7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Nuėmė nematomą pavadį

Pokalbis su filmo „Prieš vidurnaktį“ aktoriais

Kora Ročkienė
Nr. 29 (1043), 2013-07-19
Kinas
„Prieš saulėlydį“
„Prieš saulėlydį“

 

Lietuvos ekranuose rodomas Richardo Linklaterio filmas „Prieš vidurnaktį“ („Before Midnight“, JAV, 2013), kurio premjera įvyko šiųmetiniame Tarptautiniame Berlyno kino festivalyje. Ten pat 1995 m. pirmą kartą rodytas ir pirmas šios neįprastos trilogijos filmas „Prieš saulėtekį“. Kažin ar tada kas numanė, kad dviejų jaunų filmo personažų – amerikiečio Džesio ir prancūzės Selinos – susitikimas į Vieną važiuojančiame traukinyje sulauks tęsinio. Tačiau 2004-aisiais personažai po ilgokos pertraukos vėl susitiko, tik jau Paryžiuje ir filme „Prieš saulėlydį“. Naujame filme Džesis ir Selina pagaliau yra pora. Jų bendro gyvenimo ir meilės problemos šįkart sprendžiamos vienoje saulėtosios Graikijos saloje.
Kartu su Richardo Linklaterio trilogija brendo ne tik dabartinių trisdešimtmečių ar keturiasdešimtmečių kartos, bet ir pagrindinius herojus suvaidinę aktoriai Julie Delpy ir Ethanas Hawke’as, kurie buvo ir naujojo filmo scenarijaus bendraautoriai. Jų minčių išklausė Anna Tatarska. Pokalbį spausdiname sutrumpintą.
 
Atsiprašau, Ethanai, turėjome kalbėtis apie filmą, bet nesugebu atitraukti akių nuo Tavo šukuosenos. Kas Tau ant galvos?
Ethan Hawke: Rengiuosi Bertolto Brechto „Baalo“ pastatymui Niujorke. Bus šiuolaikiška adaptacija.
Julie Delpy: Akivaizdu, kad labai šiuolaikiška.
E. H.: Daug dirbu, kaip įprastai.
J. D.: Kitaip nei aš.
E. H.: Ką čia kalbi, Julie?
J. D.: Kaip ką? Būdavo, kad turėdavau kelerių metų pertraukas.
E. H.: Niekai. Seniai tave stebiu. Dirbi be pertraukos.
J. D.: Nieko panašaus. Tarp trisdešimties ir keturiasdešimties buvo laikas, kai ilgam iškritau iš žaidimo.
 
Šiek tiek pasikeitėte per visus tuos metus, kai buvo kuriamos vis naujos trilogijos dalys. Brendote kartu su savo personažais.
E. H.: Ir tai nuostabu. Įsivaizduok, kad pasikvieti aktorių X vaidinti filme „Prieš saulėtekį“, o netrukus filmuoji kitas dalis. Truputį jį pasendini vaidmeniui „Prieš saulėlydį“, o filmuojant „Prieš vidurnaktį“ grimuodamas pridedi jam daugiau raukšlių ir žilų plaukų. Būtų tikrai silpni filmai.
J. D.: Silpni?! Brangusis, taip laimimi „Oskarai“. Dirbtinės krūtys, nosys ir kilogramai grimo.
 
Stebėdama Jus dabar jaučiuosi taip, lyg žiūrėčiau spektaklį. Kalbatės taip pat, kaip kalbasi Jūsų vaidinami herojai. Tarsi iki šiol būtumėt Selina ir Džesis.
E. H.: Greičiau tai veikia kita kryptimi. Su Julie esame pažįstame jau 20 metų, pažįstame vienas kito šeimas, esame draugai. Sugebame asmeninius santykius perkelti į ekraną. Naujame filme yra toks epizodas, kai juokauju su Julie nesirinkdamas žodžių apie tikrai intymius dalykus, o netrukus švelniai griebiu ją už krūtinės. Iš pirmo žvilgsnio tai niekai, bet kuria filmo atmosferą. Jei filmavimo aikštelėje būčiau su aktore, su kuria ką tik susipažinau, niekad taip nepasielgčiau. Tai, kad esame draugai, labai padeda.
J. D.: Arba labai apsunkina.
E. H.: Ką turi galvoje?
J. D.: Sekso sceną. Negaliu į ją žiūrėti. Kai turi tai suvaidinti su geru draugu, iš tikrųjų labai keistai jautiesi. Lyg incestas. Niekad nesijaudinau dėl intymių scenų, o čia...
E. H.: Tarkime, viskas tik todėl, kad esu tobulas meilužis.
 
Ar prisimenate, kaip susipažinote? Prieš 18 metų, prieš prasidedant „Prieš saulėtekį“ filmavimui.
E. H.: Mus supažindino Rickas (Linklateris – red. past.). Abiem buvo po dvidešimt metų, nepažinojau nieko iš savo kartos, kas taip daug žinotų, ypač apie kiną. Ir turėtų tiek patirties. Julie jau buvo vaidinusi Jeano-Luco Godard’o, Krzysztofo Kieślowskio, Wolkerio Schlöndorffo filmuose. Man buvo toli iki jos. Ilgai bandžiau pasivyti.
J. D.: O dabar?
E. H.: Dabar, žinoma, jau šiek tiek aplenkiau (juokiasi).
 
Kai žiūriu į Jus ekrane, svarstau, ar tas visas žodžių dvikovas išbandėte anksčiau, namuose, su savo partneriais?
E. H.: Gyvenime, be abejo, buvo kelios moterys, kurios mane tobulai parengė vaidmeniui „Prieš vidurnaktį“.
J. D.: Galėčiau tą patį pasakyti apie savo partnerius.
 
Tai gal paklausiu kitaip. Kokia tų dialogų dalis – improvizacija, o kas buvo parašyta scenarijuje?
J. D.: Visi trys filmai šimtu procentu ištikimi scenarijui.
 
Netikiu!
E. H.: Rimtai. Juk Rickas Linklateris yra ne tik režisierius, bet ir scenaristas. Jis iš tikrųjų nepakenčia improvizacijos. Kai vieną vienintelį kartą pabandėme improvizuoti sceną filmuojant „Prieš saulėtekį“, jis ją vėliau naudojo kaip pavyzdį. Žinai, toks mokomasis filmukas, kaip nereikia vaidinti, įrodymas, kad silpnai improvizuojame.
J. D.: Bet ta scena iš tikrųjų buvo nieko verta. Įdomu, bet aš pati sugebu improvizuoti, tik ne mūsų filmuose. Man visai neblogai sekasi, kai tavęs nėra arti. Tačiau šiuo atveju turėjome savitą darbo stilių ir ritmą. Rašome scenarijų, paskui įsitikiname, kad tai, ką parašėme, skamba taip, kaip pasakytume patys. Jei ne, iškart taisome. Taisome tol, kol visuma skamba kaip gryna improvizacija. Tad natūralumo efektas pasiekiamas jau rašant scenarijų.
E. H.: Julie turi tam fantastišką klausą. Ji tikrai nuostabi repetuojant. Prie to dar pridėkite paprastumu grįstą Ricko darbo stilių. Jo nedomina filmavimas keliomis kameromis ir montažinės sandūros. Tikslas – dešimties minučių kadras. Jis mus režisuoja filmuodamas, nurodo, kada turime atsakyti į repliką, kada ne. Tai, kad mūsų žodžiai kartais nuskamba vienu metu, sustiprina improvizacijos įspūdį. Bet mes visa tai surepetuojame iš anksto.
J. D.: Scenarijuje „paukščiukais“ pažymėtos vietos, kur turime nutraukti vienas kito žodžius. Suplanuotos net menkiausios detalės.
 
Tai turi kelti didžiulį stresą. Visą laiką reikia būti įsitempusiam.
J. D.: Atsakysiu pavyzdžiu. Įsivaizduok, kad filmuojame vieno kadro sceną automobilyje, kuri trunka dešimt minučių ir kur yra daugybė dialogų. Gatvės užblokuotos, policininkai pasirengę, privalome tai padaryti čia ir dabar, būtent tuo momentu.
E. H.: Ir dar dialogas turi būti pasakytas tiksliai priešais geltoną šviesoforo signalą...
J. D.: ...nes jei pravažiuosi geltoną signalą, o tie žodžiai nenuskambės, likusi scena nebeturės prasmės.
 
Kartu sukūrėte vieną garsiausių kine meilės istorijų. Ar kada nors susimąstėte, kaip Jūsų karjera būtų susiklosčiusi be Selinos ir Džesio?
E. H.: Galiu pradėti?
J. D.: Varyk.
E. H.: Man svarbiausia – pasitikėjimas savimi, kurį gavau kaip rašytojas. Rickas Linklateris turi vieną nuostabų bruožą: jis mato geriausias kitų savybes. Mūsų srityje yra daug pernelyg kritiškų žmonių. Jie vis baksnoja į tavo trūkumus. Su Ricku kitaip. Mudu su Julie be galo didžiavomės savo dalyvavimu rašant „Prieš saulėtekį“ scenarijų. Jis mus skatino kūrybingai dalyvauti projekte, norėjo semtis iš mūsų, mūsų meno. Tada jis labai gražiai pasakė: „Nenoriu, kad tai būtų mano filmas. Noriu, kad tai būtų mūsų filmas.“
J. D.: Ethanai, nusiramink. Daraisi pretenzingas.
E. H.: Nes pasinaudojau žodžiu „menas“? Nekenčiu, kad žmonės laiko jį pretenzingu, man jis visai ne toks.
J. D.: Gerai, nesiusk. Suprantu, ką turi omenyje. „Prieš saulėtekį“ pabaigos titruose mūsų pavardžių nėra, bet tai nesvarbu. Tikroji dovana buvo įgytas pasitikėjimas savimi. Prieš tą filmą jau buvau parašiusi vieną scenarijų. Daviau jį perskaityti labai garsiam rašytojui, o jis atidavė sakydamas: „Esi labai graži. Prašau, neberašyk daugiau.“ Galėjau tada nuleisti rankas ir niekad daugiau nerašyti.
E. H.: Tik nereikia. Manau, kad ir taip būtum rašiusi. Tai tavo kraujyje. Bet tiesa, kad darbas prie filmo „Prieš saulėlydį“ scenarijaus nuėmė nuo mūsų nematomą pavadį.
J. D.: Išlaisvino nuo negabumo baimės. O šito, ko gero, kiekvienas bijo labiausiai. Prisimeni drambliuką Dumbo, kuris tiki ne savimi, o magišku plunksnelių poveikiu? Ethanai! Dėl Dievo meilės, matau tavo žvilgsnį! Taip, žinau, tos mano metaforos ketverių metų vaikams...

 

„Prieš saulėlydį“
„Prieš saulėlydį“
„Prieš saulėlydį“
„Prieš saulėlydį“
„Prieš saulėlydį“
„Prieš saulėlydį“