Šis tekstas – nenustebkite, mieli skaitytojai, – pirmiausia yra medicinos liudijimas, nes rašau akomponuojant iš viršaus sklindančiam nuolatiniam gręžimo garsui. Jis trunka be pertraukos visą dieną jau antrą savaitę. Kaip po pirmosios neiškentęs nuėjau kaimynų paklausti, ką galima gręžti kasdien tokiame nedideliame bute, paaiškėjo, kad sienas apėjo grybelis ir butas pūva. Dabar tas grybelis jau sėkmingai apsigyveno ir mano smegenyse.
Todėl, savaime suprantama, šią savaitę rekomenduosiu filmus apie mediciną, ligas ir vaistus. Kanadiečio Julieno Magneto filmo „Veidai minioje“ (BTV, kovo 2 d. 23.05) herojė, kurią suvaidino Milla Jovovich, išgyveno serijinio žudiko pasikėsinimą, bet tai jai paliko neišdildomų pėdsakų. Ji suserga prosopagnozija – jai sunku atpažinti ir identifikuoti žmones. Ji nebeatpažįsta veidų, bet kartu stengiasi padėti policijai nustatyti užpuoliką, o šis, be abejo, mėgins pašalinti vienintelę liudininkę. Ko gero, man tai bus vienintelis filmas, kurį suprasiu po visos dienos gręžimo.
Marco Schoelermanno filmo „Patologija“ (LRT, šiandien, 1 d. 23.15) herojai yra medicinos studentai. Jie leidžiasi į pavojingą žaidimą: kuris iš jų sugalvos tokį tobulą nusikaltimą, kad net pats geriausias patalogoanatomas nesugebės atpažinti nužudymo? Aš žinau atsakymą. Sienų gręžimo poveikis nematomas, bet mirtinas.
Jasono Reitmano satyra „Dėkui, kad rūkote“ (LRT, 2 d. 23 val.) – ne apie tabako žalą ar naudą, bet apie lobizmą ir kitokias šių dienų politikos ligas. Pagrindinis filmo herojus yra žavus ir ambicingas vieno tabako koncerno lobistas Nikas (visada įdomus Aaronas Eckhartas). Jis sugeba įtikinti savo oponentus ir spaudos konferencijose, ir pokalbių šou, bet daug sunkiau Nikui bus įtikinti buvusią žmoną, kad jis gali būti geras jų sūnaus tėvas.
Filmas sukurtas pagal 1994 m. pasirodžiusį Christopherio Buckley romaną – pamfletą apie politinės rinkodaros kultūrą Amerikoje. Pasak režisieriaus, filmas liko ištikimas knygai, didžioji dalis dialogų į jį perėjo be jokių pataisų. Beje, filme pasirodo ir Buckley – jis yra žmogus metro, skaitantis straipsnį apie Niką. Tačiau Reitmanas nusprendė, kad pagrindinė filmo tema bus tėvo ir sūnaus santykiai. Jis mano, kad būtent Džojus „suteikia Nikui žmogiškumo dimensiją“.
Prancūzai, manau, tiki, kad žmogiškumą suteikia meilė. Manantiems panašiai skirta ir Pierre’o Salvadori komedija „Prancūziška apgaulė“ (LRT, 3 d. 21.15). Atsakymas į klausimą, kodėl originalų filmo pavadinimą „Tikras melas“ lietuvių platintojai išvertė „Prancūziška apgaule“, manau, paaiškintų ir provincialų lietuvių mentalitetą, tik abejoju, ar greitu laiku sulauksiu filmo apie lietuvišką apgaulę. Gal todėl, kad ji kaip tas sienų grybelis? O Salvadori herojė Emili (Audrey Tautou) vieną dieną gauna neįprastą anoniminį laišką – meilės prisipažinimą. Užuot išmetusi jį į šiukšlių dėžę, Emili nusprendžia panaudoti laišką savo mamai išgydyti, mat ši (Nathalie Baye) apimta depresijos po to, kai ją paliko mylimasis.
Apie meilės ir pavydo nuodus – debiutantės Massy Tadjedin filmas „Paskutinė naktis“ (LNK, 3 d. 23.55). Filmo herojai Joana ir Maiklas gyvena Niujorke, jų bendro gyvenimo neužtemdė joks abejonės debesėlis. Bet daug ką pakeis 36 gyvenimo valandos, kai Maiklas bus išvykęs su gražia bendradarbe Lora, o Joana sutiks kitą didžiąją savo gyvenimo meilę Aleksą. Pagrindinius vaidmenis filme sukūrė Keira Knightley, Eva Mendes, Samas Worthingtonas ir Guillaume’as Canet. Paganyti akis tikrai bus į ką.
Mane gerai nuteikia ir padeda atsipalaiduoti seni filmai. Todėl nepraleisiu 1984 m. Roberto Zemeckio „Romano su brangakmeniu“ (TV3, 2 d. 13 val.). Jo herojė – populiarių moterų romanų autorė Džoana (nepelnytai pamiršta Kathleen Turner) pašto dėžutėje randa iš Kolumbijos atsiųstą laišką. Telefono skambutis patvirtina jos nuojautą: sesuo pagrobta, o pagrobėjai reikalauja grąžinti siuntą. Aišku, kad Džoana skris į pavojingą šalį, kur džiunglėse jos tykos nuotykiai, lobiai, žudikai, krokodilai ir didelė tikra meilė. Ir tai, be abejo, yra geriausias vaistas nuo visų bėdų.
