Ankstyvą pirmadienio rytą pasibaigusi „Oskarų“ ceremoniją, kurią tiesiogiai transliavo 225 pasaulio šalys, tik tarp jų nebuvo Lietuvos, – viena labiausiai nuspėjamų per pastaruosius dešimt metų. Ko gero, niekas neabejojo, kad geriausiu 2012 m. filmu taps Beno Afflecko „Argo“. Staigmena buvo nebent ceremonijos kičo apoteozė – „Oskarą“ filmo kūrėjams teikė pirmoji JAV dama Michelle Obama. Patriotiškas politinis trileris „Argo“ – profesionalus, puikiai suvaidintas filmas. Jis taip pat gavo „Oskarus“ už geriausią adaptuotą scenarijų ir montažą. Tik vargu ar „Argo“ išliks kino istorijoje, kaip, beje, ir ne vienas „Oskaro“ geriausiam metų filmui laimėtojas.
Toks pat numanomas buvo ir „Oskaras“ geriausiam aktoriui. Jį jau trečią kartą gavo Danielis Day-Lewisas, suvaidinęs JAV prezidentą Steveno Spielbergo filme „Linkolnas“. Kita vertus, ne į vieną „Oskarą“ už „Linkolną“ pretendavęs Spielbergas yra bene didžiausias šios ceremonijos pralaimėtojas, nors filmas gavo „Oskarą“ už geriausią scenografiją. Kai kas net prakalbo, kad tai – šių dienų Holivudo didžiųjų saulėlydžio pradžia.
Geriausios aktorės „Oskaras“ atiteko jaunai aktorei Jennifer Lawrence už vaidmenį filme „Optimisto istorija“. Holivudas mėgsta tokias herojes – nelaimingas ir šiek tiek nepadorias, bet geros širdies ir galiausiai randančias meilę bei padedančias atsitiesti kitiems.
Prognozuotojai neapsiriko ir dėl „Oskaro“ geriausiam režisieriui. Jį gavo Angas Lee už filmą „Pi gyvenimas“. Šis filmas taip pat sulaukė „Oskaro“ geriausiam operatoriui Claudio Mirandai ir pelnė „Oskarus“ už specialiuosius efektus bei geriausią muziką. Geriausios dainos „Oskaru“ apdovanota daina iš naujausio filmo apie Džeimsą Bondą – „007. Operacija „Skyfall“.
Tokie pat numanomi buvo ir „Oskarai“ „Ištrūkusio Džango“ kūrėjams: už geriausią originalų scenarijų Quentinui Tarantino ir geriausią antro plano vyro vaidmenį Christophui Waltzui.
Geriausia antro plano aktore tapo Anne Hathaway, suvaidinusi ir sudainavusi Fantiną Tomo Hooperio „Vargdieniuose“. Pastarasis filmas pelnė „Oskarus“ už geriausią garsą ir grimą.
Į geriausio metų filmo „Oskarą“ pretendavęs Michaelio Haneke’s filmas „Meilė“ turėjo tenkintis „Oskaru“ geriausiam užsienio kalba sukurtam filmui. Geriausiu dokumentiniu filmu tapo „Sugar Man“, kurį netrukus rodys „Kino pavasaris“, animaciniu – „Karališka drąsa“, „Oskaras“ už geriausius kostiumus skirtas „Anai Kareninai“.
„Auksinės avietės“
„Oskarų“ išvakarėse vyksta ir kita ceremonija: teikiamos „Auksinės avietės“ blogiausiam metų filmui. Juo tapo Billo Condono sukurta paskutinė „Saulėlydžio“ („The Twilight Saga: Breaking Dawn – Part 2“) sagos apie paauglės meilę vampyrui dalis. Filmas sulaukė net vienuolikos nominacijų ir šešių statulėlių kitose kategorijose – blogiausiam režisieriui, tęsiniui, aktorių ansambliui, ekrano porai, antrojo plano aktoriui Taylorui Lautneriui ir aktorei Kirsten Stewart. Tačiau filmas sulaukė milžiniškos komercinės sėkmės. Visa saga vien iš parduotų bilietų uždirbo 3 milijardus dolerių.
Blogiausio aktoriaus „Auksinė avietė“ šiemet nebe pirmą kartą (pernai jis tapo šių apdovanojimų rekordininku) atiteko Adamui Sandleriui už vaidmenį filme „Pakvaišęs tėtis“ ir už šio filmo scenarijų. Blogiausia antro plano aktore pripažinta dainininkė Rihanna, pasirodžiusi filme „Laivų mūšis“, kuris buvo vienas rimčiausių „Saulėtekio“ konkurentų.
„Auksinės avietės“ skiriamos nuo 1981 metų. Blogiausius filmus ir aktorius renka 650 žurnalistų, kritikų ir ekspertų bei tūkstančiai „Auksinių aviečių“ apdovanojimo fondo (GRAF) narių. Paprastai apdovanotieji nepasirodo ceremonijoje, išimtis tik aktorės Halle Berry ir Sandra Bullock. Šiemet ceremonijoje apdovanotieji nedalyvavo. Didelės plastmasinės ryškios spalvos avietės, kuri kainuoja apie 5 JAV dolerius, neatsiėmė niekas.
„Cezarių naktis“
Penktadienio vakarą Paryžiaus Šatlė teatre (Théâtre du Châtelet) 38 kartą įteikti Prancūzijos kino akademijos apdovanojimai „Cezariai“. Vakaro triumfatoriumi tapo Kanų kino festivalio „Auksine palmės šakele“ ir „Oskaru“ geriausiam užsienio filmui apdovanota Michaelio Haneke’s „Meilė“. Filmas gavo penkias statulėles – geriausiam filmui, už geriausią režisūrą, scenarijų ir vyro bei moters vaidmenis aktoriams Emmanuelle Riva ir Jeanui-Louis Trintignant’ui. Tris šio filmo seansus Lietuvoje parodė „Scanorama“, lietuvių kino platintojai juo iki šiol nesusidomėjo.
Keturi „Cezariai“ teko Jacques’o Audillard’o filmui „Kaulai ir rūdys“. Filmas apdovanotas už geriausią adaptuotą scenarijų, muziką (Alexandre Desplat), montažą, „kino vilties“ „Cezaris“ teko pagrindinį vaidmenį filme sukūrusiam Matthiasui Schoenaertsui.
Dešimčiai „Cezarių“ nominuota istorinė Benoit Jacquot drama „Sudie, mano karaliene“ gavo tris „Cezarius“: už geriausią operatoriaus darbą (Romain Winding), dekoracijas ir kostiumus. Daugiausia nominacijų pelniusi Noémie Lvovsky retro komedija „Susidvejinusi Kamilė“ („Camille redouble“) nesulaukė nė vieno apdovanojimo.
Už geriausius antrojo plano moters ir vyro vaidmenis apdovanoti filme „Vardas“ („Le Prenom“, rež. Alexandre de La Patellière) suvaidinę Valérie Benguigui ir Guillaume’as de Tonquédecas. Garbės „Cezaris“ už gyvenimo nuopelnus įteiktas amerikiečių aktoriui Kevinui Costneriui. Geriausiu užsienio filmu tapo Beno Afflecko „Argo“.
Mirė Aleksejus Germanas
Sekmadienį Sankt Peterburge palaidotas vienas didžiausių XX a. pabaigos rusų kino režisierių Aleksejus Germanas (1938–2013). Populiaraus rašytojo Jurijaus Germano sūnus studijavo teatro režisūrą, vėliau dirbo Leningrado Didžiajame teatre, kuriam vadovavo Georgijus Tovstonogovas. Germano filmografijoje nedaug filmų, bet kiekvienas iš jų – šedevras, atvėręs naujas kino kalbos galimybes, padaręs įtaką ne tik rusų kino raidai.
1968 m. Germanas debiutavo kartu su Grigorijumi Aronovu kurtu filmu „Septintas palydovas“, bet režisierius savo kūrybinę biografiją buvo linkęs pradėti 1971-aisiais sukurtu, tačiau ekranuose tik 1985 m. pasirodžiusiu filmu „Patikrinimas keliuose“, visiškai pakeitusiu Antrojo pasaulinio karo vaizdavimo rusų kine tradicijas. 1977 m. pagal Konstantino Simonovo prozą jis sukūrė filmą „Dvidešimt dienų be karo“, kuriame pagrindinius vaidmenis suvaidino Liudmila Gurčenko ir Jurijus Nikulinas. 1984 m. Germanas ekranizavo tėvo prozą – filmas „Mano draugas Ivanas Lapšinas“ žymi XX a. 4-ojo dešimtmečio atmosferos rekonstrukcijos rusų kine pradžią. 1998-aisiais pasirodė filmas „Chrustaliovai, mašiną!“, kurio veiksmas apima kelias 1953-ųjų vasario pabaigos ir kovo pradžios dienas, bet filmo ištarmė kur kas platesnė, nes jis prabyla apie vienos epochos pabaigą bei kitos pradžią. Pristatyti šio filmo Germanas buvo atvykęs į Vilnių.
Kiekvienas Germano filmas yra atskira epocha, ne tik todėl, kad jo sukūrimo procesas užtrukdavo labai ilgai. Savo paskutinio filmo – pagal brolių Strugackių mokslinės fantastikos romaną kurto „Sunku būti Dievu“ („Arkanaro žudynių kronika“), kuriame filmavosi ne vienas lietuvių aktorius, Germanas taip ir nebaigė, nors filmavimas prasidėjo prieš 15 metų. Režisieriaus šeima – žmona scenaristė Svetlana Karmalita ir sūnus režisierius Aleksejus Germanas jaun. – žada, kad filmas pasirodys ekranuose.
Germanas kūrė tragišką kiną, jis siekė absoliutaus tikrumo ir tiesos, tobulo vaizdo ir garso, todėl kiekvienas filmas gimdavo taip ilgai. Germanas buvo panašus į savo filmus, kuriuose, pasak kritiko Antono Dolino, susiliejo fantastinis groteskas ir dokumentiškai tiksli realybė, garsėjo savo sunkiu charakteriu. Kūrybinis Germano metodas kartais vadinamas „prisiminimų archeologija“ – režisierius siekė tiksliai atkurti vaizduojamo laiko daiktus, kvapus, spalvas, veidus, jausmus, bet, paradoksas, jo filmai visada keliolika metų į priekį aplenkdavo amžininkų kuriamą kiną. Gal todėl jie ir dabar tokie skausmingai šiuolaikiški ir neišvengiamai tampa asmeninės jų žiūrovo biografijos dalimi.
