Kovo 1–9 d. Vilniuje, o vėliau Kaune, Šiauliuose, Ukmergėje, Panevėžyje ir Klaipėdoje vyks tarptautinis moterų filmų festivalis „Šeršėliafam“, kurį rengia kino teatras „Pasaka“.
Pagrindinė programa
Pagrindinę programą sudaro 2011–2012 m. moterų režisierių sukurti filmai. Jų geografija – plati ir įvairi. Filmu „Orlando“ išgarsėjusios Sally Potter drama „Džindžer ir Rosa“ („Ginger & Rosa“, D. Britanija, 2012) nukels į 1962-ųjų Londoną. Dvi paauglės – Džindžer ir Rosa – yra neišskiriamos draugės. Kartu jiedvi bėga iš pamokų, diskutuoja apie religiją, politiką ar šukuosenas. Abi svajoja gyventi geriau už šeimai atsidavusias jų mamas. Filmo fone – Šaltasis karas, auganti atominės bombos baimė ir besiskleidžianti seksualinė revoliucija. Džindžer pasuka link poezijos ir anarchijos, o Rosa moko draugę rūkyti, melstis ir bučiuoti vaikinus. Merginų draugystė ima byrėti. Filme tyrinėjamas dramatiškus istorijos kataklizmus išgyvenančios kartos likimas. Pagrindinius vaidmenis sukūrė Elle Fanning, Alice Englert ir Anette Benning.
„Ar galima pastoti nuo muzikos“, – klausia filmo „Elektriniai vaikai“ („Electrick children“, JAV, 2011) režisierė Rebecca Thomas. Ji pasakoja apie padūkusią paauglę Reičel (puiki Julia Garner), kuri izoliuota nuo pasaulio auga mormonų šeimoje mažame Jutos valstijos kaimelyje. Ji studijuoja Bibliją ir žaidžia su vaikais. Per penkioliktąjį gimtadienį mergina atsitiktinai randa garsajuostę su roko muzika ir patiria tokių neįtikimų emocijų, kad po trijų mėnesių pasijunta besilaukianti. Reičelė tvirtina pastojusi nuo dainuojančio kasetėje balso, visiškai nekaltai – klausydamasi muzikos. Keisčiausia, kad mergina iš tikrųjų laukiasi. Ortodoksiška merginos šeima jos būseną laiko pavojinga transgresija ir reikalauja logiško paaiškinimo. Merginai nelieka nieko kito, kaip tik leistis į savo vaiko tėvo paieškas.
Maryam Najafi muzikinė drama „Kayan“ (Iranas, Kanada, Libanas, 2012) nukelia į šių dienų Vankuveryje gyvenančią išeivių iš Vidurinių Rytų bendruomenę. Hanina – vieniša, tačiau stipri libanietė, auginanti dvi dukras. Ji atkakliai bando išlaikyti savo restoraną „Kayan“ ir išsikapstyti iš skolų. Netikėti pokyčiai asmeniniame gyvenime sutampa su jos darbuotojų ir klientų problemomis. Viskas krinta ant Haninos pečių: nepavykusi santuoka, sudėtingi santykiai su jaunesniu vyru ir jai savo rūpesčius užkraunantys bendradarbiai. Hanina pamiršta apie kur kas didesnę bėdą. „Kayan“ yra debiutinis pilnametražis režisierės filmas, už kurį ji pelnė ne vieno tarptautinio kino festivalio apdovanojimą.
Švedų režisierės Ellos Elisabet Lemhagen drama „Karūnos brangakmeniai“ („Kronjuvelerna“, 2011) – tai pasakos stiliaus istorija apie jauną merginą Fraganciją, kaltinamą įtakingo pramonininko sūnaus Ričardo nužudymu. Tačiau ar tikrai nusikaltimą padarė ji? Per tardymą atsiskleidžia merginos praeitis, kai Fragancija ir Ričardas buvo neišskiriami draugai. Mergaitė augo skurdžioje, tačiau darnioje šeimoje, o Ričardas kentėjo nuo savo vertę pinigais skaičiuojančio despotiško tėvo. Tačiau Fragancijos meilė ledo ritulininkui idilę sunaikino. „Karūnos brangakmeniai“ buvo filmuojami Vilniuje. Už šį filmą 2012 m. režisierė apdovanota Tarptautinio Berlyno kino festivalio vaikų ir jaunimo filmų konkurso „Krištoliniu lokiu“.
Garsaus režisieriaus Jimo Sheridano duktė Kirsten Sheridan pati režisuoja, rašo scenarijus. Jos filmo „Lėlių namai“ („Dollhouse“, 2012) herojai – grupė Dublino gatvės paauglių, sumaniusių įsilaužti į prabangaus rajono namą. Filmo veiksmas apima vieną naktį. Šeimininkai išvykę, namas – siautulio apimtų paauglių rankose. Destruktyvūs įsilaužėlių žaidimai niokoja precizišką tvarką, brangius baldus. Tai tęsiasi, kol į duris pasibeldžia kaimynystėje gyvenantis berniukas. Netikėtas jo pasirodymas išprovokuoja nutylėtas paslaptis. Egipte ir Jungtiniuose Arabų Emyratuose sukurtame nepriklausomos kūrėjos egiptietės Halos Lofty drama „Kasdieną vis pirmyn į šviesą“ („Coming Forth By Day“, 2012) šiemet rodyta Tarptautinio Berlyno kino festivalio Forumo programoje. Ji pasakoja apie dukters ir mamos kasdienybę slaugant prie lovos prikaustytą tėvą. Nepaisant pro langines prasiskverbiančių saulės spindulių ir miesto gausmo, namuose viskas dvelkia liga ir sąstingiu. Mama naktimis dirba ligoninėje, dukters veide nebematyti jaunystės, nes gyvenimą ji paskyrė sergančio tėvo priežiūrai. Filmas stebi dviejų moterų kasdienybę, jų švelnumą ir nevilties protrūkius, jo pavadinimas – tiesioginis Egipto „Mirusiųjų knygos“ pavadinimo vertimas – primena apie kitam paaukotą gyvenimą ir su kiekviena nauja diena juntamą pokyčių poreikį. Teresos Villaverde „Gulbė“ („Cisne“, Portugalija, 2011) pasakoja apie trisdešimtmetę dainininkę Verą, kuri atvyksta į Lisaboną, į paskutinį savo koncertų turo pasirodymą. Lisabonos grožis kiekvienam sukelia laimės ilgesį. Bemieges naktis Verai padeda ištverti kruopščiai pasirinktas kompanionas Pablo. Vera nieko nebijo ir prie nieko nėra prisirišusi. Kažkur toli jos namuose gyvena mylimasis Samas, tačiau juodu vienas kitą geriau supranta būdami atskirai. Bėgdama nuo nesuprantamų jausmų, Vera įsivelia į Pablo prižiūrimo vaiko, įvykdžiusio žmogžudystę, istoriją. Vaikas filme tampa visa apimančio neapibrėžtumo simboliu.
Žavi Sophie Letourneur komedija „Makaronai ir sūris“ („Coquillettes“, Prancūzija, 2012) pasakoja trijų merginų – Karolės, Kamilės ir Sofi – nuotykius ieškant meilės kino festivalyje. Merginoms nerūpi filmai, jos mieliau renkasi vakarėlius po filmų peržiūrų ir ten medžioja vyrus. Sofi desperatiškai bando suvilioti patrauklų aktorių, Kamilė nepaliauja svajojusi apie romantišką idilę su svajonių jaunikiu, o Karolė paprasčiausiai nori pašėlti. Vieną iš trijų filmo herojų suvaidino pati režisierė.
Dokumentinis Dali Rust filmas „Marinos namai“ (Lietuva, 2012) pasakoja apie ypatingą kūrėjų šeimą. Filmo herojai – Marina Tarkovskaja ir Aleksandras Gordonas. Marina – rašytoja, poeto Arsenijaus Tarkovskio duktė ir režisieriaus Andrejaus Tarkovskio sesuo. Aleksandras – režisierius, scenarijų autorius, aktorius, rašytojas ir Andrejaus Tarkovskio draugas. D. Rust patirtis kine įvairiapusė: ji dirbo režisieriaus Šarūno Barto asistente, buvo vykdomoji Lietuvos kino studijos ir studijos „Kinema“ direktorė. Jos 2011 m. sukurtas filmas „Nadiežda“ rodytas praėjusių metų „Šeršėliafam“ festivalyje.
Retrospektyvos, susitikimai, diskusijos
Šiemet „Šeršėliafam“ rengia neseniai mus palikusios kino bei teatro aktorės Eugenijos Pleškytės filmų retrospektyvą. Jos programoje – klasika tapę filmai: Raimondo Vabalo „Laiptai į dangų“ (1966), Almanto Grikevičiaus „Sadūto tūto“ (1974) ir „Faktas“ (1980), Algimanto Puipos „Velnio sėkla“ (1979), Marijono Giedrio „Herkus Mantas“ (1972), juos pristatys kino kritikė Izolda Keidošiūtė. Retrospektyvą papildys dokumentinis filmas apie aktorę „Savi keliai“. Jį kino teatre „Pasaka“ pristatys filmo autoriai Birutė Vyšniauskaitė, Valdas Babaliauskas.
Trumpametražių filmų naktis „Šeršėliafam trumpai“ skirta kino naktinėtojams, o „Kino avantiūrisčių“ programa pristatys 6–7-ąjį dešimtmečius kurtus feminisčių filmus. Tai – Amerikos nepriklausomųjų krikštamote vadinamos Shirley Clarke (1919–1997) debiutinis „Ryšininkas“ („The Connection“), 1961-aisiais sukėlęs skandalą ir paskelbtas „nepadoriu“, taip pat vienas garsiausių feministinio kino istorijoje filmų – Chantal Akerman „Žana Dilman, Prekybos krantinė 23, 1080 Briuselis“ („Jeanne Dielman, 23 quai du Commerce, 1080 Bruxelles“, 1975), tyrinėjantis vienišos motinos ir prostitutės kasdienybę, ir vienas garsiausių čekų Naujosios bangos eksperimentų – Věros Chytilovos filmas „Saulutės“ („Sedmikrasky“,1966), autorei pelnęs tarptautinį pripažinimą ir iki šiol nepraradęs aktualumo bei originalumo. Filmą „Saulutės“ pristatys žurnalistas ir laidų vedėjas Rytis Zemkauskas, Shirley Clarke – reklamos specialistas Tomas Ramanauskas, filmą „Žana Dilman, Prekybos krantinė 23, 1080 Briuselis“ – kino kritikas Lukas Brašiškis.
Festivalio metu vyks konferencija „Moterys kino industrijoje“, ją inicijavo judėjimo „Doris“ atstovės Lisa Maria Viola Lindén ir Maria Elinor Eng. Judėjimas „Doris“ nuo 1999-ųjų skatina lyčių lygybę kino pramonėje. Jo tikslas – ne tik raginti kuo daugiau moterų dalyvauti kino gamyboje, bet ir tyrinėti, kaip keičiasi filmo pasakojimas, jei filmo scenarijų, muziką sukūrė moteris, jei ji yra operatorė ar pagrindinė veikėja.
Diskusija apie vujerizmą kartu su filosofais, lyčių specialistais ir psichoanalitikais padės suprasti žmogiškąją prigimtį, o animacijos seminaras, kurį kartu su „Media Desk Lietuva“ organizuoja ir „Šeršėliafam“, nagrinės animacijos gamybos verslo aspektus.
Visi festivalio renginiai vyks kino teatre „Pasaka“, o filmus bus galima pažiūrėti kino teatre „Pasaka“ ir kino centre „Skalvija“.
