Kinas

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

 Kai buvau paauglys, seksualinis švietimas mokykloje apsiribojo vietos ligoninės akušerės paskaitomis su pagąsdinimais ir palinkėjimais neužsiimti „tuo“ iki vedybų. Teko griebtis savišvietos. Šaltiniais tapo Stendhalio, Ericho Marios Remarque’o, Maksimo Gorkio (neaprėpiamą „Klimo Samgino gyvenimą“ pirmąkart perskaičiau iš paaugliško smalsumo, bet kelis kitus – jau vedamas noro suprasti Rusijos istoriją), Emile’io Zola ir Guy de Maupassant’o romanai. Sakyčiau, ne pati blogiausia literatūra. Tėvai šias knygas iš pradžių bandė slėpti, bet paskui susitaikė, nes prie pietų stalo nebeužduodavau klausimų, ką reiškia žodis

Santa Lingevičiūtė

Tarptautinio Transilvanijos kino festivalio įspūdžiai

Tarptautinis Transilvanijos kino festivalis, kasmet vykstantis Kluže-Napokoje, traukia ne tik spalvinga programa, kurią sudaro per šimtas keturiasdešimt filmų, bet pirmiausia Rumunijos kino dienomis. Kaip Gdynės kino festivalyje galima vienoje vietoje pamatyti naujausius bei įdomiausius lenkų filmus, taip Kluže – naujausią rumunišką produkciją. Be pagrindinės konkursinės programos „Rumunijos dienos“, festivalio svečiams skirtuose uždaruose seansuose buvo galima pamatyti dar niekur nerodytų filmų, kurių premjeros turėtų vykti šių metų Lokarno, Venecijos ir kituose festivaliuose. Teko pamatyti didžiausius festivalius skambiai apkeliavusio filmo „Kruliko kelias anapus“ režisierės Ancos Damian naująjį, šįkart vaidybinį filmą „Labai permaininga vasara“ („O vară foarte instabilă“). Kol neįvyko tarptautinė premjera, kol kas tik galiu parašyti, kad režisierė orientavosi į žiūroviškesnį kiną, ir užsiminti, jog dokumentines juostas jai sekasi kurti daug geriau. Nors buvo parodytas tik darbinis filmo variantas, abejoju, ar galutinis bus geresnis. Užtat naujame Corneliu Porumboiu filme „Metabolizmas, arba kai vakarėja Bukarešte“ („Metabolism sau Cand se lasa seara peste Bucuresti“), kurio premjera numatyta Tarptautiniame Lokarno kino festivalyje, apstu šmaikščių dialogų, labai stipri ir pagrindinių aktorių vaidyba. Deja, režisierius taip pat prašė iki oficialios premjeros filmo recenzijų nerašyti.

7MD

Pagal užsienio žiniasklaidą

 Stevenas Spielbergas ir George’as Lucasas pranašauja kitokią kino ateitį

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

2009 m. brolių Coenų juodoji komedija „Rimtas vyrukas“ (BTV, 19 d. 21.25) – ne idiotas, bet jis taip pat nusipelnė meilės ir užuojautos. Laris Gopnikas (Michael Stuhlbarg) yra koledžo profesorius, dėsto fiziką, o ekrane – 1967-ieji. Jo žmona nori skirtis ir Laris pradeda svarstyti apie gyvenimo vertybes. Jis turi ir kitokių problemų: stinga pinigų, duktė vagiliauja, namuose apsigyveno brolis tinginys, Laris gauna anoniminius laiškus, jį terorizuoja

Kora Ročkienė

Interviu su šių metų Kanų nugalėtoju Abdellatifu Kechiche’u

1960 m. Tunise gimęs ir šešerių metų kartu su tėvais Nicoje apsigyvenęs Abdellatifas Kechiche’as nuo mažens domėjosi teatru, studijavo Antibų konservatorijoje, vaidino teatre. 1978 m. jis pastatė savo pirmą spektaklį, 1984 m. debiutavo ir kine – sukūrė imigranto vagišiaus vaidmenį Abdelkrimo Bahloulio filme „Mėtų arbata“. 2000-aisiais jis sukūrė debiutinį filmą „Voltero kaltė“, kuris sulaukė Venecijos festivalio apdovanojimo. Pasaulinį pripažinimą režisieriui atnešė 2007 m. filmas „Grūdo paslaptis“, Venecijoje pelnęs Didįjį žiuri prizą, o Prancūzijoje – „Cezarius“ už geriausią filmą, režisūrą ir scenarijų. Lietuvoje šis filmas buvo rodytas Panevėžyje, kino festivalio „Europos kinas ir dieną, ir naktį“ programoje, 2010 m. Kechiche’o sukurtą „Juodąją Venerą“ galėjo matyti „Žiemos ekranų“ žiūrovai. Šiemet Kanų „Auksine palmės šakele“ apdovanotas „Adelės gyvenimas“ („La Vie d’Adèle chapitres 1 et 2“) – penktasis Kechiche’o filmas. Kol dar neaišku, ar filmas atsidurs

7MD

Pagal užsienio žiniasklaidą

Didysis festivalio „Kinotavr“ prizas filmui apie skurstantį mokytoją

Geriausia aktore tapo Julija Aug, Natašos Merkulovos ir Aleksejaus Čupovo komedijoje „Intymios vietos“ („Intimnyje mesta“) suvaidinusi moralės komiteto vadovę, bandančią prastumti erotiką draudžiantį įstatymą. Tačiau pati deputatė nuolat galvoja apie seksą. „Intymios vietos“ taip pat buvo pripažintos geriausiu

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Amerikiečių dokumentininkas Davis Guggenheimas (jo filmas „Nepatogi tiesa“ yra pelnęs „Oskarą“) susirūpino savo tautiečių švietimo sistema. 2010 m. pasirodęs „Belaukiant Supermeno“ (TV3, 9 d. 00.50) kritiškai analizuoja JAV valstybines mokyklas. Keli gabūs vaikai tapo pavyzdžiu, kad mokykla labiau stabdo, nei skatina mažųjų sugebėjimus, o pedagogams rūpi tik vykdyti visuomenės jiems primestus reikalavimus. Režisierius teigia, kad tokia sistema yra

Kora Ročkienė

Brianas De Palma apie „Nuodėmingą aistrą“

 Šį penktadienį Lietuvoje pradedamas rodyti Briano De Palmos filmas „Nuodėminga aistra“ („Passion“, Vokietija, Prancūzija, 2012). Filmas atidarė pernykštį Venecijos kino festivalį. 1940 m. gimęs De Palma dažnai pavadinamas šiuolaikiniu Hitchcocku, nes jo filmuose perkuriami didžiojo meistro siužetai, daug dėmesio skiriama psichoanalizei. De Palma – vienas pagrindinių 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečių JAV postmodernizmo kūrėjų. Pats jis tvirtina, kad seka Sergejaus Eizenšteino montažo kaip konflikto teorija, ir priduria, kad filmas savaime yra prievarta. Tačiau De Palmos kino karjera ne iškart prasidėjo nuo prievartos ir žiaurumo vaizdų. Jis išgarsėjo 7-ajame dešimtmetyje kaip komediografas ir satyrikas, jaunimo kontrkultūros tradicijų tęsėjas. De Palmos komedijose vaidino dar niekam nežinomas Robertas De Niro. Netrukus režisierius nusprendė, kad vis konservatyvesne tampančiai šaliai reikia aštresnių dirgiklių. 1973 m. pasirodė De Palmos filmas „Seserys“. Jo herojės – atskirtos Siamo dvynės. Viena tapo žudike, kita – reportere. Šiame filme išryškėjo iki šiol režisieriaus mėgstamos temos ir stilius. De Palma kuria dviprasmiškas situacijas, kuriose slypi grėsmė, mėgsta aktyvią kamerą, ryškias spalvas, nerimą žadinančią muziką, todėl dažnai pavadinamas šiuolaikinio psichologinio trilerio kūrėju, jo filmuose dažni vujerizmo, asmenybės susidvejinimo motyvai. Tačiau kad ir kokie žiaurūs būtų režisieriaus filmai, o žmogžudysčių įrankiai, švelniai tariant, netradiciški, žiaurumas ir prievarta De Palmos filmuose

7md inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Festivalio prezidentas prodiuseris Aleksandras Rodnianskis sakė: „Autorinio kinematografo teritorija labai svarbi, ji leidžia gyvuoti visai puikių jaunų rusų autorių kartai. Svarbu, kad žanrinio, pramoginio kino, kurio būtinybe dabar taip rūpinamasi, ir autorinio kino teritorijos netaptų

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Filmo herojai Nijolė ir jos jaunikis Aloyzas pavėlavo į savo jungtuves bažnyčioje, nes sugedo kateris. Reikės laukti dar savaitę, o per ją įsimylėjėliai