7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Grožio paieškos

Tarptautiniam Karlovi Varų kino festivaliui pasibaigus

Jorė Janavičiūtė
Nr. 29 (1043), 2013-07-19
Kinas
„Intymios dalys“
„Intymios dalys“

Karlovi Varų kino festivalyje itin gausu debiutų ir įvairių premjerų – pasaulinių, tarptautinių ar bent jau europinių. Daugiau nei 200 festivalyje rodytų naujausių filmų kruopščiai buvo suskirstyti į 21 programą, tačiau paprastam žiūrovui dažnai teko pavargti, kol susigaudė, kas yra kas.

 

 
Lietuvos festivaliuose matėme suomių režisieriaus Mikos Ronkaineno filmų, pavyzdžiui, dokumentinį „Rėkiantys vyrai“. Šiemet Karlovi Varai parodė jo naują muzikinį filmą „Suomiškas kraujas, švediška širdis“ („Laulu koti – Ikävästä“). Šio dokumentinio kelio filmo tema gana specifiška – Švedijos suomių identiteto paieškos. Filmo herojus – pagyvenęs roko muzikantas Kai Latvalehto. Jis turi gražią šeimą, jo grupė Suomijoje gana gerai žinoma, tačiau visą gyvenimą muzikantas jautė, kad kažko trūksta. Jis suvokia, kad savo šalyje jaučiasi svetimšaliu, jaučiasi įkalintas tarp dviejų kultūrų, ilgisi gyvenimo Švedijoje, todėl kartu su tėvu leidžiasi į kelionę į Švediją, kur gyveno 8-ajame dešimtmetyje, kai dar buvo vaikas, prieš tai, kol jie persikraustė atgal į Suomiją. Kelionėje tarp jo ir tėvo užsimezga itin artimas ryšys, jie ima dalintis paslaptimis.
 
Nors tema ir specifinė, kalbanti apie suomių kompleksus, kylančius iš tų laikų, kai Suomija buvo Švedijos dalis, filmas gali būti įdomus ir kitų tautų, kurios patyrė panašias istorines aplinkybes, žmonėms, visiems aktuali tėvo ir sūnaus santykių linija.
 
Filme skamba gyvai atliekama muzika – 8-ojo dešimtmečio suomių imigrantų Švedijoje dainos. Jos padeda sukurti svajingą, nešančią tolyn kelio filmo nuotaiką, o dainų žodžiai dar geriau paaiškina, kaip jautėsi ta imigrantų karta.
 
Debiutuojančių rusų režisierių Natašos Merkulovos ir Aleksejaus Čupovo filmas „Intymios dalys“ („Intimnye mesta“) susideda iš kelių istorijų ir pasakoja apie vienas su kitu kaip nors susijusius šiuolaikinius maskviečius. Jų slapčiausias aistras režisieriai atveria ir pateikia pasitelkdami Toddo Solodzo filmus primenantį juodąjį humorą. „Intymių dalių“ veikėjai, regis, turi viską, tačiau jiems kažko trūksta ir tuštumą jie bando užpildyti intymiausiomis aistromis. Humoras filme atsiranda ne tik iš dialogų ar situacijų, bet ir iš asociatyvaus ar kontrastų montažo. „Intymios dalys“ taip pat pasižymi itin paveikiu vizualumu. Tai nestebina, nes operatorius Martis Tanielis nufilmavo ir vieną garsiausių šiuolaikinių estų filmų „Rudens puota“. „Intymių dalių“ komandoje – kūrėjai iš įvairių postsovietinių šalių, kaip juokauja jie patys, nuo Baltijos jūros iki pat Sibiro (ten gimė režisierė Merkulova). Tad matome ir lietuviškų pavardžių. Filmo baigiamieji darbai atlikti Vilniuje, jo garso režisierius buvo Saulius Urbanavičius, viena filmo prodiuserių – Maskvoje gyvenanti Julia Miškinienė.
 
Geriausio režisieriaus prizą šiemet pelnė čekas Janas Hřebejkas už filmą „Medaus mėnuo“ („Líbánky“). Svarstant, ar eiti į šį filmą, teko išgirsti, kad pamatęs bent vieną režisieriaus filmą būsi pamatęs visus, gal todėl, kad „Medaus mėnuo“ – paskutinė režisieriaus trilogijos apie netikėtai išaiškėjančias praeities paslaptis dalis ir vaidina jau keturiuose Hřebejko filmuose pasirodžiusi aktorė Ana Geislerová.
 
„Medaus mėnuo“ prasideda Terezos ir Radimo vestuvėmis. Pradžioje rodomas gražus fasadas – šventė jaukiame namelyje provincijoje su šeima ir gerais draugais. Bet vestuvėse pasirodo nekviestas svečias Janas, jis sakosi esąs Radimo mokyklos laikų draugas. Nors jo manieros ir kalba keistoki, iš pradžių Janas neatrodo pavojingas – bendrauja su jaunavedžių draugais, žaidžia su vaikais. Tačiau netrukus paaiškėja, kad jo dovana – urna su pelenais. Terezos ir Radimo santykiai ima šlyti. Po truputį aiškėja, kas sieja Radimą ir keistąjį svečią, praeities paslaptys. „Medaus mėnuo“ – gera ir tvarkinga, išsauganti įtampą drama, nors ir nuspėjama.
 
„East of West“ programoje parodytas trijų slovakų režisierių Ivano Ostrochovský, Pavolo Pekarčíko ir Peterio Kerekeso dokumentinis filmas „Aksominiai teroristai“ („Zamatoví teroristi“) pasakoja apie komunistinio režimo rezistentus Stano, Fero ir Vladimirą. Filmas rodo jų šiandieninį gyvenimą, labai paveiktą komunistinės praeities ir jų pasipriešinimo patirties. Šiuos veikėjus jungia ne tik pasipriešinimas, bet ir meilės, kurios jie neteko dėl susiklosčiusių aplinkybių ir kalėjimo, motyvas.
 
„Aksominius teroristus“ sudaro trys dalys, kurių kiekviena pasakoja apie konkretų personažą. Stano naktį prieš gegužės 1-osios iškilmes norėjo susprogdinti sceną stadione, kur turėjo kalbėti partijos vadovai. Tačiau buvo pagautas ir gavo penkerius metus kalėjimo. Fero bandė susisiekti su užsienio tarnybomis ir tapti jų agentu, dalyvavo sąmoksle, kuris planavo pasikėsinimą į Čekoslovakijos prezidentą Gustavą Husáką. Jis taip pat atsidūrė kalėjime. Vladimiras sprogdino skelbimų lentas. Kalėjime jis sėdėjo kelis kartus.
 
Filmo kūrėjai pasirinko netradicinį metodą – tarp kasdienio veikėjų gyvenimo detalių įsimaišo suvaidinti jų rezistencinės praeities epizodai, veikėjų fantazijos ar bandymas pakartoti anų laikų įvykius, pasitelkiant dalyvį iš dabarties (kartu su Vladimiru jauna pankiškos išvaizdos mergina dalyvauja fiziniuose ir psichologiniuose mokymuose – pasipriešinimo treniruotėse). Taip filme išsitrina realybės ir fikcijos ribos.
 
Filmo veikėjų portretai pateikiami gana ironiškai. Jie rodomi kaip gana naivūs ir šiek tiek nevykėliai. Tokį įspūdį padeda sudaryti ir vaidybiniai epizodai, žaismingas montažas bei kartais specialiai pernelyg iliustratyvi muzika. Tačiau ironijos reikia ne tam, kad būtų pasišaipyta iš filmo herojų, o patosui, kuris dažnai būdingas filmams apie rezistentus, sumažinti. Taip filmas žaidžia ir su didvyrio sąvoka, ją praplečia, tačiau konkrečiai neapibrėžia.
 
Šiemet Karlovi Varų festivalyje buvo ir itin garsių kūrėjų vardų, pavyzdžiui, Wong Kar-wai ir jo naujas filmas „Didysis mokytojas“ („Yi dai zong shi“). Filmas pasakoja kinų kovų menų meistrą Ip Maną, tačiau režisieriui svarbūs ne tik pagrindinio veikėjo gyvenimo įvykiai, bet ir kovų menai. Wong Kar-wai sujungia klasikinį kung fu filmo žanrą su poetiniu arthouse. Itin didelis vaidmuo tenka įspūdingiems sulėtintiems kovų scenų ir sniego, lietaus ar dūžtančio stiklo vaizdams, ryškioms spalvoms, autentiškiems kostiumams.
 
Kitas garsus kūrėjas – François Ozonas. Naujame filme „Jauna ir graži“ („Jeune & jolie“) režisierius ir vėl nagrinėja seksualumą. Pagrindinė filmo veikėja 17-metė Izabelė per vasaros atostogas prie jūros praranda nekaltybę. Tai jai nekelia pernelyg didelių emocijų. Tai tik pirmasis jos susidūrimas su seksu. Pasibaigus atostogoms, mergina grįžta į Paryžių ir užsiima prostitucija. Ji tai daro ne dėl to, kad stinga pinigų, – Izabelei tiesiog patinka. Jos motina ir patėvis nieko nepastebi, kol kartą vienas klientų miršta lovoje... Filmas nesigilina į paauglės motyvus, galima pastebėti nebent menkų užuominų. Paauglės sekso scenomis Ozonas veikiau eksperimentuoja su žiūrovų reakcija, kvestionuoja herojės seksualinės laisvės klausimą panašiai kaip Julia Leigh prieš kelerius metus filme „Miegančioji gražuolė“.
 
Vienu savo festivalio favoritų pavadinčiau jau kurį laiką po festivalius keliaujantį Paulo Wrighto filmą „Tiems, kurie pavojuje“ („For Those in Peril“), pasakojantį apie mažame Škotijos žvejų kaimelyje gyvenantį 18-metį Aroną. Jūroje žuvo jo brolis, Aronas išgyveno vienintelis iš visos laivo įgulos. Jis ilgisi brolio ir tiki, kad gali jį surasti. Aronas kaltinamas dėl to, kad išgyveno, ir kaimelyje tampa atstumtuoju. Vaikinas, o kartu su juo ir žiūrovai, vis labiau grimzta į siurrealistinį ir mistišką vidinį pasaulį. Filmas sukurtas stebimosios dokumentikos maniera, stilizuotos neva „namų kino“ ištraukos padeda sukurti itin paveikią filmo tikrovę.
 
Tačiau svarbiausiu festivalio filmu, tuo, kurio ieškojau, tapo tyrą kinematografinį pasigėrėjimą suteikiantis Paolo Sorrentino „Didysis grožis“ („La grande bellezza“), rodytas ir Kanų konkursinėje programoje. Filmas pasakoja apie pagyvenusį žurnalistą ir rašytoją Jepą. Jis – nuolatinis ekscentriškų aukštuomenės vakarėlių ir intelektualų susibūrimų dalyvis. Tačiau jau kelios dešimtys metų jis neparašė jokios knygos ir bando suprasti kodėl. Netikėtai jis sužino apie savo pirmosios meilės mirtį ir tai, kad ši mylėjo jį visą gyvenimą.
 
Filme rodoma elito tuštumos kritika primena Federico Fellini „Saldų gyvenimą“. Tačiau didžiausia filmo stiprybė yra jo vizualumas – Lucos Bigazzi kamera skraido po Romą, operatorius kaip ir Jepas ieško „didžiojo grožio“ bei šlovina ne tik miesto didybę, bet ir gyvenimą.
 
Karlovi Varai–Vilnius

 

„Intymios dalys“
„Intymios dalys“
„Intymios dalys“
„Intymios dalys“
„Didysis mokytojas“
„Didysis mokytojas“
„Didysis grožis“
„Didysis grožis“
„Didysis grožis“
„Didysis grožis“