Kinas

Kora Ročkienė

Televizijos realybė mūsų namuose

Kad televizija formuoja mūsų vaizduotę, žino visi. Masinėje kultūroje egzistuoja tik tie žmonės, kuriuos galima pamatyti televizoriaus ekrane. Apie tai gerai žino net politikai. Tačiau televizija ne tik veikia (ar formuoja) pažiūras, vertybių sistemą, kuria vis naujas žvaigždes. Ji daro didelę įtaką ir mūsų skoniui. Tuo, žinoma, naudojasi ir reklamuotojai, siūlydami vis naujas pramogas, drabužius ar kosmetiką. Rusų kultūrologai iškart, kai televizijos pradėjo rodyti serialus, pastebėjo, kad „Santa Barbaros“ stilius persikėlė į rusų architektūrą. Lietuvių kultūrologai neskuba tyrinėti lietuviškų serialų poveikio tautinei savimonei ir buičiai, todėl siūlome savaitiniame žurnale „Polityka“ šių metų kovą išspausdinto Joannos Podgórskos straipsnio apie lenkų serialų poveikį fragmentus. Juolab kad nepaisant lietuvių nacionalistų akcijų ir demonstracijų, Abiejų Tautų Respublikos palikuonių mentalitetas turi daugiau bendrybių nei skirtumų. Tikimės, kad šis straipsnis paskatins pasvarstyti, kokius pranešimus siunčia mūsų

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Nepastebėjau, kad kuri nors iš mūsų televizijų būtų parodžiusi, kas tądien vyko Varšuvoje. Užtat šiandien (LRT kultūra, 26 d. 20.45), praėjus savaitei, Varšuvos geto sukilimą paminės LRT. Ta proga bus parodytas Mariano Marzyńskio dokumentinis filmas „Niekada neužmiršk meluoti“. Jame Marzyńskis pasakoja savo gyvenimo istoriją, kur „melas buvo išlikimo raktas“. Lenkijos žydų sūnus karo metais buvo išgelbėtas – nuo holokausto vaiką paslėpė

Živilė Pipinytė

Romo Lileikio „Maat“

Pirmuosiuose filmo kadruose patenkame į kažkurią Užupio respublikos šventę. Kairiame kadro kampe pasirodo ir pats režisierius. Ant jo galvos senovinė kepurė. Tai tarsi pirmas ženklas, kad būsimas reginys – ne visai

Kora Ročkienė

Pokalbis su Harmony Korine’u

Lietuvos ekranuose pasirodo naujausias amerikiečių nepriklausomo kino enfant terrible – režisieriaus, scenaristo, aktoriaus, operatoriaus Harmony Korine’o filmas „Laukinės atostogos“ („Spring Breakers“, JAV, 2012). Tai keturių jaunų provincialių, kurios neturi pakankamai pinigų saldžiam gyvenimui, istorija. Iš pradžių jos apiplėšia pakelės barą, paskui išsirengia į Floridą, kad patirtų gyvenimo nuotykį tarp tokių pat pamišusių, apsinuoginusių, apsvaigusių paplūdimyje kaip ir jos. Juk tarp amerikiečių jaunimo populiarios pavasario atostogos, vadinamosios „spring break“. Netrukus už narkotikus merginos atsiduria areštinėje. Iš ten jas išlaisvins gangsteris (James Franco), kuris, žinoma, taip pasielgė ne todėl, kad turi kilnią širdį. Pagrindines herojes suvaidino jaunosios „Disney“ studijos žvaigždės Selena Gomez ir Vanessa Hudgens, iki tol vaidinusios padorias mergaites

7MD

Pagal užsienio žiniasklaidą

Festivalį atidarys australų režisieriaus Bazo Luhrmanno filmas „Didysis Getsbis“ (filmą gegužę planuojama rodyti ir Lietuvoje). Franciso Scotto Fitzgeraldo romano gerbėjų, regis, laukia ne viena staigmena. Pagrindinius vaidmenis šioje jau ne pirmoje ekranizacijoje sukūrė Leonardo DiCaprio, Tobey Maguire’as ir Carey Mulligan. Prieš 24 metus Kanuose „Auksine palmės šakele“ už „Seksą, melą ir vaizdo juostas“ apdovanotas Stevenas Soderberghas parodys filmą, kuris, pasak autoriaus, bus paskutinis jo kino karjeroje. Tai „Behind the Candelabra“, pasakojantis apie

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Negaliu prisiversti žiūrėti lietuviškų serialų, gyvenimo būdo laidų ar realybės šou. Tiesiog nuo pirmų sekundžių suprantu, kad tai skirta ne man. Laidų kūrėjai ar vedėjai tiesiai šviesiai leidžia suprasti, kad privalai būti nelabai protingas paskalų ir spalvotų žurnalų gerbėjas, nuoširdžiai tikėti, kad Lietuvoje yra elitas (nors rodo tik piniguočius) ir žvaigždės, neturėti elementaraus skonio ir nieko neišmanyti apie meną ar politiką, bet turi kažkodėl žavėtis krepšiniu.
 

Daug rafinuočiau visą tą patį pateikia Seimo televizija. Ji taip pat neslepia savo požiūrio į žiūrovą, bet užtat nesivargina įvyniodama šį realybės šou į margus popieriukus. Čia nebus ryškių spalvų (išskyrus parlamentarių kosmetiką ir kostiumus), sudėtingų rakursų, judančių kamerų, iškalbingų detalių ar įmantraus montažo. Tik bespalvis, dažniausiai statiškas, visai nesukomponuotas kadras, natūralūs triukšmai ir realus to kadro laikas. Kartais transliuotojai išjungia veiksmo pauzių garsą, o kartais

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Transo būsena“

Kai didžioji gyvenimo dalis persikėlė į virtualią tikrovę, kinas susidomėjo, kas vyksta dar virtualesnėje – žmogaus smegenyse. Pradedant Christopherio Nolano „Memento“ (2000) kasmet sukuriama vis daugiau filmų, kurių veiksmas bando atkurti ir vizualizuoti mąstymo, prisiminimų, fantazijų mechanizmus. Ne išimtis ir naujas Danny Boyle’o filmas „Transo būsena“ („Trance“, D. Britanija, 2013). Tiesą sakant, rodyti ne tikrovę, o tai, kaip ją iškreipia (arba perkuria ir papildo) narkotikai, Boyle’as pabandė dar anksčiau: pasaulyje režisierių išgarsinęs filmas „Traukinių žymėjimas“ pasirodė 1996-aisiais. Bet pagrindinį „Transo būsenos“ personažą Saimoną paveikia ne narkotikai, o plėšiko smūgis į galvą, po kurio Saimonas netenka atminties. Amnezijos ištiktus personažus kinas pamėgo daug anksčiau – vienas pirmųjų buvo nebylaus Fridricho Ermlerio filmo „Imperijos nuolauža“ (1929) herojus Filimonovas, Pirmajame pasauliniame kare patyręs kontūziją. Amnezijos ištiktus herojus rodė skirtingi režisieriai – Henri Colpi, Alfredas Hitchcockas, Davidas Lynchas ir Michelis Gondry, ji tapo Borno trilogijos išeities tašku, tačiau kitaip nei daugumai kūrėjų, kuriems amnezija leido atskleisti tikras žmogiškų pasirinkimų ar politinių perversmų dramas, psichoanalizės metodus ar sudėtingas detektyvines mįsles, Boyle’ui ji šįkart reikalinga tik tam, kad

Kora Ročkienė

Margarethe von Trotta apie filmą „Hannah Arendt“

Aktorė, režisierė ir scenaristė Margarethe von Trotta gimė 1942 m. Berlyne. Jos motina kilusi iš Baltijos vokiečių aristokratų giminės. 1964-aisiais ji pradėjo vaidinti teatre, vėliau filmavosi vokiečių Naujosios bangos režisierių filmuose. 1977 m. ji debiutavo režisūroje filmu „Antrasis Kristos Klagės pabudimas“. Šis filmas, kaip ir kiti

7MD

 Pagal užsienio žiniasklaidą

Venecijos ir Kanų kino festivaliuose apdovanotas rusų režisierius Andrejus Zviagincevas („Sugrįžimas“, „Jelena“) naują filmą „Leviatanas“ rugpjūčio – spalio mėnesiais filmuos Kolos pusiasalyje, už poliarinio rato, Kirovsko mieste. Scenarijus dar rašomas, todėl režisierius neatskleidžia

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus,

Esu per senas, kad pajusčiau visus naktinio gyvenimo malonumus, bet ir šią penktadienio naktį rekomenduosiu praleisti žiūrint Pirmą Baltijos kanalą (12 d. 0.45). Mano rekomendacijos sudomins ne visus, nes Renata Litvinova turi ne tik karštų gerbėjų, bet ir tokių pat priešininkų. Tad naujausias jos filmas „Paskutinė Ritos pasaka“ pirmiausia skirtas neabejingiems dekadentiškam Litvinovos ir jos keisto kino žavesiui. Dekadanso šiame pasakojime apie, anotacijos žodžiais tariant, „tris moteris, tris dvasios būsenas, tris amžinas temas: meilę, mirtį ir laimės paieškas“, turėtų būti daug. Dar filme bus mirties angelas, lydintis anapus sielas tų, kurie sugeba mylėti.

Litvinova – profesionali scenaristė, pagal jos scenarijus sukurtas ne vienas filmas. Ta Litvinova, kurią žino visi, dėkingų žiūrovų sąmonėje įsitvirtino, kai ją atrado Kira Muratova. Pagal Litvinovos scenarijų Muratova ne tik sukūrė filmą „Susižavėjimai“, bet ir padarė