7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Antis, kuri yra višta

Nauji filmai – „Žaidžiame tiesą“

Živilė Pipinytė
Nr. 29 (1043), 2013-07-19
Kinas
„Žaidžiame tiesą“
„Žaidžiame tiesą“

 

...Gyveno kartą trys draugai. Jie kartu mokėsi institute, dalyvavo Linksmųjų ir išradingųjų klube, kūrė ateities planus ir mylėjo pačią gražiausią kurso merginą Mają, kuri prieš dvidešimt metų išvyko į Maskvą. Vyrų draugystė išliko, nors visų trijų keliai išsiskyrė. Markas (Dmitrijus Marjanovas) tapo verslininku, Gena (Konstantinas Juškevičius) pardavinėja automobilius, o talentingas fizikas Tolia (Goša Kucenka) gyvena sename apšnerkštame bute ir jaučiasi visišku nevykėliu.
 
Į šį butą draugai kartais susirenka išgerti, pavalgyti ir pajuokauti. Tolia – vienišius, Gena – ištikimas vyras ir tėvas, mergišius Markas ką tik išsiskyrė su žmona. Bet vieną penktadienio vakarą Tolia parengė draugams staigmeną. Jų laukia ne tik kepta antis, bet ir susitikimas su provincijon grįžusia Maja (Irina Apeksimova).
 
Majos pasirodymas Markui ir Genai sukelia šoką, nes ji sėdi neįgaliojo vežimėlyje. Kad kažkaip susidorotų su tuo šoku, draugai pradeda tiesos žaidimą. Jie pasižada sakyti tik tiesą. Žaidimas žaidimu, bet pamažu iš spintų ima lįsti vis nauji skeletai. Aiškėja išdavystės, melas, apgaulė.
 
Gyvenimas smarkiai pakoregavo draugų likimus. Jie turėjo tapti vadinamąja moksline technine inteligentija, o tapo nežinia kuo. Tai suprantama, nes jie – keturiasdešimtmečiai, t.y. ta karta, kuri buvo įmesta į „perestroiką“ ir vėlesnes permainas kaip į šaltą vandenį. Todėl jie vis dar balansuoja tarp
sovietinių vertybių (tarp jų ir gero išsilavinimo, apsiskaitymo, juk neatsitiktinai dar pirmose scenose Tolia deklaruoja, kad jam neįdomu mylėtis su mergina, kuri skaito tik bulvarinį laikraštį „Komsomolskaja pravda“) ir tų naujųjų, kurios į jų gyvenimą atėjo ne tik su pirmąja meile, bet ir su pirmaisiais videosalonais, kompiuteriais, brangių „brendų“ drabužiais, kuriais taip žavisi „Armani“, „Prada“ ir dar kelis ženklus ant savęs nešiojantis Markas.
 
Filmo „Žaidžiame tiesą“ („Igra v pravdu“, Rusija, 2013) režisierius Viktoras Šamirovas šį balansavimą tarp praeities ir dabarties pasirinko filmo estetikos pagrindu. Jis sąmoningai kuria sovietinių lyrinių komedijų, su kuriomis užaugo ir kurias iki šiol, manau, mielai prisimena ir filmo personažai, ir jo žiūrovai, ne visai pastišą. Todėl „Žaidžiame tiesą“ rasime daug netiesioginių nuorodų į Eldaro Riazanovo „Likimo ironiją“ ir kitus panašius filmus, kuriuos dabar visi giria už tai, kad jie teigė gerumą, geranoriškumą, pasitikėjimą žmonėmis.
 
Tokių filmų herojai – geros širdies nevykėliai ir nevykėlės – galiausiai rasdavo mylimą žmogų, sulaukdavo įvertinimo, nes neatsisakydavo naivių ir romantiškų dorybių. Jie ir yra sovietinio kino nostalgijos variklis, juk niekas nesiilgi propagandinių filmų apie komunistinio darbo spartuolius. Ilgisi tų apie nevykėlius ir gerus žmones.
 
Šamirovas ir kartu su juo prancūzų aktoriaus bei dramaturgo Philippe’o Lellouche’o pjesę perrašę filmo aktoriai supranta, kad panašus personažas dabar atrodytų mažų mažiausiai keistai. Todėl filme atsiranda turtingasis Markas, Londone meilę radusi Maja ir kitokios nuorodos į pasikeitusią tikrovę, tačiau guodžianti žiūrovus ir pateisinanti anas vertybes pasakojimo esmė išlieka. Pagaliau ir filmo pabaiga visai kaip anais laikais teigia, kad niekada ne vėlu viską pradėti iš naujo. Neatsitiktinai Tolią suvaidino būtent įvairius samdomus žudikus ir kitokius naujus didvyrius rusų filmuose kūręs Kucenka, su kuriuo noriai susitapatins bet kuris keturiasdešimtmetis.
 
Režisierius ir aktoriai tą melo patosą bando užmaskuoti tikrai juokingais dialogais, ypač kai draugai prisimena savo pasirodymus ir vaidina nindzes, bobslėjininkus ar sarkastiškai komentuoja vienas kito prisipažinimus. Kartais tai pernelyg dvelkia infantilizmu, bet, kita vertus, apie ką dar gali kalbėtis tokie skirtingi žmonės, nei apie jaunystę ir moteris? Kita vertus, naujoji, sovietinę pakeitusi masinė kultūra dažniausiai dairosi po teritoriją žemiau juosmens, ir Šamirovas to nepamiršta.
 
Melą amortizuoti turi padėti ir Tolios namų interjeras, prikaišiotas įvairių sovietinę atmosferą primenančių daiktų – porcelianinių figūrėlių, radijo imtuvų, toršerų, 7-ojo dešimtmečio baldų. Visas „Žaidžiame tiesą“ veiksmas neišeina už buto ribų, tik keli kadrai nufilmuoti kieme ar ant laiptų. Tai paryškina ir filmo teatrališkumą. Sakyčiau, jis ir yra didžiausia „Žaidžiame tiesą“ bėda, nes aktoriai dažnai persistengia vaidindami, stambūs jų planai kartais nepakeliamai šaržuoti, o teatrališkos mizanscenos verčia prisiminti gajausias klišes. Kita vertus, juk masinė kultūra nuolat reprodukuoja būtent klišes. Todėl ir neabejoju, kad filmas sulauks didelės sėkmės.

 

„Žaidžiame tiesą“
„Žaidžiame tiesą“
„Žaidžiame tiesą“
„Žaidžiame tiesą“
„Žaidžiame tiesą“
„Žaidžiame tiesą“