7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kinas

Kora Ročkienė

Tikri nugalėtojai

Užsienio spauda apie 66-ojo Kanų kino festivalio laureatus

Abdellatifo Kechiche’o „Adelės gyvenimas“, tik parodytas, iškart tapo festivalio favoritu. Pirmoji festivalio pusė daliai kritikų atrodė nuobodi, o sutartinų liaupsių nusipelnė tik naujausias brolių Coenų filmas „Inside Llewyn Davies“. Tačiau ne vienas „Adelės gyvenimo“ gerbėjas abejojo, ar žiuri ir jo pirmininkui Stevenui Spielbergui užteks drąsos skirti filmui „Auksinę palmės šakelę“. Drąsos užteko ir novatoriškas bei šokiruojantis pasakojimas apie dviejų merginų meilę triumfavo festivalio uždarymo ceremonijoje. Beje, žiuri nusprendė, kad prizas atiteks ne tik režisieriui, bet ir pagrindinius vaidmenis filme sukūrusioms Lea Seydoux ir Adele Exarchopoulos.
 

1960 m. Tunise gimęs ir šešerių metų kartu su tėvais Nicoje apsigyvenęs Kechiche’as jau senokai tapo prancūzų sinefilų numylėtiniu ir didžiąja prancūzų kino viltimi. Nuo vaikystės jis domėjosi teatru, studijavo Antibų konservatorijoje, 1984 m. debiutavo ir kine – sukūrė imigranto vagišiaus vaidmenį Abdelkrimo Bahloulio filme „Mėtų arbata“. Dar anksčiau, 1979-aisiais, Kechiche’as debiutavo teatro scenoje. 2000-aisiais jis sukūrė debiutinį filmą „Voltero kaltė“, šis sulaukė Venecijos festivalio apdovanojimo. Pasaulinį pripažinimą režisieriui atnešė

„Adelės gyvenimas“
„Adelės gyvenimas“
„Inside Llewyn Davies“
„Inside Llewyn Davies“
„Praeitis“
„Praeitis“
„Pasakos“ inf.

Kino teatre „Pasaka“ – naujausių švedų filmų retrospektyva

 

Gegužės 28 d. – birželio 2 d. Švedijos ambasada, Švedijos institutas ir kino teatras „Pasaka“ pristato švedų filmų retrospektyvą. „Švedų kino dienose“ bus parodyti  septyni filmai, sukurti 2011–2012 metais.
 

„Švedų kino dienas“ atidarė švedų kino žvaigždė, aktorius ir rašytojas Jonas Karlssonas. Jis pristatė 2012 m. režisieriaus Mårteno Klingbergo komediją „Lakūno kabina“, pasakojantį apie lėktuvo pilotą, kuris vieną dieną praranda ne tik darbą, bet ir žmoną, sūnų bei namus. Ilgai ieškojęs naujos veiklos, veikėjas priima radikalų sprendimą − užsidėjęs peruką ir pasivadinęs Marija, jis pretenduoja į lėktuvo pilotės vietą. Jam pasiseka, bet skrydžio metu lėktuvas tampa nevaldomas ir Marija

„Lakūno kabina“
„Lakūno kabina“
Pagal rengėjų inf.

Baltarusių ir lietuvių nebiudžetinio kino festivalis

 

Paskutinę pavasario savaitę Vilniuje vyks keturių dienų kino festivalis „toKino“, vienijantis kino autorius ir tyrinėtojus iš daugiau negu dešimties šalių. Festivalį rengia Europos humanitarinio universiteto projektas „LitPro“, kurio rėmėjas yra Baltarusijos Baryso Zvozskavo Žmogaus teisių namai ir organizacija „Belarus Watch“. Festivalio metu vyksiančiuose renginiuose kviečiami dalyvauti ne tik kino mėgėjai, bet ir šiuolaikinės visuomenės socialinėms problemoms neabejingi žmonės. Festivalį gegužės 28 d. atidarė žiniasklaidos ekspertės Jillian Hocking (Australija) paskaita „Etinė žiniasklaida ir pilietinis aktyvizmas“.
 

„toKino“ – tai tarptautinis autorių lėšomis sukurtų filmų festivalis. Filmai pristato aktualias socialines problemas bei diskusijas sukeliančias temas. Todėl festivalio renginiai taps atvira pasisakymų ir

„Igruški“
„Igruški“
7MD

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Mirė Piotras Todorovskis
Gegužės 24 d., eidamas 87-uosius, mirė rusų režisierius, scenaristas ir operatorius Piotras Todorovskis. Jis sukūrė per dvidešimt filmų, iš jų garsiausi – „Mylima mechaniko Gavrilovo moteris“ (1981) , „Karo lauko romanas“ (1983) , „Intermergaitė“ (1989). Paskutinis Todorovskio filmas „Riorita“ ekranuose pasirodė 2008 metais.
 

Piotras Todorovskis gimė 1925 m. Nuo 1944-ųjų kariavo, kartu su Raudonąja armija pasiekė Elbę, buvo sužeistas, apdovanotas ordinais ir medaliais. Tai, ką Todorovskis patyrė kare, atsispindėjo ne viename jo filme. Vėliau jis ne kartą bendradarbiavo su taip pat kariavusiais savo kartos kūrėjais – rašytoju

„Riorita“
„Riorita“
„Po gegužės sukilimo“
„Po gegužės sukilimo“
Mia Wasikowska
Mia Wasikowska
Gael Garcia Bernal
Gael Garcia Bernal
Jonas Ūbis

Sūnus už tėvą

Krėsle prie televizoriaus

...Paslaptingas vienišius svetimoje šalyje. Jis niekuo nepasitiki, gyvena už įstatymo ribų. Vienintelis vyro tikslas – įvykdyti misiją, kurios prasmė taip ir liks neaiški. Jo kelionė po Ispaniją primena sapną, nors maršrutas visai konkretus. Bet kelionė – tai ir būdas pasinerti į save.
 

Jimo Jarmuscho filmas „Kontroliuojamos ribos“ (BTV, 29 d. 21.25) prasideda eilėmis – Arthuro Rimbaud „Girtas laivas“ sužadina daugybę prisiminimų, kurie gal ir visai ne mano. Bet juk ir Jarmuscho filmai veikia taip pat – jie kaip svetimi prisiminimai, kurie laikui bėgant tampa asmeniškos, intymios biografijos dalimi. Toks kinas dabar traukiasi kaip šagrenės oda. Nors įvairūs 3D ir kitokių technologijų blizgučiai ir dvelkia dideliais pinigais, jie tik patvirtina visuotinį gyvenimo nususimą ir skurdą. Gyvenimas tapo pigus, nes yra ne gyvenamas, o

„Kontroliuojamos ribos“
„Kontroliuojamos ribos“
„Barija“
„Barija“
„Vaitas Erpas“
„Vaitas Erpas“
Živilė Pipinytė

Vargšas Getsbis

Nauji filmai – „Didysis Getsbis“

Kai prieš dvidešimt metų kažkuriame festivalyje pamačiau pirmąjį Bazo Luhrmanno filmą „Tik šokių salėje“ („Strictly Ballrom“, 1992), nenorėjau patikėti, kad pasakojimą apie jaunuolį, norintį atnaujinti balinius šokius Australijoje, sukūręs režisierius laikomas naujojo kino viltimi. Bet po kiekvieno naujo filmo – „Romeo ir Džuljetos“ (1996) ar „Mulen Ružo“ (2001) – režisierius vėl pelnydavo tuos pačius epitetus. Tik 2008 m. pasirodžiusi „Australija“ šiek tiek apmaldė Luhrmanno gerbėjų įkarštį – tai buvo akivaizdi nesėkmė, išryškinusi režisieriaus nenorą (ar nesugebėjimą) pasakoti istoriją ir kompensuoti ją barokiškais daiktų, spalvų ir muzikos pergrūstais vaizdais.
 

Šiemet Kanų kino festivalį atidaręs Luhrmanno „Didysis Getsbis“ („The Great Gatsby“, JAV, Australija, 2013) liudija, kad režisierius nesikeičia ir toliau išlieka ateities kūrėju, žinoma, su sąlyga, jei kino ateitį siesime su naujausiomis technologijomis ir triumfuojančiu kiču. Po filmo prisiminiau

„Didysis Getsbis“
„Didysis Getsbis“
Kora Ročkienė

Visus filmus kūriau sau

Mirė rusų režisierius Aleksejus Balabanovas

Šeštadienį nuo širdies smūgio mirė rusų režisierius Aleksejus Balabanovas. Jam buvo penkiasdešimt ketveri. Paskutinį režisieriaus filmą „Ir aš noriu“ šį pavasarį dar spėjo pamatyti ir Vilniaus „Kino pavasario“ žiūrovai. Tai buvo jo atsisveikinimas su kinu ir su savimi. Filmo finale Balabanovo suvaidintas kino režisierius miršta stebuklingos varpinės papėdėje. „Ir aš noriu“ Balabanovas kūrė žinodamas, kad jam liko gyventi gal pusmetis, bet išgirdęs Venecijos kino festivalyje pernai jam sukeltas ovacijas pradėjo rašyti scenarijų naujam filmui apie Josifo Stalino jaunystę.
 

Balabanovas – profesionalus vertėjas, 9-ajame dešimtmetyje tarnavo Afganistane. Grįžęs Maskvoje baigė Aukštuosius režisierių ir scenaristų kursus. Kurti kiną jis pradėjo Urale – gimtajame Sverdlovske (dabar Jekaterinburgas), vėliau persikėlė į Sankt Peterburgą. Ankstyvieji Balabanovo filmai „Laimingos dienos“ (pagal Samuelį Beckettą) ir „Pilis“ (pagal Franzą Kafką) žadėjo naują intelektualaus kino žvaigždę. Bet visuotinį pripažinimą jam atnešė

Aleksejus Balabanovas
Aleksejus Balabanovas
„Brolis“
„Brolis“
„Krovinys 200“
„Krovinys 200“
„Kūrikas“
„Kūrikas“
„Ir aš noriu“
„Ir aš noriu“
7MD

Kino naujienos trumpai

 Pagal užsienio žiniasklaidą

 

Martinas Scorsese ir „Tyla“

Martinas Scorsese oficialiai pareiškė, kad ateinančių metų vasarą filmuos vieną seniausių savo projektų „Tyla“. Šioje japonų rašytojo Shuzaku Endo romano ekranizacijoje bus pasakojama apie katalikų misionierius XVI a. Japonijoje. Pagrindinius vaidmenis filme kurs Andrew Garfieldas („Žmogus voras“) ir Kenas Watanabe. Niujorko anglikonų bažnyčios arkivyskupas atsiuntė šį romaną režisieriui 1988-aisiais, kai ekranuose pasirodė „Paskutinis Kristaus gundymas“.

 

„Gyvenimas ir likimas“ pristatytas „Emmy“ apdovanojimui
Pirmoji Vasilijaus Grosmano romano „Gyvenimas ir likimas“ ekranizacija, kurią režisavo Sergejus Ursuliakas, pristatyta „International Emmy Award“, mini serialo kategorijoje. Premija JAV laikoma „Oskaro“ ekvivalentu.

 

Martin Scorsese
Martin Scorsese
„Gyvenimas ir likimas“
„Gyvenimas ir likimas“
Robert De Niro
Robert De Niro
Gerard Depardieu
Gerard Depardieu
Jonas Ūbis

Pagrindinis veikėjas

Krėsle prie televizoriaus

Praėjusio šeštadienio vakaras buvo labai ilgas: žiūrėjau „Sidabrinių gervių“ apdovanojimų ceremoniją, kurią tiesiogiai transliavo LRT. Jei atvirai, pasijutau lyg kolūkio kultūros namuose, nors sėdėjau ant savo sofos. Tokį įspūdį paliko ne apdovanotieji, o tai, kad jie buvo lyg tarp kitko – visai ne pagrindiniai iškilmių veikėjai. Kartais atrodė, kad teikiantieji apdovanojimus net jautėsi svarbesni. Bet pagrindinis vakaro veikėjas buvo lietuvių nevisavertiškumo kompleksas. Būtent jis verčia mus nuolat pabrėžti, kad esame europiečiai. Ceremonijos scenarijaus autoriai tai pasirinko išeities tašku – ekrane buvo kelionė po Europą. Po ją keliavo lietuvių dainininkai ir dainininkės, trumpam pasijutę prancūzais, italais, Balkanų ar Skandinavijos gyventojais. Kelionė buvo gana įprasta tautinei masinei kultūrai: nuo vienos klišės prie kitos.
 

Didžiulių fototapetų fone sąlygiškame Paryžiuje dainavo ir šoko moteris su berete, sąlygiškoje Romoje – daug prostitutėmis apsitaisiusių moterų, sąlygiškame Berlyne kažkokia

„Tarp dviejų mylimųjų“
„Tarp dviejų mylimųjų“
„Mano vaivorų naktys“
„Mano vaivorų naktys“
„Imam Vudstoką“
„Imam Vudstoką“
„Pragaras Konektikute“
„Pragaras Konektikute“
Kora Ročkienė

Amerikietiškos svajonės herojai

Kanų kino festivalį pradėjo „Didysis Getsbis“

Trečiadienį Kanuose prasidėjo svarbiausias ir įtakingiausias kino festivalis. Jį atidarė Australijos režisieriaus Bazo Luhrmanno filmas „Didysis Getsbis“, sukurtas pagal klasikinį amerikiečių rašytojo Franciso Scotto Fitzgeraldo romaną. Luhrmannas – Kanų senbuvis. Prieš beveik dvidešimt metų čia jis buvo apdovanotas už geriausią užsienietišką jaunimo filmą, o 2001-aisiais Luhrmanno „Mulen Ružas“ taip pat tapo festivalio atidarymo filmu.

Kanų festivalis visada atidžiai seka savo atrastų ar apdovanotų režisierių likimus. Todėl konkursinėje šių metų programoje jų taip pat bus nemažai: broliai Coenai ir broliai Dardenne’ai, Romanas Polanskis, Nicolas Windingas Refnas, François Ozonas, Stevenas Soderberghas, Hirokazu Koreeda ar festivalio numylėtinis Abdellatifas Kechichas rodys Kanuose savo naujausius filmus. Tačiau kinas išgyvena kartų kaitos laikus, tad ir ant garsiojo raudonojo kilimo nepristigs naujų vardų ir veidų. Tarp jų vienas laukiamiausių –

„Didysis Getsbis“, 1949 m.
„Didysis Getsbis“, 1949 m.
„Didysis Getsbis“, 2013 m.
„Didysis Getsbis“, 2013 m.
  < PUSLAPIS IŠ 259  >>> Archyvas