7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Už save ir geriausią draugelį?

„Sidabrinių gervių“ išvakarėse

Živilė Pipinytė
Nr. 19 (1033), 2013-05-10
Kinas
„Aurora“
„Aurora“

 

Norėčiau atsidurti ateityje, kad ir po penkiasdešimties metų, kino salėje, kur rodomi 2012–2013 m. sukurti lietuvių filmai. Ateities žiūrovų akimis pamatyti šiemet „Sidabrinėms gervėms“ nominuotus kūrinius. Išgirsti, kokias mintis jie sukelia. Žinau, kad tai neįmanoma. Be to, juk gali atsitikti taip, kaip kad viename Isaaco Asimovo apsakyme, kur į seniai nebegyvą Žemę atvyksta astronautai. Jie apsidžiaugia radę kino juostą. Filmas padeda tyrinėtojams suprasti, kaip gyveno, kokie buvo žmonės. Tik mokslininkai nežino, kad filmas – animacinis. Kartais žiūrėdama naują lietuvių filmą pasijuntu panašiai.
 
Jau ne pirmus metus populiarioji žiniasklaida dosniai dalija patarimus, koks turi būti lietuvių kinas. Tiksliau, pageidavimas vienas – jis turi būti žiūroviškas. Kai bandau suprasti, kas turima omenyje, aišku tik viena – vadinamųjų kino industrijų orakulams bei gynėjams reikia ne dramaturgiškai tikslių, meistriškai istoriją pasakojančių, profesionalių, universalią „žinią“ žiūrovams nešančių kokybiškų komercinių filmų. Jiems reikia primityvaus, į dugną besilygiuojančio saviveiklinio kino, beveik išimtinai sprendžiančio seksualines personažų ar intelektualines banditų problemas. Lietuvių erotika ir humoras tokie primityvūs, kad žiovaujant kino salėje galima išsinarinti žandikaulį. Bet būtent panašūs filmai muša Lietuvos kino teatrų lankomumo rekordus.
 
Kinas niekad nebuvo tik menas ar tik komercija. Juk neatsitiktinai kinu taip domisi psichoanalitikai, jie taip pat dažnai tampa filmų personažais, o ir kitų veikėjų problemos kildinamos iš vaikystės traumų. Tegu ir ne visada tiesiogiai, kinas formuluoja vienos ar kitos tautos vertybines nuostatas ir problemas, įvardija permainas, kurių dar nesugeba suformuluoti sociologai, kultūrologai ar psichologai. Juk žiūrėdami senus filmus galime daug pasakyti apie epochą, kai jie buvo sukurti, apie tai, kas buvo nutylima, o kas – atvirkščiai, nors filmo tema ir neturi nieko bendra su tų laikų problemomis ar vyraujančia atmosfera. Bet net pats netalentingiausias Stalino ar Hitlerio laikų filmas pasakys daug apie totalitarizmo esmę. Reikia tik mokėti juos perskaityti. Tai turėtų paguosti kino kūrėjus: net tokie meniniu požiūriu apgailėtini filmai kaip „Tyli naktis“ ar „Valentinas vienas“ turi šansų išlikti ir prabilti apie mus ateities kartoms.
 
Sudie, autoriau
„Sidabrinės gervės“ ceremonija jau pripratino televizijos žiūrovus prie minties, kad kinas Lietuvoje egzistuoja. „Gervių“ nominacijos ar apdovanojimai ne vienam sužadina net poreikį pamatyti filmą. Tačiau būkime atviri – apdovanojimų vertė priklauso nuo to, kokie buvo metai. Juk dažnai nutinka taip, kad paprasčiausiai nėra ko nominuoti, bet apdovanojimų reglamentas to reikalauja. Man regis, taip šiemet atsitiko su „Sidabrine gerve“ už geriausią režisūrą. Visi trys nominantai greičiau atspindi svarbias lietuvių režisūros bėdas. Vieniems režisieriams pristigo savitos intonacijos ir gilesnių, originalesnių minčių, kitiems ta intonacija užgožė filmą, o dar kitiems nepavyko paslėpti tokio žmogiško ir natūralaus grožėjimosi savimi, kuris lietuvių naujakalbėje pavadinamas „susireikšminimu“. Tos bėdos, deja, būdingos daugumai nominuotų filmų.
 
„Aurorą“ sukūrusi Kristina Buožytė negali pasigirti savitu stiliumi. Jau pamačius jos „Kolekcionierę“ buvo aišku, kad režisierė atvira visoms šių dienų kino tendencijoms ir įtakoms. „Auroroje“ taip pat sunku įžvelgti individualią Buožytės autorystę: filmas ir temos, ir stiliaus požiūriu grūste prigrūstas įvairiausių citatų, nuorodų į madingus filmus, prisimenamas net Andrejus Tarkovskis. Man „Aurora“ – populiarių temų, vizualinių idėjų ir lietuvių taip geidžiamos erotikos „second hand“. Filmas skirtas tam žiūrovų sluoksniui, kuris kolekcionuoja populiariausius įvairių tarptautinių kino festivalių filmus. Jie jau pakankamai prakutę, kad žiūrėtų art house, bet dar ne taip, kad sugebėtų įvertinti tikrą novatoriškumą ir originalumą, be to, yra priklausomi nuo įvairių festivalių apdovanojimų reklaminės auros. „Auroros“ temos ir įvaizdžiai atpažįstami ir suvirškinti ne po vieną kartą, todėl filmas nesukelia jokios intelektualinės įtampos, jo ištarmė aiški net pradedančiajam snobui.
 
Filmo „Liza, namo“ režisierė Oksana Buraja, kurdama savo dokumentinius filmus apie marginalus, visada balansuoja ties pavojinga riba. Ji kuria tokią filmo tikrovę, kokią pati norėtų matyti, tiksliau, tokią, kuri atspindi režisierės idėjas. Tikrovė, konkretūs žmonės, jų likimai yra tik statybinė medžiaga. Toks kinas taip pat egzistuoja ir yra mėgstamas festivalių rengėjų, bet Buraja, man regis, per dažnai nusižengia nerašytai dokumentininko taisyklei, kuri primena gydytojo priesaiką – nepakenkti personažui, nepasinaudoti juo. Kita vertus, filosofinės Burajos ambicijos dažnai atrodo dirbtinai pritemptos iki natūralistiškos filmo tikrovės ir, paradoksas, neretai atsiduria perdėm išpuoselėtų gražių kadrų paraštėse.
 
Jokūbas Vilius Tūras dokumentinį filmą „Sapnuoju, kad einu“ sukūrė apie save. Apie savo piligriminę kelionę, kuri užtruko daugiau nei metus ir atnešė išsilaisvinimą nuo daugybės vidinių problemų. Šis atviras ir paprastas filmas taip pat pretenduoja į universalius apibendrinimus. Žiūrėdama „Sapnuoju, kad einu“, jų tikrai laukiau. Tačiau nušvitimas, kuris, man regis, ir yra pagrindinė filmo tema, svarbi ir tikintiesiems, ir agnostikams, ir ateistams, filme perteikiamas žodžiais. Dar labiau jį nuskurdina davatkiški režisieriaus samprotavimai apie visus mylintį Dievą. Regis, „Sapnuoju, kad einu“ autorius pats pasirenka katecheto, o ne ieškotojo poziciją.
 
Žinoma, silpniausios šiemet yra pilno metražo vaidybinio filmo nominacijos. „Aurora“ ir Simono Aškelavičiaus, Editos Kabaraitės, Ričardo Marcinkaus, Donato Ulvydo „Valentinas vienas“ ar Roberto Mullano „Laiškai Sofijai“ vis dėlto priklauso skirtingoms svorio kategorijoms. Mėgėjiškas Mullano bandymas prisiliesti prie dviejų didelių lietuvių menininkų dramos primena gimnazistės rašinėlį – egzaltuoti žodžiai, primityvus menininko įsivaizdavimas, negrabiai perteiktas epochos kontekstas redukuoja filmo personažus iki „Gyvenimo būdo“ ir panašių televizijos laidų herojų lygio.
 
Ilgai neprisiruošiau pasižiūrėti „Valentino vieno“, juolab kad kolegų įspūdžiai buvo negailestingi. Bet net ir pasirengusi blogam filmui nustebau, kad jis toks nuobodus ir, sakyčiau, visai nekinematografiškas. Iš pripažinto reklaminių filmų kūrėjo Donato Ulvydo privalu laukti bent jau gražiai įpakuoto produkto – stilingų vaizdų ir įmantresnio montažo. Deja, pirmas įspūdis, kad šis erotinių anekdotų rinkinėlis nufilmuotas baldų salonų demonstracinėse salėse, o personažai tokie vienodi, kad filmui įpusėjus pradedi galvoti apie robotus ir pripučiamas gumines lėles. Juolab kad tik pastarieji galėtų mėgautis fone nuolat skambančiomis lietuviškomis dainomis „apie meilę“. Atvirukinis apsnigtas Vilnius, žvakės ant stalų, taurės personažų rankose taip pat sukuria deja vu įspūdį, todėl filmas atrodo dar vangesnis, nei yra iš tikrųjų, tarp neva sąmojingų dialogų vis įsiterpiančios pusiau apnuogintos aktorių krūtys palieka laiko pasigėrėti plastinės chirurgijos specialistų meistriškumu. Filmas, žinoma, skirtas paaugliams, nes tik jie gali taip džiugiai mėgautis erotine ir nenormatyvine leksika, kaip tai daro filmo personažai. Tik jiems dirbtinis švelniai violetinis penis ant Gabijos Ryškuvienės herojės klubų gali atrodyti juokingas. Faktas, kad filmą jau pažiūrėjo beveik 200 tūkstančių žiūrovų, turėtų sudominti tuos, kuriems rūpi lietuvių mentaliteto pokyčiai.
 
Kita vertus, „Valentinas vienas“ taip pat turi vertę – tai tikra anno domini 2013 lietuvių erotinės leksikos enciklopedija. Iš ekrano nuolat sklinda: „pačiulpsiu“, „tau reikia pasidulkinti“, „pidaras“, „laižyti pūtę“, „pimpalas“.... Man labiausiai patiko eufemizmas, kuriuo viena iš seksualiai išbadėjusių filmo moterų pavadino, regis, Manto Jankavičiaus personažo penį (atsiprašau, jei apsirikau ir jis kito personažo) – „geriausias draugelis“.
 
Pasakojimai iš duobės
Vaidybinis kinas vis dėlto remiasi į scenarijus, o šie ne pirmus metus – viena didžiausių lietuvių kino bėdų. Ji sunkiai išsprendžiama, nes išmokti scenarijų rašymo taisykles nepakanka. Tai liudija kad ir dabar Europoje tokia populiari ir gerai apmokama „scenarijų gydytojų“ profesija. Tie specialistai tapo tokie visagaliai, kad festivaliuose žiūrėdama europietiškus filmus dažnai galiu pasakyti, kad buvo pasitelktos jų paslaugos. Rezultatas – taisyklių laikomasi taip skrupulingai, kad po penkiolikos minučių gali ne tik nuspėti visą veiksmą, bet net ir atskirų personažų replikas.
 
Žinoma, taisykles reikia žinoti, bet jos negali užgožti autoriaus ištarmės. Tačiau Lietuvoje stinga ne tik dramaturgijos taisyklių išmanymo. Stinga noro suprasti, kas vyksta ne Valentino dieną sacharinu apsnigtame Vilniuje, bet apskritai noro suprasti, kas atsitiko su šalimi ir visais mumis. Tą norą pamačiau tik Marijos Kavtaradzės filme „Normalūs žmonės nesisprogdina“, kuris nominuotas metų geriausio studentiško filmo kategorijoje. Žinoma, puiku ir net optimistiška, kad svarbūs klausimai rūpi tiems, kurie kurs ateities lietuvių kiną. Tačiau kodėl nė vienas profesionalas nenori paklausti savęs ir kitų, kur ir kodėl dingo Sąjūdžio euforija, ir lyg mostelėjus burtininko lazdele atsidūrėme gilioje duobėje. Kodėl politikai nebesugeba generuoti naujų vizijų ir kartais įsijungęs televizorių, kur diskutuojama apie lenkiškų pavardžių rašybą, supranti, kad prieš akis – tarpukario Lietuvos ideologija, tik jau pavirtusi grotesku. Juk tikrai kalti ne pikti lenkai ar rusai ir jų brangios dujos, o mes patys, pamažu susitaikantys su emigrantų ir savižudžių šalies statusu. Bet kinui tai neįdomu.
 
Net dokumentiniam, kuris pats turėtų klausti, kokioje tikrovėje atsidūrėme ir kodėl. Deja, jis vis dažniau prisideda prie nesenos praeities mitologizavimo ar primityvaus jos aiškinimo. Tai ypač akivaizdu televizinio kino nominacijose – Tomo Dainiaus Ribaičio filme apie Kauno dramos teatrą ir jo sovietmečio žvaigždę Rūtą Staliliūnaitę „KVDT... ateinu“ ar Juozo Saboliaus filme „Dovydas prieš Galijotą“ apie Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką. Juose daug faktų, archyvinės medžiagos, prisiminimų, bet mažai refleksijų, kaip ta praeitis veikia dabartį.
 
Tačiau dokumentiniai „Sidabrinių gervių“ nominantai dar sugeba reabilituoti lietuvių kiną. Romas Lileikis filmu „Maat“ primena, koks svarbus kiekvieno gyvenime yra įkvėptas ir talentingas mokytojas. Tiesa, lietuvių poetinės dokumentikos tradicija, į kurią remiasi Lileikis, ne visada pasiteisina. Taip atsitiko ir Ramunės Rakauskaitės „Žalumose“. Filme daug nuorodų į Henriko Šablevičiaus kino universumą, bet tarp poetiškų žolynų filmuojami žolininkai, regis, labiau liudija senų papročių degradaciją ir vartotojišką lietuviško New Age pobūdį. Tik režisierė to nepastebi, nes kuria kino poeziją.
 
Vertingas, nors ir iki galo nepavykęs Giedrės Beinoriūtės bandymas išplėsti lietuvių kinui įprastą vaiko vaizdavimą filme „Pokalbiai rimtomis temomis“. Vis dėlto tai bene vienintelis bandymas įvardyti tikrovę, pasitelkus likimo ir žmonių nuskriaustus vaikus. Čia ypač svarbus režisierės siekis įsiklausyti į herojų žodžius. Verti dėmesio man atrodo Linos Lužytės ir Tomo Smulkio filmai „Igruški“ ir „Rojaus beieškant“, jie liudija jaunosios dokumentininkų kartos pastangas ieškoti naujos kalbos. Bet svarbi ir „svetimo“ patirtis: Baltarusija ir Švedija skatina kitokį filmų autorių žvilgsnį ir į save.
 
Prieš dvidešimt metų, kai prasidėjo didžioji transformacija, būtent autorefleksijos prisodrinti Šarūno Barto, Audriaus Stonio, Arūno Matelio filmai išvedė lietuvių kiną iš gilios meninės bei intelektualinės krizės. Mūsų kine jau seniai išnyko cenzūra, bet menininko pasirinkimo klausimas vėl aktualus. Kurti konjunktūrinius filmus sau ir geriausiam draugeliui ar filmus, kurie užduoda nepatogius klausimus ir skatina suvokti save ir kitus, savo vietą pasaulyje, kaltes ir pareigas? Bijau, kad nuo to, ką pasirinks lietuvių kinas, priklausys ne tik jo ateitis.

 

„Aurora“
„Aurora“
„Žalumose“
„Žalumose“
„Pokalbiai rimtomis temomis“
„Pokalbiai rimtomis temomis“