Neseniai supratau, kad festivalio įspūdžius lemia tas vienintelis filmas, dėl kurio buvo verta važiuoti į festivalį. Tokio sukrečiančio filmo, koks prieš kelerius metus buvo Berlyne pamatytas Belos Tarro „Turino arklys“, šiemet nebuvo. Nors vienas kolega sako, kad keikti Berlinalę jau tapo savotišku ritualu, šiemet Berlyne pamačiau kelis tikrai įdomius filmus, kurie privertė pagalvoti ir apie pasaulio, ir apie kino ateitį. Berlinalės rengėjai niekad neslėpė, kad pirmenybę atiduoda socialiai ir politiškai angažuotam kinui. Filmų kūrėjai taip pat dažnai neslėpė, kad yra nusivylę pasauliu ir nesitiki iš jo nieko gero.
Didžiuoju žiuri prizu („Sidabriniu lokiu“) už filmą „Metalo rinkėjo gyvenimo epizodas“ („Epizoda u životu berača željeza“, Bosnija ir Hercegovina, Prancūzija, Slovėnija, 2013) režisieriaus Wong Kar-wai vadovaujamo žiuri apdovanotas Danisas Tanovićius spaudos konferencijoje kelis kartus pakartojo, kad pasaulis artėja prie juodosios skylės. Išgarsėjęs „Oskaru“ apdovanota „Niekieno žeme“, režisierius Berlyne parodė filmą, kurį būtų sunku priskirti vienai kuriai nors kino rūšiai.
„Metalo rinkėjo gyvenimo epizode“ jis atkūrė sukrėtusį įvykį, apie kurį perskaitė laikraštyje. Straipsnyje buvo aprašytas skausmingas vienos čigonų šeimos gyvenimo epizodas, kai nėščią moterį, kurios vaisius nebegyvas, atsisakė priimti ir operuoti ligoninė, nes moteris neturėjo sveikatos draudimo. Pinigų suma, kurios ligoninė pareikalavo iš čigonų šeimos, jiems buvo pernelyg didelė, o kad moters gyvybei iškilo grėsmė, nerūpėjo niekam. Moteris operuota tik tada, kai pateikė svetimą sveikatos draudimą.
Tanovićius nuvyko į tą vietovę, susitiko su istorijos dalyviais ir kartu su minimalia kino grupe atkūrė įvykius diena po dienos. Pagrindinius filmo herojus, t.y. save, suvaidino čigonų šeima – Senada Alimanovic, jos vyras Nazifas Mujićius ir dvi jų dukterys. Mujićius net pelnė „Sidabrinį lokį“ už geriausią vyro vaidmenį, bet akivaizdu, kad buvo įvertinti ne jo aktoriniai sugebėjimai, o pilietinė pozicija, nes dabar jis tapo aktyviu kovotoju su čigonų diskriminacija Bosnijoje ir Hercegovinoje. Berlynas mėgsta panašius gestus. Tačiau Didysis žiuri prizas filmui, manau, tikrai pelnytas. Žinoma, Tanovićius neišrado nieko naujo, bet grįžęs prie italų neorealizmo ar prancūzų Naujosios bangos ištakų, kai filmo išeities tašku tapdavo laikraštyje perskaityta žinutė, jis tarsi iš naujo praplėtė šių dienų pasaulio aprašymo ribas kine.
„Metalo rinkėjo gyvenimo epizodas“ nėra tik tai, ką pavadintume atkuriamąja dokumentika, nes režisierius tiksliai sudeda akcentus ir kuria filmą ne tik apie tai, kas atsitiko šeimai, bet ir apie savo herojų žmogiškumą, paprastų žmonių solidarumą. Tai jis rodo neprikišamai ir nenusaldintai, kaip kad mėgsta amerikiečių režisieriai. Filmas – taip pat solidarumo gestas pasaulyje, iš kurio režisierius nebesitiki nieko. Bet tai, kad grupė dirbo nemokamai, o filmas, kurio biudžetas – vos 30 tūkstančių eurų, pateko į vieno didžiausių festivalių konkursą, liudija ir šį tą daugiau.
Man regis, svarbu ir tai, kad Tanovićius norėjo atsikratyti per kelis dešimtmečius Emiro Kusturicos ir gausių jo sekėjų suformuotų Balkanų čigonų vaizdavimo stereotipų – čigonų dainų, aistrų, sentimentalumo etc. Jis grįžta prie radikalaus realizmo, kurį išgarsino Alexandro Petrovićiaus šedevras „Mačiau net laimingų čigonų“ (1967). Petrovićiaus herojai supirkinėjo plunksnas, Tanovićiaus – renka metalo laužą, pjausto senas mašinas, parduoda jas metalo supirktuvėse. Jie gyvena kaime, stengiasi būti dori, nevogti, bet supranta, kad jų teisės ir galimybės ribotos. Viename spontaniškiausių filmo monologų Nazifas prisipažįsta, kad ketverius metus kariavo fronte, bet dabar to niekas nebeprisimena. Dabar jis – tik antrarūšis žmogus, kurio vertę lemia odos spalva.
„Auksiniu lokiu“ apdovanotas rumuno Cálino Peterio Netzero filmas „Vaiko poza“ („Pozitia copilului“, Rumunija, 2012) taip pat nepalieka iliuzijų. Tai dokumentinio reportažo stiliumi nufilmuotos kelios turtingos ir įtakingos moters, architektės Kornelijos (Luminita Gheorghiu) gyvenimo dienos, kai ji bando gelbėti savo trisdešimtmetį sūnų Barbu, kuris viršijo leistiną greitį ir mirtinai sužalojo į kelią išbėgusį paauglį.
Netzeras puikiai sulydo kelis filmo lygmenis. Jis preparuoja „naujųjų rumunų“ mentalitetą ir akivaizdu, kad tai – buvusi partinė nomenklatūra, sugebėjusi prisitaikyti prie naujų sąlygų, praturtėti, bet išsaugoti įtaką ir korupcinius ryšius. Tokia ir filmo herojė Kornelija, kuri mano, kad sūnų išgelbės jos ryšiai ir pinigai.
Bet „Vaiko poza“ – tai ir valdingos motinos drama. Kornelija nori kontroliuoti kiekvieną sūnaus žingsnį, kišasi į jo asmeninį gyvenimą, net perka jam Nobelio premijos laureatų knygas, kad tik sūnus tobulėtų. Sūnaus reakcija į motinos meilę – atvirai reiškiama neapykanta, bet jis neturi valios pasipriešinti. Regis, jis sutiktų atsidurti net kalėjime, kad tik įskaudintų motiną.
Finalinė filmo scena – ne tik aukščiausios prabos Luminitos Gheorghiu aktorystės įrodymas. Moteris atvažiuoja pas mirusio vaiko tėvus – paprastus valstiečius, kad suminkštintų jų širdis, įteiktų pinigų laidotuvėms ir gautų leidimą kartu su sūnumi jose dalyvauti. Jos monologas apie sūnų ir argumentas, kad jie dar turi kitą vaiką, o jai šis – vienintelis, net pravirkdo berniuko motiną. Tačiau susitaikymo ir atleidimo scena ne tokia vienprasmiška, kaip kad gali pasirodyti. Net kyla įtarimas, kad Kornelijos argumentai, jos ašaros – tik virtuoziškai suvaidinta scena, skirta berniuko tėvams. Moteris tiesiog siekia tikslo, todėl visos priemonės jai priimtinos, juk ji gyvena pasaulyje, kur moralės ar etikos dimensijos neegzistuoja. Motinos dviprasmiškumą atsveria paskutinis sūnaus gestas – jis pagaliau suranda jėgų išlipti iš mašinos ir atsiprašyti aukos tėvų.
Žiaurios pasakos
Trečiasis pagal svarbą – festivalio steigėjo Alberto Bauerio prizas („Sidabrinis lokys“) filmui, atveriančiam naujas kino perspektyvas, paskirtas Kanados režisieriaus ir kino kritiko Denis Coté filmui „Vik ir Flo pamatė lokį“ („Vic+Flo ont vu un ours“, Kanada, 2013). Iš tikrųjų tai bene originaliausias kino kalbos požiūriu konkursinis filmas. Pasakojimas apie dvi nebejaunas lesbietes – iš kalėjimo paleistą, bet griežtai prižiūrimą Viktoriją (Pierette Robitaille) ir jos mylimąją Florans (Romane Bohringer), kurios bando pradėti naują gyvenimą miškingame Kanados užkampyje, primena pasaką suaugusiems. Herojės panardintos į keistą, paslaptingą ir tirštą užuominų apie neišvengiamą blogį atmosferą, apie jų priešistorę galima tik spėti, moterų santykiai su aplinkiniais taip pat nežada nieko gera. „Vik ir Flo pamatė lokį“ siužetas minimalus, bet filmas traukia savo vizualumu, netikėtais stambiais planais, rakursais, montažo sandūromis, dar labiau pabrėžiančiomis iš pirmo žvilgsnio tobulo peizažo, kuriame gyvena moterys, disharmoniją. Tačiau žiauri abiejų mirtis žada prisikėlimą ir tada supranti, kad pagrindinė filmo tema – mirtis, tiksliau, mirtį nugalinti meilė.
Vizualiai originalus ir kazachų režisieriaus Emiro Baigazino debiutinis filmas „Harmonijos pamokos“ („Uroki garmonii“, Kazachstanas, Vokietija, 2013). Filmo operatorius Azizas Žambakijevas, įspūdingai perteikęs vidinį atstumto paauglio pasaulį, tikrai nusipelnė „Sidabrinio lokio“ už ypatingą meninį indėlį. Trylikametis Aslanas gyvena kaime su močiute – mama jį paliko. Po traumos, kurią berniukas patiria medicinos apžiūroje, jis tampa bendramokslių patyčių objektu. Pažeminimas paskatina jį keršyti. Jis kruopščiai suplanuoja skriaudiko nužudymą.
Tačiau filmo ištarmė paliko dviprasmišką įspūdį, kurį dar sustiprino spaudos konferencija: jaunas režisierius į atsakymus stengėsi vis įbrukti filosofinius terminus, bet labiausiai nustebinęs atsakymas buvo daugiau nei konkretus. Paklaustas apie sceną, kurioje kalėjime žmogžudyste įtariami vaikai yra kankinami, jis atsakė, kad su nusikaltėliais reikia kalbėti jų kalba. Pasirengimas pateisinti prievartą jauno žmogaus lūpose, prisipažinsiu, buvo netikėtas.
Gyvi žmonės ir metaforos
Dauguma šiųmetinės Berlinalės prizų buvo nuspėjami. Neabejojau, kad Sebastiano Lelio „Glorijoje“ gyvybingą ir nenorinčią susitaikyti su vienatve šešiasdešimtmetę sukūrusi Paulina Garcia tikrai gaus „Sidabrinį lokį“ už geriausią moters vaidmenį, juolab kad ir filmas buvo vertas prizo ir gavo jį iš kino kritikų žiuri.
Nenustebino ir prizas už geriausią scenarijų („Sidabrinis lokys“) Irano režisieriui Jafarui Panahi už filmą „Uždengta užuolaida“ („Parde“, filmas kurtas kartu su Kamboziya Partovi). Berlyno kino festivalis ne pirmus metus palaiko šį tėvynėje nuteistą ir negalintį išvykti iš šalies režisierių, rengia akcijas. Tačiau „Uždengta užuolaida“ – tikrai ne geriausias režisieriaus filmas. Pasakojimas apie kūrybos krizę išgyvenantį menininką teatrališkas, kimšte prikimštas metaforų ir, sakyčiau, grožėjimosi savimi, ypač epizode, kai pats Panahi iškilmingai nutraukia baltą maršką nuo sienos ir ekrane pasirodo įrėminti jo filmų plakatai.
Man vienintelis tikrai gyvas filmo herojus pasirodė šuniukas, kurį filmo herojus scenaristas (Kamboziya Partovi) slapta atsiveža į vilą prie Kaspijos jūros, nes musulmonams šuo – nešvarus gyvūnas. Scena, kai gulėdamas ant sofos šuniukas stebi televizorių, kuriame slenka dokumentiniai žiauriai nužudytų šunų kadrai, kur kas metaforiškesnė už tobulo grožio kūrėjo mūzą, staiga pasirodančią jo namuose, ar už šuniuko šeimininko kūrybos kančias. Pirmieji filmo kadrai, kai vyras su šuniuku mato jūrą pro geležinėmis grotomis apkaustytą langą ir paskui aklinai užtraukia užuolaidą, visiškai išsemia filmo temą.
„Sidabrinis lokys“ už geriausią režisūrą atiteko amerikiečiui Davidui Gordonui Greenui už filmą „Lavinų princas“ („Prince Avalanche“, JAV, 2013). Pasakojimas apie du nevykėlius, kurie 1988-ųjų vasarą žymi kelius, regis, Kalifornijos užkampyje, – pernai „Scanoramą“ atidariusio islandų režisieriaus Hafsteinno Gunnaro Sigurdssono „Bet kuriuo keliu“ perdirbinys. Greenas atsisakė skandinaviškos statikos ir sukūrė energingą kelio filmą, pasitelkdamas visas tradicinio amerikiečių nepriklausomųjų stiliaus banalybes. Keista, bet tos banalybės neerzina, nes patiki režisieriaus nuoširdumu. Ko gero, „Lavinų princas“ – pats optimistiškiausias šiųmetinės Berlinalės konkurso filmas, teigiantis, kad žmogus yra iš esmės geras, kad jis gali subręsti ir savarankiškai rinktis savo kelią.
