffitho filmo herojus – kostiumai, veidai, grimas sukuria įspūdį, kad tuos žmones jau matei, su jais susidūrei anksčiau. Juolab kad būtent Griffithas ir sukūrė tą kino kalbą, kuria iki šiol Holivude naudojasi visi, tarp jų ir Spielbergas. Tą įspūdį pagilina ir atskiros mizanscenos ar kadro kompozicija, nors kai kur pasitaiko ir nuorodų į „Pilietį Keiną“.
 
Netiesioginė diskusija su Griffithu akivaizdžiausia kuriant aktyvų vergijos priešininko Thaddeusso Stevenso, tapusio vienu iš „Tautos gimimo“ herojų prototipu,  personažą. Finale Tommy Lee Joneso vaidinamas Stevensas grįžta į namus, nusiima peruką, kuris daro jį neįtikėtinai panašų į kitą – patį blogiausią „Tautos gimimo“ veikėją, o mulatė, kuri iš pirmo žvilgsnio pasirodė jo namų tvarkytoja, atsigula šalia ir garsiai skaito Stevenso parneštą dovaną – 13-ąją konstitucijos pataisą. Akivaizdi Spielbergo polemika su Griffithu yra ir Linkolno mirties scena. Griffithas tiksliai dokumentiškai atkūrė pasikėsinimą į prezidentą teatre, Spielbergas taip pat rodo teatrą, tik kitą, kuriame žiūri spektaklį Linkolno sūnus. Būtent jo reakcija į žinią apie pasikėsinimą ir žymi prezidento mirtį. Be abejo, tokių netiesioginių analogijų ar diskusijų Spielbergo filme yra ir daugiau, bet tai jau išsamios istorinės „Linkolno“ analizės laukas.
 
Galiu tik pridurti, kad puikiu režisieriaus sąjungininku filme tapo operatorius Januszas Kaminskis. Kartu su režisieriumi jie tiksliai atkūrė 1865-ųjų Vašingtoną – purvu pažliugusias gatves ir tamsius interjerus, kuriuose vyksta didžioji filmo dalis. Toks įspūdis, kad šiuose šaltuose, daiktų prigrūstuose ir vos žibalinių lempų apšviestuose būstuose pagrindinis šviesos šaltinis yra langas. Prie jo prezidentas ir lauks žinios apie Kongreso sprendimą.
 
 

 

„Linkolnas“
„Linkolnas“