Tą pačią dieną pažiūrėjusi Zacko Snyderio „Žmogų iš plieno“ („Man of Steel“, JAV, 2013) ir Gore’o Verbinskio „Vienišą klajūną“ („The Lone Ranger“, JAV, 2013) pasijutau lyg rajūnas, kuris nusiperka tortą, mėgaudamasis mintimi, kad suvalgys jį vienas pats, su nieko nesidalydamas, bet įpusėjęs nebejunta jokio malonumo. Filmams persiritus per vidurį (kiekvienas trunka dvi su puse valandos), spalvomis ir įvairiausiais triukais žėrintys kino atrakcionai tapo ištęsti ir nuobodūs. Per pirmą kiekvieno filmo valandą buvo pasakyta viskas apie personažus, suformuluotos pagrindinės mintys, aiški atomazga, bet kūrėjams, regis, to negana. Atrakcionas turi tęstis. Kartais atrodo, kad iki begalybės, kol neliks nė vieno žiūrovo.
„Vienišas klajūnas“ žadėjo tapti pagrindiniu šios vasaros Holivudo filmu. Gore’as Verbinskis nusprendė pritaikyti laukinių Vakarų mitologijai filmuose apie Karibų piratus savo paties išbandytą formulę: visiems gerai žinomi personažai, daug nuotykių ir siužeto posūkių, vizualių atrakcionų, pasakos konvencija, postmodernistinė ironija ir pastišas bei Johnny Deppas gana dviprasmiško personažo vaidmenyje. Patrauklus ir brangus (per 200 milijonų dolerių) reginys su moralu pirmiausia jaunai auditorijai.
Jauniesiems lietuviams jau nereikia aiškinti, kas yra Betmenas, Žmogus voras ar Supermenas. Šie didvyriai juos persekioja nuo mažų dienų, bet su „Vienišo klajūno“ indėnu Tontu ir teisuoliu Džonu Rideriu susidūrėme pirmą kartą. Amerikiečiams abu gerai pažįstami: pirmąkart apie juos sužinojo radijo serialo klausytojai dar 1933 metais. Sumanymas buvo paprastas: sukurti vesterną, pritaikytą vaikams. Radijuje šie herojai gyveno iki pat 1954-ųjų, o 1949–1957 m. jie buvo persikėlę į populiarų televizijos serialą.
Verbinskis įrėmina filmą užuomina į pradžią: 1933-aisiais kaukėtas berniūkštis kaubojaus drabužėliais užklysta į „Laukinių Vakarų“ atrakcioną pramogų miestelyje, viename stende pamato seno indėno muliažą. Indėnas atgyja ir pasakoja berniūkščiui savo istoriją. Taip „Vienišame klajūne“ atsiranda visiškai pateisinti pasakos ir fantastikos elementai, kurie kūrėjams leidžia manipuliuoti ir užuominomis į įvairius filmus. Verbinskis apeliuoja į sinefilo atmintį, kuri paslaugiai „atgamina“ ir klasikinių vesternų, ir nebyliųjų Busterio Keatono komedijų, ir net Jimo Jarmuscho „Negyvėlio“ vaizdus. Filme labai daug visko, ką mėgsta žiūrovai, ypač gaudynių. Tokio kino atrakciono, kaip gaudynės lekiančiuose traukiniuose „Vienišo klajūno“ pradžioje ir ypač finale, tikrai dar neteko matyti.
Tačiau siužetas greitai išsisemia, nes jis neįmantrus: teisininkas Džonas Rideris (Armie Hammerio laukia didelė ateitis) grįžta į laukinius Vakarus, kur gyvena jo brolis reindžeris ir Džono mylimoji, tapusi brolio žmona. Džonas idealistas ir šventai tiki įstatymais, bet žiaurus gyvenimas greitai viską sustato į savo vietas. Žiaurus banditas nužudo brolį ir suvalgo jo širdį, tad per stebuklą likęs gyvas Džonas kartu su pamišusiu indėnu Tontu, kuris turi savų sąskaitų su nusikaltėliais, priverstas vykdyti teisingumą kiek kitokiais metodais. Todėl Džonas užsideda Zoro kaukę, kuri paryškina vieną svarbiausių filmo temų. Ją senas indėnas suformuluoja jau filmo pradžioje: „Ateis tokie laikai, kai geri žmonės turės dėvėti kaukes.“
Išdažytas Johnny Deppo Tonto veidas taip pat primena kaukę. Keistasis indėnas derina indėnų mistiką ir sarkastišką personažo humorą, o Deppas tuo akivaizdžiai mėgaujasi. Šis derinys paryškina kitą svarbią filmo temą, kuri vis dėlto neišvengė didaktikos ir patoso. „Vienišo klajūno“ kūrėjai pabrėžia, kad galingasis kapitalas, kurį filme įkūnija turtingas piktadarys – geležinkelio tiesėjas, sunaikino Amerikos indėnus. Vaikystėje Tontas pats tapo nesąmoningu to naikinimo variklio varžteliu, todėl dabar jis keršytojas, kuriam pakeliui su kitu keistuoliu – baltaodžiu teisininku Džonu. Kad jų bendradarbiavimas nesibaigs finaliniu „Vienišo klajūno“ teisingumo triumfu, aišku, nes filmo pabaiga žada ne vieną personažų sugrįžimą.
Kita vertus, tai, kad šią vasarą triumfuoti turėjęs „Vienišas klajūnas“ finansiškai žlugo JAV per pirmąjį rodymo savaitgalį, verčia abejoti tuo sugrįžimu. Klausimas, kodėl taip atsitiko. Ar žiūrovams nusibodo didieji kino atrakcionai, ar „Vienišo klajūno“ užuominos pasirodė pernelyg rafinuotos? Gal išmintingas albinosas arklys ar monstriški triušiai, skanaujantys skorpionus ir ant laužo keptas savo brolių šlauneles, trikdo jau kartą suvirškintų košelių – brangiųjų Holivudo „blokbasterių“ užsiaugintus žiūrovus?
Matyt, panašūs klausimai aktualūs ir „Žmogaus iš plieno“ kūrėjams. Neatsitiktinai po ilgokos pertraukos sugrąžinti į didįjį ekraną vieną populiariausių komiksų ėmėsi Christopheris Nolanas, neseniai įtaigiai sušiuolaikinęs kitą superdidvyrį Betmeną. Jis tapo filmo prodiuseriu, režisieriumi buvo pakviestas gerai kino komikso specifiką perkandęs Zackas Snyderis. Ekranizuoti komiksą visada brangu, bet toks filmas turi ir privalumą – jo herojus žinomas visiems. Todėl iš pradžių pasirodė keista, kad Snyderis nusprendė taip išsamiai papasakoti Supermeno, tiksliau, Kalo-Elo, arba Klarko Kento (beje, komikso kūrėjai vardą „sumeistravo“ iš dviejų sukūrimo metais populiarių kino žvaigždžių vardų – Clarko Gable’o ir Kento Tayloro), atsiradimo istoriją. Bet paskui supratau, kad joje ir slypi Supermeno virsmo šių laikų didvyriu raktas.
Mat Kriptonas, kur gimė Supermenas, – nuosekliai judanti link susinaikinimo planeta. Jos ekologija siaubinga. Žmonės čia dauginasi dirbtinai, kiekvienam iš anksto numatyta vieta visuomenėje – kareivio, vado, kepėjo ir t.t. Jokios laisvės. Vienintelis planetoje natūraliai gimęs kūdikis kelia grėsmę sistemai. Todėl išmintingas jo tėvas (Russell Crowe) išsiunčia sūnų į Žemę, tikėdamas, kad jis sugebės ne tik išlikti, bet ir išgelbėti tėvų civilizaciją. Žemėje vaikas patenka į Kanzaso fermerių šeimą. Rūpestinga motina (Diana Lane) ir doras tėvas (Kevin Costner) supranta, kad vaikas turi slėpti savo prigimtį ir galią, bet berniukas nuolat jaučiasi „kitas“, svetimas, jis nesuvokia savo tapatybės.
Klarkas klajoja po pasaulį, kol sulaukęs 33-ejų sutinka tėvo dvasią ir suvokia savo misiją. Nuo tada Klarkas Kentas jau dėvi garsųjį Supermeno triko ir raudoną apsiaustą. Kriptono „blogietis“ – generolas Zodas (Michael Shannon) nori užimti Žemę ir ant jos griuvėsių pastatyti naują Kriptoną. Taip filme atsiranda ateivių iš kosmoso grėsmės tema. Todėl Supermenas, kuris filme rodomas kaip pusiau žmogus ir pusiau didvyris, vienintelis gali sugriauti jo planus. Supermenas nuolat pabrėžia esąs gėrio ir vilties pusėje. Lemiamos Supermeno ir Zodo kovos, pakaitomis vykstančios danguje ir Amerikos didmiestyje, epizodai, matyt, turėjo priblokšti žiūrovus sudėtingais triukais ir kombinuotais filmavimais, bet atrodo pernelyg ištęsti. Gal todėl, kad rezultatas žinomas iš anksto?
Britų aktorius Henry Cavillas gali pasigirti puikiais raumenimis, bet ne aktoriaus meistriškumu. Todėl naują mesiją vaidinti jam sekasi sunkiai. Supermeno dvejonės, fizinis ir dvasinis skausmas, misijos svarbos suvokimas ir nesugebėjimas žudyti filme pabrėžiami žodžiais, Cavillo žvilgsnių asortimentas skurdokas, nepadeda ir nuolat pabrėžiamas išorinis panašumas į 1973 m. Supermeną kine suvaidinusį Christopherį Reevesą. Bet nė kiek neabejoju, kad šis personažas netrukus sugrįš į ekranus, juk neatsitiktinai paskutiniuose filmo kadruose Klarkas Kentas apsivelka tvarkingą klerko švarkelį ir įsidarbina dienraščio redakcijoje.
