Kinas

7MD

Gimęs 1965 m. aktoriaus Henningo Mikkelseno šeimoje, Madsas nuo devynerių metų užsiėmė sportine gimnastika, aštuonerius metus buvo profesionaliu šokėju šiuolaikinio šokio trupėje „Micado Dance Ensemble“. 1996 m. baigęs teatro mokyklą, jis porą metų vaidino teatro scenoje. 1996-aisiais prasidėjo ir Mikkelseno kino karjera: suvaidinęs neonacį narkomaną

Autorių kolektyvas

 Lietuvos kino centro prie Lietuvos kultūros ministerijos direktoriui p. Rolandui Kvietkauskui

 

 Lietuvos kinematografininkų sąjungos

Dokumentinio kino kūrėjų gildijos

PAREIŠKIMAS

Dėl 2013 metų paraiškų svarstymo rezultatų

2013 m. gegužės 10 d.

Vilnius

Dokumentinio kino kūrėjų gildija reiškia susirūpinimą tuo, kad šiais metais dėl ydingos projektų vertinimo tvarkos neleistinai nukentėjo dokumentinis kinas.

Skirtingos kino rūšys buvo vertinamos vienoje lentelėje, todėl dokumentinis kinas buvo priverstas stoti į nelygią konkurenciją su vaidybiniu kinu, kur, pavyzdžiui, scenarijaus svarba ar koprodukcijos galimybės ir poreikiai yra visiškai skirtingi ir negali būti vertinami tais pačiais kriterijais.

Kino projektai ligi šiol konkuruodavo ne visi su visais, o tik tarpusavyje. Pavyzdžiui, trumpametražiniai dokumentiniai – su trumpametražiniais dokumentiniais, pilnametražiniai vaidybiniai – su pilnametražiniais vaidybiniais, animacija – su animacija ir t.t.

Nuo šiemetinės, mūsų manymu, neteisingos tvarkos nukentėjo ne tik atskiri kino projektai, bet ir visa dokumentikos sritis. Juolab kad šiemet, pradėjus tiek daug vaidybinių filmų ar suteikus paramą jų vystymui, labai tikėtina, kad kitąmet vėl neliks lėšų naujiems dokumentiniams filmams. Neracionalu ir visiškai nepateisinama yra ir tai, kad skaičiumi remiamų vaidybinių filmų yra kelis kartus daugiau nei dešimteriopai mažesnio biudžeto dokumentinių filmų. Taip ne tik yra stabdomas natūralus dokumentikos vystymosi procesas, bet nyksta kino kalbos paieškos ir idėjos, dešimtys talentingų kūrėjų priversti negrįžtamai prarasti kvalifikaciją ar net keisti profesijas.

Visa tai gresia lietuviškos dokumentikos išnykimu ir praradimu, nepaisant susiformavusios nacionalinio kino tradicijos, kuri pripažįstama pasauliniu mastu kaip unikalus kino reiškinys ir įvardinama kaip „lietuviška poetinė dokumentikos mokykla“, laiminti prestižiškiausius prizus tarptautiniuose festivaliuose ir rodoma visame pasaulyje.  

Taip pat tokie sprendimai užkerta galimybes dokumentinių filmų koprodukcijai ir lėšų pritraukimui iš užsienio šalių ar Europos šalių fondų.

Kategoriškai pareiškiame, kad visos kino rūšys privalo būti svarstomos ir vertinamos atskirai, kaip tai buvo daroma iki šiol, pagal aiškiai nustatytas kvotas kiekvienai kino rūšiai.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Kanų kino festivalio prezidentas Gilles’s Jacobas, kuriam birželį sukaks 83-eji, pranešė, kad paliks savo postą 2015 metais. Kino kritikas, scenaristas, rašytojas, režisierius Jacobas didžiąją gyvenimo dalį paskyrė Kanams. Festivalyje jis pradėjo dirbti 1964 m., 1977-aisiais tapo direktoriumi, nuo 2001-ųjų yra prezidentas. Jacobas iš esmės pakeitė Kanų festivalį ir pavertė jį kiekvienos naujos kino kartos vitrina, jis įkūrė „Ypatingo žvilgsnio“ sekciją, „Caméra d’Or“ ir „Cinéfondation“, išplėtė kino mugę ir pastatė naujus festivalio rūmus. Jacobas padarė Kanus svarbiausiu pasaulio kino festivaliu, ne tik atrandančiu naujus vardus, bet ir įtvirtinančiu naujas kino kryptis. Jis išpuoselėjo ne vieną garsų, įtakingą šių dienų kino kūrėją, pavyzdžiui, Larsą von Trierą, brolius Coenus ar Quentiną Tarantino. Prieš kelerius metus paklaustas, kokiomis savybėmis turi pasižymėti geras kino kritikas, Jacobas atsakė: „Atviru protu, smalsumu, kino meile, analitiko protu, kino istorijos ir jos didžiųjų meistrų kūrybos išmanymu, bet jei mes kalbame apie darbą, apdairu būtų turėti ir

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Retas kuris režisierius moka taip filmuoti vaikus, kaip Dorota Kędzierzawska. Jos filmas „Rytoj bus geriau“ (LRT, šįvakar, 10 d. 23.15) sukurtas remiantis tikrais įvykiais, bet ne tai svarbiausia. Rodydama tris benamius berniukus, kurie gyvena vienoje Rusijos stotyje ir išsirengia geresnio gyvenimo į Lenkiją, Kędzierzawska kalba apie amžiną norą pakeisti gyvenimą. Užrašuose, kurie gimė rengiantis filmui, režisierė rašo apie savo prototipus: „Nežinau, kas jiems atsitiko kelyje. Žinau tik, kad jie norėjo pakeisti savo gyvenimą, gyventi kaip žmonės. Žinau, kad jiems nepasisekė, kad niekas jais neužsiėmė. Žinau, kad gerų ir blogų žmonių yra visur, kad atsitiktinumas ir aplinkybės dažnai lemia mūsų likimą. Žinau, kad dauguma mūsų viliasi, jog kažkur ten yra geriau, kitaip, gražiau. Kad ir kur tai būtų. Mažųjų bėglių istorijoje mane sužavėjo jų jėga ir užsispyrimas išsiveržti iš nebūties, neegzistavimo. Žaviuosi jų troškimu gyventi geriau ir garbingiau. Iš kur tai ištraukė benamiai, nuskurę ir išbadėję vaikai? Kiek drąsos ir jėgų jiems tai kainavo? Ar tik ne jie ir yra maži didieji mūsų niekingų laikų didvyriai? (...) Bet ar aš sugebėčiau kaip nors

Živilė Pipinytė

„Sidabrinių gervių“ išvakarėse

Jau ne pirmus metus populiarioji žiniasklaida dosniai dalija patarimus, koks turi būti lietuvių kinas. Tiksliau, pageidavimas vienas – jis turi būti žiūroviškas. Kai bandau suprasti, kas turima omenyje, aišku tik viena – vadinamųjų kino industrijų orakulams bei gynėjams reikia ne dramaturgiškai tikslių, meistriškai istoriją pasakojančių, profesionalių, universalią „žinią“ žiūrovams nešančių kokybiškų komercinių filmų. Jiems reikia primityvaus, į dugną besilygiuojančio saviveiklinio kino, beveik išimtinai sprendžiančio seksualines

7MD

Pagal užsienio žiniasklaidą

1984 m. Vilniuje gimusi būsimoji aktorė nuo mažens mokėsi muzikos – dainavo, grojo pianinu, akordeonu, lankė mėgėjų teatro užsiėmimus. Baigusi vidurinę mokyklą, ji išvyko į Lenkiją, baigė Varšuvos teatro akademiją. Moro nemėgsta kalbėti apie asmeninį gyvenimą, tačiau žinoma, kad jos vyras – taip pat vilnietis, šeima augina du vaikus. Viename interviu aktorė prisipažino, kad

Lietuvos kinematografininkų sąjungos Animatorių gildijos viešas pareiškimas

LKS inf.

LIETUVOS KINEMATOGRAFININKŲ SĄJUNGOS NARIŲ VISUOTINIO SUSIRINKIMO REZOLIUCIJA

 

Lietuvos kinematografininkų sąjungos Visuotinis susirinkimas pažymi, kad jau ne pirmus metus Lietuvos kine aktyvėja nerimą keliantys procesai, vedantys į nacionalinio kino deprofesionalizaciją. Išryškėjo konfliktas tarp skirtingai suvokiamų nacionalinio kino raidos krypčių, tarp autorinės kūrybos ir vadinamųjų kino industrijų. Tai skatina nesveiką diskusijų atmosferą ir trukdo susikalbėti kino kūrėjams. Vieni jų suvokia kiną, kaip sudėtinę nacionalinės kultūros dalį, kiti – tik kaip verslą, ir ši takoskyra vis didėja.  

Prisidengus Lietuvoje itin madinga žiūroviškumo sąvoka, ekranus pasiekia menkaverčiai, į žemiausio lygio auditoriją orientuoti filmai. Dažnai tai mėgėjiški darbai, neatitinkantys jokių profesionalumo kriterijų. Atskirai paėmus, čia nėra nieko naujo, – visais laikais kinas visur buvo ir aukštasis, ir žemasis menas, ir nacionalinės kultūros dalis, ir pelningas verslas. 

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

1922-ųjų gegužę Vladimiras Leninas pasiūlė pakeisti mirties bausmę aktyviai pasisakantiems prieš bolševikų valdžią tremtimi į užsienį. Šią mintį jam sužadino masiniai universitetų dėstytojų ir profesorių streikai. Tų pačių metų vasarą ir rudenį garlaiviai išvežė iš Rusijos per 200 intelektualų – dėstytojų, filosofų, ryškiausių rusų mąstytojų, mokslo ir kultūros veikėjų. Jie buvo paskelbti kontrrevoliucionieriais. Sąrašo pagrindas buvo Leninui neįtikusio žurnalo „Ekonomist“ bendradarbiai. Tarp deportuojamųjų – Nikolajus Loskis, Levas Karsavinas, Nikolajus Berdiajevas, Levas Šestovas, Fiodoras Stepunas. Didžiąją dalį tremtinių iš Peterburgo į tuometinį Štetiną išvežė du reisiniai vokiečių laivai „Oberbürgermeister Haken“ ir „Preussen“, bet žmonės buvo deportuojami ir garlaiviais iš Odesos ir Sevastopolio bei traukiniais iš Maskvos į Latviją ir Vokietiją.

Visa ta bolševikų akcija vadinama „filosofų garlaiviu“, o filosofų vardai ilgam buvo išbraukti iš SSSR leidžiamų knygų ir istorijos. Stepunas rašė, kad deportuojamiems buvo leista pasiimti po vieną

7MD

Pagal užsienio žiniasklaidą

Netiesiogiai su kraupia XX a. atmintimi susijęs ir „Ypatingo žvilgsnio“ programą papildęs argentinietės Lucios Puenzo filmas „Wakolda“. Puenzo pasakoja tikrais faktais paremtą istoriją apie šeimą, kuri buvo Aušvico gydytojo sadisto Josepho Mengele’s