Abdellatifo Kechiche’o „Adelės gyvenimas“, tik parodytas, iškart tapo festivalio favoritu. Pirmoji festivalio pusė daliai kritikų atrodė nuobodi, o sutartinų liaupsių nusipelnė tik naujausias brolių Coenų filmas „Inside Llewyn Davies“. Tačiau ne vienas „Adelės gyvenimo“ gerbėjas abejojo, ar žiuri ir jo pirmininkui Stevenui Spielbergui užteks drąsos skirti filmui „Auksinę palmės šakelę“. Drąsos užteko ir novatoriškas bei šokiruojantis pasakojimas apie dviejų merginų meilę triumfavo festivalio uždarymo ceremonijoje. Beje, žiuri nusprendė, kad prizas atiteks ne tik režisieriui, bet ir pagrindinius vaidmenis filme sukūrusioms Lea Seydoux ir Adele Exarchopoulos.
1960 m. Tunise gimęs ir šešerių metų kartu su tėvais Nicoje apsigyvenęs Kechiche’as jau senokai tapo prancūzų sinefilų numylėtiniu ir didžiąja prancūzų kino viltimi. Nuo vaikystės jis domėjosi teatru, studijavo Antibų konservatorijoje, 1984 m. debiutavo ir kine – sukūrė imigranto vagišiaus vaidmenį Abdelkrimo Bahloulio filme „Mėtų arbata“. Dar anksčiau, 1979-aisiais, Kechiche’as debiutavo teatro scenoje. 2000-aisiais jis sukūrė debiutinį filmą „Voltero kaltė“, šis sulaukė Venecijos festivalio apdovanojimo. Pasaulinį pripažinimą režisieriui atnešė 2007 m. filmas „Grūdo paslaptis“, Venecijoje pelnęs Didįjį žiuri prizą. Lietuvoje šis filmas buvo rodytas Panevėžyje, kino festivalio „Europos kinas ir dieną, ir naktį“ programoje, 2010 m. Kechiche’o sukurtą „Juodąją Venerą“ galėjo matyti „Žiemos ekranų“ žiūrovai. Tad tikroji pažintis su šiuo režisieriumi mūsų dar laukia.
„Adelės gyvenimas“ („La Vie d’Adèle chapitres 1 et 2“) – penktasis Kechiche’o filmas. Aptardamas Kanų rezultatus, Tadeuszas Sobolewskis („Gazeta Wyborcza“) rašo: „Kuo taip neįprasta į gyvenimą žengiančios Paryžiaus paauglės istorija? Būtent įprastumu. Atrodo, kad iš šio hiperrealistinio pasakojimo atimtas bet koks estetizavimas, kad jis vyksta tarsi be režisieriaus. Kad veiksmas klostosi savaime, jis filmuojamas keliomis kameromis, naudojant daug stambių planų. Trijų valandų kerintis filmas primena „direct cinema“ dokumentinį pasakojimą, kur daug ilgų stebėjimo epizodų. Mokykla, tėvai, pirmasis seksas su vaikinu, išsiskyrimas, netikėtas draugės bučinys, paskaita apie Marivaux komediją „Dar viena meilės staigmena“. Dalyvavimas jaunimo demonstracijose už lygias lyčių teises – bendra kartos patirtis. Pirmas darbas – darželio auklėtoja. Pirmoji meilė – bendras gyvenimas kartu su žydraplauke Dailiųjų menų akademijos studente, dramatiškas išsiskyrimas. Pabaiga lieka atvira.
Vienoje filmo pradžios scenų Ema, su kuria Adelė susipažino gėjų klube, ant suoliuko po platanu pasakoja apie Sartre’ą: „Supranti? Egzistencija lenkia esatį. Gimsti, gyveni ir gyvendama kuri save, priimdama sprendimus...“. „Tai visai kaip Bobas Marley’is“, – atsako Adelė.“
Pasak Sobolewskio, garsaus Julie Maroh komikso ekranizacija visai neprimena įprastų filmų apie jaunimą. Pagreitintam brendimui pasmerktus jaunus žmones medijos dažnai rodo neslėpdamos jauniesiems grėsmingų spąstų – narkotikų, interneto, pornografijos, jos moralizuoja ir skelbia aliarmą: „Kechiche’as priima savo herojų požiūrį. Jis akcentuoja pasirinkimo laisvę, kuria tokiu laipsniu jaunuoliai niekad nesinaudojo iki šiol. Nepaisydamas neramių balsų apie Europos jaunimo bedarbystę, režisierius sukūrė šviesų filmą, nors jame ir yra kančios bei kartėlio akimirkų. Tai meilės ir iniciacijos istorija. Gal tik Godard’as 7-ajame dešimtmetyje buvo taip arti jaunųjų. Jis kaip ir Kechiche’as palikdavo savo veikėjams laisvę, susilaikydavo nuo tendencingumo ir melodramos.“
Larisa Maliukova („Novaja gazeta“) pritaria: „Neklausykite užkietėjusių ortodoksų. Nors Kechiche’o filmas ir pasakoja apie dviejų merginų meilę, jis visiškai neturi jokio pornografijos, žvilgsnio pro rakto skylutę ar nepadorumo prieskonio, koks būna Catherine Breillat filmuose. Nors filme ir yra tapybiškų, šokiruojančių lovos scenų (viena jų trunka radikaliai ilgai ir nufilmuota maksimaliai nuoširdžiai), siužeto pagrindas – ne vienos lyties meilė. Pagrindinis Kechiche’o laimėjimas tas, kad „netradicinio ryšio“ istoriją jis pasakoja tiesiog kaip meilės istoriją, kurioje kūno kalba tokia pat svarbi kaip žodžiai ir kurią gali sugriauti socialinių pasaulių nesutapimas. Kechiche’as neveda veiksmo įprasta „teisių gynimo“, pasipriešinimo konservatyviam pasauliui kryptimi. Nors visa tai yra antrame filmo plane, panašiai kaip ir socialinių problemų prisodrintame šių dienų Prancūzijos gyvenime. Filme ironiškai supriešinami skirtingi sluoksniai: jaunosios Adelės tėvai buržua ir jos suaugusios draugės, mėlynplaukės dailininkės tėvai – bohemos atstovai. Vienuose namuose valgomi tik maistingi spagečiai, kituose – austrės su šampanu. Vienuose merginoms linkima kuo greičiau rasti karjerą darantį vyrą ir užsiimti verslu, kituose cituojamas Sartre’as. Režisieriaus novatoriškumas atsiskleidžia per dokumentišką aktorių egzistenciją ekrane. (...) Kamera negali atitraukti žvilgsnio nuo Adelės, jos įprasto ir paprasto gyvenimo, kvėpavimo, to, kaip ji valgo, miega, verkia, juokiasi, myli, plepa su klasės draugėmis, užsiima su darželio vaikais. Ir jei kamera, padedama gudraus montažo, perjungia dėmesį, tai tik tam, kad pasektų Adelės žvilgsnį ir pamatytų pasaulį jos akimis. Galų gale ir žiūrovas, užhipnotizuotas nesibaigiančių itin stambių planų, įsimyli šį vaikišką veidą putliomis lūpomis, įsimyli Adelę. Jis pasirengęs sekti jos kasdienį gyvenimą, jos brendimą taip, kaip stebima upės tėkmė, liepsnos liežuviai.“
Isabelle Regnier („Le Monde“) rašo, kad dviejų merginų susitikimo scena yra gražiausia iš matytų festivalyje ir primena stebuklą. Ji pabrėžia, kad režisierius pasakoja „emancipacijos istoriją ir tai yra šokas. Emocinis, erotinis ir, kaip visada Kechiche’o filmuose, politinis šokas.“ Antroji filmo dalis esanti Kechiche’o manifestas, pasisakymas už teisę būti savimi ir laisvai mylėti tą, kuriam arba kuriai pajutai šį jausmą.
Didžiuoju festivalio prizu apdovanotas nespalvotas brolių Coenų filmas „Inside Llewyn Davis“ perkelia į 7-ąjį dešimtmetį ir pasakoja apie amerikiečių liaudies muzikos atlikėją – vidutinybės įsikūnijimą. Interviu Samueliui Blumenfeldui („Le Monde“) Joelis Coenas prisipažino, kad filme skambanti muzika turi senas ir labai politizuotas tradicijas, siekiančias 5-ąjį dešimtmetį ir Woody Guthrie. Pasak Ethano Coeno, jų filmo herojus, kurį suvaidino Oscaras Isaacas, atstovauja kartai, siekusiai sugrąžinti tos muzikos autentiškumą. Jie net buvo vadinami scenos bitnikais. Jie nesiekė karjeros ir viską atidavė muzikai. Iš šios muzikos išaugo ir Bobas Dylanas, kurio prisiminimais broliai naudojosi rašydami filmo scenarijų. Taip pat jie naudojosi ir kito muzikanto – Dave’o Van Ronko, tapusio filmo herojaus prototipu, – knyga.
Joelis Coenas sako, kad jų herojus yra tikras marginalas: „Mes norėjome sukurti filmą, kuris griautų visas muzikinio filmo apie šlovės keliu žengiantį dainininką klišes. Mūsų personažą meta jo draugė, prodiuseriai. Jis žlunga visais požiūriais. Ir kai filmas baigiasi, jis scenoje pamato muzikantą, kurio pavardė Bobas Dylanas, ir supranta, kad tai jo epochos pabaiga. Kad jis nebebus jokios istorijos protagonistas.“ Ethanas Coenas priduria: „Jam viskas baigta. Uždanga nusileido.“
Thomas Sotinelis („Le Monde“) recenziją apie Coenų filmą pavadino „Košmariška liaudies muzikos Uliso odisėja“. Pasak jo, nereikia daug laiko, kad suprastum, jog „Inside Llewyn Davis“ nėra nei istorinės sociologijos kūrinys, pasakojantis apie 7-ojo dešimtmečio pradžios Greenwich Village bohemą, nei vieno Niujorko liaudies muzikos scenos veikėjų – gitaristo ir dainininko Dave’o Van Ronko biografija. Tai komedija – ji gyva ir juoda. Brolių Coenų pasaulyje, apgyvendintame vargšų žmonių, priimančių blogus sprendimus, naujojo filmo herojus yra „Rimto žmogaus“ fizikos mokytojo pusbrolis iš Niujorko. Beje, „Garsų pasaulio įrašai“ paskelbė pranešimą, kad Coenų filmą netrukus pamatys ir lietuvių žiūrovai.
Už geriausią režisūrą apdovanoto Meksikos režisieriaus Amato Escalante’s filmas „Elis“ („Heli“) pasakoja apie meksikiečių šeimą, gyvenančią visuotinės prievartos pasaulyje. Spaudos konferencijoje režisierius sakė, kad kurdamas ne vieną žiūrovą šokiravusį filmą norėjo išsiaiškinti, kaip elgiasi žmonės, gyvenantys nuolatinėje baimėje. Filmo pasakotojas – jaunuolis Elis, kuris stengiasi būti kuo mažiau pastebimas. Bet ir jam nepavyksta išvengti prievartos.
Vienas pagrindinių filmo epizodų – radikaliai žiaurių kankinimų scena. Pasak Escalante’s, „šiuolaikinė visuomenė turi ne slėptis nuo problemų, o atvirai pažvelgti į save“. Režisierius sakė, kad jo tikslas nebuvo atbaidyti turistus: „Meksikos realybė baisesnė už tą, kurią parodžiau filme. Norėjau tyrinėti žiaurumą, įdėjęs jį į tikrovišką kontekstą, o ne tiesiog jį parodęs, pabrėžti, kad dalis žmonių elgiasi žiauriai, o kita dalis tylėdama tai stebi.“
Maliukova sako, kad Kanuose išryškėjo naujos autorinio kino tendencijos, bet kartu filmuose atsispindi skausmingi juose vaizduojamo pasaulio taškai. Už geriausią scenarijų apdovanoto kinų režisieriaus Jia Zhangke filmas „Nuodėmės prisilietimas“ („A Touch of Sin“, „Tian zhu ding“) – tai visos šių dienų Kinijos neteisybių katalogas: korupcija, išnaudojimas, prievartinė migracija, banditizmas, žiaurumas, keistas senosios ideologijos ir kapitalistinio pinigų kulto mišinys. Visa tai atsispindi keturių filmo personažų – šachtininko, migranto, saunos darbuotojos ir darbininko likimuose. Pasak Sobolewskio, režisieriui rūpi ne publicistika: „Kinų režisieriui rūpi parodyti blogį gražiai, rasti jam pakankamai aštrią ir iškalbingą formą, nes tik ji gimdo refleksiją. Šis kaip mozaika sukomponuotas filmas tarsi tampa šiuolaikišku tradicinės kinų operos atitikmeniu ir klausia: „Ar supranti savo nuodėmę?“ Isabelle Regnier recenzijoje net paklausė: „Kas būtų patikėjęs, kad subtilusis Jia Zhangke gali būti toks žiaurus?“
Žiuri prizas atiteko japonui Hirokazu Kore-edai už filmą „Koks tėvas, toks ir sūnus“ („Like Father, Like Son“, „Soshite chichi ni naru“). Amžiną siužetą apie sukeistus kūdikius režisierius pavertė pasakojimu apie šiuolaikinį karjeristą ir darboholiką architektą, kuriam sūnus turi būti jo veidrodinis atspindys ir sėkmės patvirtinimas. O jeigu tai ne jo sūnus? Paaiškėja, kad prieš šešerius metus buvo sukeisti du berniukai. Tokijo buržua sūnus auga paprastoje krautuvininkų šeimoje. Ligoninės administracija nusprendžia „ištaisyti klaidą“ ir paskatinti apsikeitimą vaikais.
Pasak Sotinelio, nuo pat filmo pradžios režisierius aiškiai supriešina turtuolių namų šaltumą ir paprastų amatininkų namų chaosą, vienų patriarchališkumą – iš meilužės grįžusio turčiaus laukia vonia ir šiltas maistas, – ir kitų matriarchatą. Filmo erdves atitinka ir personažų jausmai. Paprasta istorija tampa vis gilesnė. Priešingai nei kiti režisieriai, pavertę panašų siužetą satyrine komedija ar melodrama, Kore-eda, pasak Sotinelio, pasirinko poezijos kelią, jis moka savąjį šeimos portretą paversti universaliu.
Šeimos portretu galima pavadinti ir iraniečio Ashgaro Farhadi filmą „Praeitis“ („Le Passé“). Jame suvaidinusi Bérénice Bejo („Artistas“) apdovanota už geriausią moters vaidmenį. Ji vaidina prancūzę, buvusią iraniečio žmoną. Filme išsiskyrusios šeimos gyvenimą galima stebėti skirtingų personažų žvilgsniu: žmonos, į Prancūziją grįžusio jos buvusio vyro, dabartinio moters partnerio ir vaikų, gimusių iš abiejų ryšių. Filmas prabyla apie ryšį, kuris išlieka nepaisant išsiskyrimo, ir apie atleidimo galimybę.
Už geriausią vyro vaidmenį apdovanotas amerikiečių aktorius Bruce’as Dernas suvaidino užsispyrusį aštuoniasdešimtmetį nespalvotame Alexandro Payne’o („Paveldėtojai“) filme „Nebraska“. Kartu su sūnumi jis vyksta 1000 kilometrų atsiimti prizo – milijono dolerių geriausiam klientui, nors iš pat pradžių aišku, kad prizas – reklaminė fikcija. Senis gaus tik beisbolo kepuraitę, ant kurios užrašyta „Nugalėtojas“. „Nebraska“ – tai kelionė į Amerikos gelmę ir kartu senų žmonių – išeinančios kartos šalį. Režisierius jai jaučia tikrą sūnaus meilę.
Kritikai negailėjo komplimentų ir naujausiems Jimo Jarmuscho, Romano Polanskio filmams, parodytiems paskutinėmis festivalio dienomis. Dabar reikia kantriai laukti tų filmų pasirodant jei ne mūsų kino teatrų repertuare, tai bent gausių rudens kino festivalių programose.
