7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Keliauti verta

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 28 (1042), 2013-07-12
Kinas Rodo TV
„Bruno“
„Bruno“

 

Praėjusį trečiadienį per LRT pažiūrėjau pirmą po ilgos pertraukos šioje televizijoje atsiradusią kino laidą „Kinfo“ ir iki šiol negaliu suprasti, kodėl nacionalinis transliuotojas įsileido tokį popsinį reginį su komercinėms televizijoms privaloma chrestomatine blondine vedėja. Justė Zinkevičiūtė – tikrai graži mergina, bet iš kino laidos vedėjų pirmiausia lauki ne šypsenų, o kompetencijos. Viename anonse perskaičiau, kad laida skirta jauniesiems žiūrovams, ir dar kartą nustebau. Vadinasi, iš anksto planuojama, kad jauni žmonės turi būti pokvailiai ir nesidomėti rimtu kinu? Ar laidos rengėjai nusprendė jaunus žiūrovus pasmerkti likti amžinai jaunais ir iki gyvos galvos ryti spragėsius, žiūrėti lietuvišką erotiką ir Holivudo pasakaites apie zombius? Kitaip ir negali būti, nes masinė kultūra garbina infantilizmą ir pramogas. Informacinis kratinys „Kinfo“, regis, pirmiausia skirtas šios kultūros adeptams. Gausiai iliustruota ekrane nuolat šmėkščiojančiais „Valentino vieno“ ir „Auroros“ fragmentais, laida pažėrė daug paskutiniu metu žiniasklaidoje populiarios žodinės masturbacijos apie lietuvių „kino industriją“ ir „Lietuvos kino renesansą“ (pastaruosius žodžius iliustravo kažkuris „Valentino vieno“ sueities epizodas). Per pusę valandos aiškiai suformuluotų minčių išgirdau tik iš dviejų viešnių – Gabijos Jaraminaitės-Ryškuvienės ir Linos Kaminskaitės-Jančorienės. Bet ir šiuos pokalbius nustelbė neartikuliuotas reklaminis srautas ir kitoks absurdas. Pavyzdžiui, kažkodėl kalbantis apie restauruotą lietuvių dokumentiką buvo rodomi tik nerestauruoti Almanto Grikevičiaus „Laikas eina per miestą“ kadrai.
 
Kita vertus, gal ir gerai, kad „Kinfo“ kūrėjai nesiima tikrai aktualių klausimų. Bent jau iš pirmo „Kinfo“ blyno akivaizdu, kad jiems tai neįdomu. Daug svarbiau, kad Romas Zabarauskas nustebino ir pritrenkė Maskvą savo marškinėliais, nors kelios filmo „Streikas“ sekundės tikrai žadina smalsumą. Kažkas negerai LRT karalystėje, kur ne vieną dešimtmetį buvo kuriamos laidos „Kino pasaulyje“. Manau, jas parodžius dabar, ne vienas maloniai nustebtų. Juolab kad šios laidos vedėja Izolda Keidošiūtė iki „Kinfo“ lygio niekad nenusileido.
 
„Kinfo“ kūrėjai neslepia, kad didžiuojasi savo paviršutiniškumu, regis, jie ir jaučiasi panašiai kaip Larry Charleso filmo „Bruno“ (LNK, 13 d. 23.55) personažas. Sachos Barono Coheno suvaidintas Bruno turėtų būti artimas ne vienam lietuviui. Jis kilęs iš mažos, bet senos ir garbingos Europos šalies ir siekia tapti Holivudo įžymybe.
 
Kita vertus, statistinio lietuvio (ir pirmiausia seimūno) akimis žiūrint, Bruno turi vieną didelį trūkumą – jis yra gėjus. Taip filme atsiranda homofobijos tema. Sachai Baronui Cohenui sujungti viename personaže kelias temas – ne naujiena. Nenaujas ir jo metodas – provokuoti garsenybes bei tam tikrų visuomenės grupių atstovus. Šokiruoti, užklupti žmonės juk reaguoja nuoširdžiai. Cohenui tai būdas atskleisti šiuolaikinės visuomenės degradaciją, jos saldų kelią į totalų idiotizmą. Aktorius daro universalias išvadas, juk Bruno toks juokingas ne todėl, kad kiekviename žingsnyje atpažįsti ir lietuviškų televizijų, žiniasklaidos ar stiliaus industrijos fauną bei florą, bet todėl, kad supranti – visi pasaulio žvaigždūnai gyvena pagal tas pačias taisykles.
 
Bruno istorija – dažniausiai naudojamų viešųjų ryšių metodų rinkinys. Filmo herojus nori užsiimti labdara, tapti kovotoju už žmogaus teises, sutaikyti žydus ir palestiniečius, bet galiausiai viskas baigiasi tuo, kad kartu su Bono ir Stingu jie įrašinėja dar vieną „pažangią“ dainą. Sasha Baronas Cohenas ir režisierius Larry Charlesas puikiai veria vieną skečą su kitu, vieną provokaciją su kita, tiksliai parodijuoja žvaigždes, bet mano skoniui kiek padaugino vulgarumo.
 
Vulgarumu gali atbaidyti ir Konstantino Buslovo (populiariojo „Bumerio“ kūrėjo brolis) filmas „Babkės“ (LNK, 17 d. 22.35). Bet vis dėlto siūlau jį pažiūrėti, nes ši komedija tiksliai perteikia visai ne tokius komiškus, bet šiuolaikinėje Rusijoje sklandžiai funkcionuojančius visuotinės korupcijos mechanizmus. Istorija prasideda Maskvos centre dviem vagišiams pavogus krepšį su milijonu eurų, bet paskui filme rodomi patys įvairiausi visuomenės sluoksniai, žinoma, ir elitas.
 
Pinigai yra ir viena pernai sukurto Stepheno Frearso filmo „Statyk už mėgstamiausią“ (LNK, 13 d. 21 val.) temų. Filmo herojė – dvidešimtmetė mergina Betė (Rebecca Hall), kuri Las Vegase gauna darbą pas nelegalų bukmekerį Dinką. Šis turi partnerį Bernardą, gyvenantį Long Ailande. Merginos šeimininkai – genialūs matematikai, savo talentą naudojantys naivuoliams apgaudinėti. Filmas sukurtas pagal vienos damos, kuri iš striptizo šokėjos tapo rašytoja, memuarus. Nors filme gausu garsių vardų – Bruce’as Willisas, Vince’as Vaugh, Catherine Zeta-Jones, o su režisieriaus vardu siejami puikūs filmai („Mano gražioji skalbykla“, „Pavojingi ryšiai“, „Karalienė“), „Statyk už mėgstamiausią“ aiškiai pristigo azarto.
 
Kai seki kadaise nustebinusių režisierių kūrybą, supranti, kad nė vienas neišvengė nesėkmių. Mėgstu airių režisierių Neilą Jordaną, kurio „Interviu su vampyru“ ar „Maiklas Kolinzas“ jau tapo klasika. BTV (15 d. 21.25) parodys jo „Undinę“ (2009). Filmo herojus, nedidelio kaimelio žvejys, vieną dieną tinklais pagauna gyvą merginą. Žvejys nesuvokia, kaip ši situacija pakeis ne tik jo, bet ir viso kaimo gyvenimą. Magiškasis realizmas kinui vis dar sunkiai įkandamas, todėl ir Jordano filmo nepavadinsi sėkmingu. Ko gero, jis labiau išgarsėjo tuo, kad filmuojant tarp pagrindinių aktorių Colino Farrello ir Alicjos Bachledos-Curus (ji debiutavo Zosės vaidmeniu Andrzejaus Wajdos filme „Ponas Tadas“) užsimezgė romanas, pasibaigęs sūnaus gimimu.
 
Vienas mano pačių mėgstamiausių režisierių – Johnas Woo, ypač mėgstu jo ankstyvuosius, dar Honkonge kurtus filmus. Deja, Holivude režisieriaus žvaigždė ėmė blėsti. LRT (13 d. 23 val.) ir LRT kultūra (14 d. 00.05) parodys 2008 m. vėl Kinijoje Woo kurtą filmą „Raudonoji uola“. Jo pagrindas – klasikinis kinų romanas „Trys karalystės“ (tiksliau, nedidelis jo fragmentas), filmas nukels į 208-uosius mūsų eros metus. Gudrus kinų imperijos premjeras įkalba imperatorių skelbti karą dviem nepriklausomoms karalystėms. Milijoninė armija lengvai sumuša Šu karalystės karius, o armijos likučius užspendžia tvirtovėje šalia Raudonosios uolos. Išmintingasis Šu karalystės valdovas nusprendžia kreiptis pagalbos į savo priešą – U karalystės valdovą, kuris yra puikus muzikantas ir karinis strategas, o be to, yra vedęs gražiausią Kinijos moterį.
 
Paskutiniais metais Kinijoje sukurtas ne vienas brangus filmas, sujungęs kino pasaką ir istorinį epą. „Raudonoji uola“ įrodo, kad Woo neprarado formos. „Raudonojoje uoloje“ bus ir „privalomi“ jo filmams kylantys balandžiai, ir būtinai sulėtintai nufilmuota kvapą gniaužanti kovų choreografija. Netikėta bus ne „Raudonosios uolos“ forma, o turinys, regis, abejojantis oficialiąja Kinijos ideologija, nes pagrindiniai teigiami filmo herojai iš esmės yra separatistai, neigiantys paklusnumą valdžiai.
 
Manau, ne vienas, šiemet „Kino pavasaryje“ pažiūrėjęs Paulo Thomaso Andersono „Mokytoją“, mielai prisimins 1997 m. jį išgarsinusias „Pašėlusias naktis“ (TV1, šįvakar, 12 d. 22.50). Filmas primena ne tokią tolimą praeitį: istorija prasideda 1977-aisiais San Fernando slėnyje, kai garsus pornografinių filmų režisierius Džekas Horneris naktiniame klube sutinka jauną oficiantą Edį Adamsą, kuris netrukus taps tikru pornografinio kino lobiu. Kartu su kita šio kino žvaigžde Amber jie atneš Horneriui milijonus.
 
Šis filmas – nostalgiškas žvilgsnis į laikus, kai nebuvo AIDS ir mėgėjiškų videofilmų (tarp jų ir pornografinių), bet buvo daug narkotikų, disko muzikos ir iliuzijų, o kartu – dar vienas Andersono bandymas suprasti, kas yra Amerika, jos didžioji svajonė. Filme vaidina daug gerų aktorių: Markas Wahlbergas, Donas Cheadle’as, Heather Graham, Julianne Moore, Johnas C Reilly, Burtas Reynoldsas, Philipas Seyouras Hoffmanas.
 
Scotto Cooperio 2009 m. filmas „Pašėlusi širdis“ (TV3, 14 d. 23.40) taip pat žada susitikimą su populiariais aktoriais Colinu Farrellu, Maggie Gyllenhaal, Robertu Duvallu ir Jeffu Bridgesu. Pastarasis vaidina tokį kantri muzikos Lebovskį – senstantį ir pavargusį dainininką Bedą (beje, filme dainuoja pats Bridgesas). Bedas išgyvena ne pačius geriausius laikus. Jo praeityje daug nesėkmingų santuokų, alkoholio ir kelyje praleistų metų. Bedas nežino, kas galėtų priversti sustoti, kol nesutinka vienos jaunos moters.
 
Ieškoti moters išsirengs ir Jimo Jarmuscho 2005 m. filmo „Sulaužytos gėlės“ (BTV, 16 d. 21.25) herojus – senstantis lovelasas Donas (Bill Murray), kuris gauna laišką, kad turi sūnų, ir išsirengia aplankyti savo buvusių meilužių, kad sužinotų, kuri iš jų yra palikuonio motina. Nereikia man priminti, kad apie šį filmą rašiau jau ne vieną kartą, bet jaučiu jam tiek sentimentų, kad, regis, sutikęs Doną (sapne ar gyvenime), tik atsidusčiau: „O, broli...“
 
Jūsų –
Jonas Ūbis

 

„Bruno“
„Bruno“
„Raudonoji uola“
„Raudonoji uola“
„Sulaužytos gėlės“
„Sulaužytos gėlės“