7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kinas

Raimundas Marius Lapas

Raktas į taiką – muzika

Tarptautinio Kauno kino festivalio viešnia

 

Kas nemėgsta kino? Drįsčiau teigti, kad visi jį dievina. Kadaise surinkęs duomenis knygai apie lietuvius išeivius, dirbusius JAV kinematografijoje, nenurimstu ir šiandien – vis tikiuosi „aptikti“ tokį tautietį. Ir, kaip sakoma, „kuo giliau į mišką...“
Štai Tarptautiniame Čikagos kino ir muzikos festivalyje pavasarį „atradau“ filmo „Paskutinė daina prieš karą“ („The Last Song Before the War“) režisierę Kiley Kraskouskas. Pažintis su šio dokumentinio filmo kūrėja netrukus laukia ir Lietuvos žiūrovų. Kiley pirmą kartą pristatys savo filmą Tarptautiniame Kauno kino festivalyje.
 
Lietuvaitė?
Taip, iš tikrųjų. Kiley gimė 1978 m. Fičborge, Masačusetse. Ji nelankė šeštadieninės lituanistinės mokyklos, nešoko tautinių šokių, neskautavo, bet girdėjo senelius tarpusavyje kalbant lietuviškai. Lietuviški patiekalai buvo įprasti jų šeimos virtuvėje. Dar 10-ajame dešimtmetyje jos tėvas verslininkas Jamesas lankydavosi Lietuvoje. Jis domėjosi savo šaknimis ir savo dukrai Kiley įžiebė meilę lietuviškam paveldui. 1993-aisiais Kiley pirmą kartą aplankė savo protėvių žemę – dalyvavo „People to People Student Ambassador“ programoje. Antrą kartą ji aplankė Lietuvą po septynerių metų – tąsyk vyko į savo tėvo vestuves. Jamesas Kraskouskas vedė kaunietę Astą, ši dabar Bostone studijuoja teologiją.

 

Kiley Kraskouskas
Kiley Kraskouskas
„Paskutinė daina prieš karą“
„Paskutinė daina prieš karą“
Živilė Pipinytė

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

 

„Ekskursantė“ festivalio „Kinošok“ konkurse
Savaitgalį Anapoje (Rusija) prasidėjusio tarptautinio NVS ir Baltijos šalių kino festivalio „Kinošok“ konkurse rodomas Audriaus Juzėno filmas „Ekskursantė“, kurio premjera Lietuvoje numatyta rugsėjo 27 dieną. Pagal Prano Morkaus scenarijų sukurtas filmas pasakoja apie mergaitę, kuri pokario metais buvo ištremta į Sibirą. Filmo herojė nusprendžia savarankiškai grįžti į Lietuvą. Kelyje ji sutiks įvairių – gerų ir blogų žmonių. Trumpametražių filmų programoje rodomas Emilijos Skarnulytės filmas „Aldona“ (Lietuva, Norvegija).
 
Leonardo DiCaprio – prezidentas?
Leonardo DiCaprio prodiusuos ir vaidins pagrindinį vaidmenį filme „Wilsonas“ apie 28-ąjį JAV prezidentą
Woodrow Wilsoną. Savo valdymo metais (1913–1921) Wilsonas inicijavo JAV dalyvavimą Pirmajame pasauliniame kare. 1919-aisiais jis apdovanotas Nobelio taikos premija. Filmo pagrindas bus Andrew Scotto Bergo parašyta Wilsono biografija, kurios teises įsigijo DiCaprio bendrovė „Appian Way“.
 

 

„Ekskursantė“
„Ekskursantė“
Leonardo DiCaprio
Leonardo DiCaprio
„Renoiras“
„Renoiras“
„9 vienų metų dienos“
„9 vienų metų dienos“
Jonas Ūbis

Diagnozuojant būseną

Krėsle prie televizoriaus

Kuo daugiau žiūriu filmų, tuo labiau įsitikinu, kad gyvenimas pranoksta įmantriausius siužetus. To ir bijo scenaristai. Jie įsitikinę, kad žiūrovai nepatikės, jei filmo intriga bent kiek aplenks eilinio žiūrovo fantaziją. Šįvakar TV1 (20 d. 23.10) parodys Peterio Medako filmą „Seksas ir melas nuodėmių mieste“ (2008). Filmas pagrįstas tikrais įvykiais, kai Las Vegase buvo nužudytas

„Ugnies siena“
„Ugnies siena“
„Admirolas“
„Admirolas“
„Mirtinas numeris“
„Mirtinas numeris“
Živilė Pipinytė

Filmai išrankiems

Artėja Tarptautinis Kauno kino festivalis

Rugsėjo 25 d. – spalio 6 d. vyksiantis Tarptautinis Kauno kino festivalis nustebins išrankiausius kino gerbėjus. Šiųmetinio Kanų kino festivalio nugalėtojo Abdellatifo Kechiche’o retrospektyva, eksperimentiniai filmai manifestai, atveriantys naujus kino horizontus, dokumentiniai filmai apie meną ir menininkus, Romo Zabarausko „Streikas“ ir jauniausios kartos lietuvių režisierių trumpametražių filmų programa, garsiausi pastarųjų metų lenkų filmai, tradicinė filmų apie muziką ir muzikantus programa – tik dalis festivalio programos.

„Frances Ha“
„Frances Ha“
„Vik ir Flo pamatė lokį“
„Vik ir Flo pamatė lokį“
„Širlė – realybės vizijos“
„Širlė – realybės vizijos“
Živilė Pipinytė

Šešios gero kino dienos

38-ojo Gdynės kino festivalio laureatai
 

Festivaliui įpusėjus tapo akivaizdu, kad realiausias didžiojo festivalio prizo „Auksinių liūtų“ kandidatas – kameriška, nespalvota Paweło Pawlikowskio „Ida“. Filmas iškart surinko daugiausia balų festivalio laikraštyje, kur kasdien konkursinius filmus „žvaigždutėmis“ vertino lenkų kritikai, šis pavadinimas nuolat skambėjo ir nugirstų pokalbių nuotrupose. Pawlikowskio vardas pas mus menkai žinomas. 1957 m. gimęs Varšuvoje, jis nuo 14 metų gyvena D. Britanijoje, ten studijavo literatūrą ir filosofiją, kūrė dokumentinius filmus BBC ir „Channel 4“, jo vaidybiniai filmai pelnė svarbius britų apdovanojimus. Pawlikowskio drama „Meilės vasara“ (2004) laikomas vienu svarbiausių paskutinio dešimtmečio britų filmų. Per spaudos konferenciją režisierius prisipažino, kad pasirinko kelionę į praeitį, nes gerai nepažįsta šiuolaikinės Lenkijos. Ji filme tokia, kokią režisierius prisimena iš savo vaikystės, to laikotarpio filmų, fotografijų.
„Idos“ veiksmas nukelia į 7-ojo dešimtmečio pabaigos Lenkiją. Aštuoniolikmetė našlaitė Ana užaugo vienuolyno prieglaudoje ir rengiasi priimti įžadus. Tačiau prieš tai ji turi įvykdyti vienuolyno vyresniosios valią: susipažinti su vienintele savo giminaite Vanda. Ši priima ją šaltai ir iškart pareiškia, kad iš tikrųjų Ana yra žydė Ida – per karą žuvusios jos sesers duktė. Teta nusprendžia parodyti Idai jos tėvų namus. Vandos mašina jos važiuoja į kaimą, suranda namus, kuriuose jau gyvena lenkų valstiečių šeima. Netrukus paaiškėja, kodėl Vanda atvežė čia Idą. Jai rūpi išsiaiškinti, kur palaidoti Idos tėvai. Vanda įsitikinusi, kad per karą žydus slėpęs dabartinių šeimininkų tėvas pats juos ir nužudė.
Kelionė tęsiasi, nes tėvas čia nebegyvena.

Už pagrindinį vaidmenį prizu geriausiai aktorei apdovanota Agata Kulesza (Lietuvoje ją matėme Wojciecho Smarzowskio filme „Rožė“) savo Vandą atskleidžia palaipsniui. Mėgstanti išgerti ir neslepianti valdingumo bei griežtumo teta netrukus paaiškins nustebusiai Idai, kad yra teisėja.

 

„Ida“
„Ida“
„Vardan...“
„Vardan...“
„Gyventi gera“
„Gyventi gera“
„Mamos liūdesys“
„Mamos liūdesys“
Simona Žemaitytė

Režisierius turi būti sumišęs

Pokalbis su VDFF viešnia Kim Hopkins

 

Didžiojoje Britanijoje gyvenanti Kim Hopkins su kamera apkeliavo didelę dalį pasaulio. Galiausiai ji įsitikino, kad ypatingos istorijos dažnai laukia jos vos iškėlus koją iš savo kiemo. Kamera ir besisukanti juosta režisierei – metodas struktūruoti sunkiai paaiškinamą pasaulį. Baigusi Nacionalinę kino ir televizijos mokyklą D. Britanijoje, Kim Hopkins jau 15 metų kuria dokumentinius filmus, bendradarbiauja su BBC, „Channel 4“, „Discovery“, „National Geographic“, „Al Jazeera“. Savo filmuose režisierė nagrinėja smurto prieš moteris, skurdo, sveikatos apsaugos sistemos besivystančiose šalyse temas, kuria kino portretus, muzikinę dokumentiką, filmus apie Amerikos indėnus.
Kim Hopkins dėsto dokumentinį kiną, prisidėjo kuriant dokumentinio kino katedrą Kubos nacionalinėje kino ir televizijos mokykloje, vadovauja Didžiojoje Britanijoje įsikūrusiai kino gamybos kompanijai „Labor of Love Films“.
Filmo „Dviejų pamišimas“, kuris bus rodomas VDFF Specialiojoje programoje, herojus Hopkins stebėjo penkerius metus. Viskas prasidėjo lyg pasakoje, kai pavyzdinga vidutinio amžiaus pora nusprendė įsigyti istorinį pastatą Jorke ir jame atidaryti prabangų viešbutį. Pardavę visą užgyventą turtą, kartu su septyniais vaikais jie persikėlė į „rūmus“, tikėdamiesi netrukus gauti paskolą. Kaip tik tada pasaulį sukrėtė finansinė krizė... Kim Hopkins rugsėjo 19–29 d. viešės Tarptautiniame Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje.

 

„Dviejų pamišimas“
„Dviejų pamišimas“
Živilė Pipinytė

Kino naujienos trumpai

 Pagal užsienio žiniasklaidą

 

 Venecijos staigmenos

Šeštadienį pasibaigusiame 70-ajame Venecijos kino festivalyje triumfavo Gianfranco Rosi, „Auksiniais liūtais“ apdovanotas už dokumentinį filmą „Sacro GRA“. Tai – Romos periferijų, aplinkkelio gyventojų portretas. Netikėtas žiuri verdiktas siejamas su jam pirmininkavusiu italų režisieriumi Bernardo Bertolucci. 73-ejų „Paskutinio tango Paryžiuje“, „Konformisto“, „Svajotojų“ kūrėjas priklauso kartai, kuriai kiekvienas filmas turėjo būti estetinis ar politinis iššūkis, angažuotas, o kartu poetinis. Beje, dokumentiniai filmai šiemet pirmą kartą pateko į Venecijos pagrindinį konkursą.
 
Didžiuoju žiuri prizu apdovanotas Taivano režisierius Tsai Ming Liang už filmą „Benamiai šunys“ („Stray dogs“). Jo veiksmas taip pat perkelia į šiuolaikinio didmiesčio priemiesčius, kur gyvena benamis tėvas su dviem vaikais. Specialusis žiuri prizas įteiktas vokiečių filmo „Policininko žmona“ režisieriui Philipui Gröningui, kuris išgarsėjo dokumentiniu pasakojimu apie vienuolyną „Didžioji tyla“. „Policininko žmona“ – tai pasakojimas apie patologišką šeimą, kurioje prievarta baigiasi mirtimi.
 

Šeimos patologiją analizuoja ir jaunas graikų režisierius Alexandrosas Avranasas. Jo filmas „Miss Violence“ gavo „Sidabrinį liūtą“ geriausiam režisieriui ir „Volpi taurę“ geriausiam aktoriui: Themis Panuo suvaidino pedofilą tėvą, kurio duktė nusižudo. „Volpi taurė“ geriausiai aktorei atiteko 80-metei italei Elenai Cotta už vaidmenį filme „Via Castellana Bandiera“.

 

„Filomena“
„Filomena“
Jurijus Arabovas
Jurijus Arabovas
Rasa Paukštytė

Kada baigiasi vasara

Tarptautiniam festivaliui „Baltijos banga“ Nidoje pasibaigus

 

„Man vasara baigiasi ne rudenį, o kartu su „Baltijos banga“, – sako kino režisierius Gytis Lukšas, jau penktus metus vasarą režisuojantis tarptautinį festivalį šiek tiek senovišku pavadinimu „Baltijos banga“ Nidoje. Jis bene ryškiausias iš visų vasarinių kino ženklų pajūryje – visi kiti (Thomo Manno festivalis, „PlArtforma“) filmus lyg priglaudžia, jais papildo savo koncepcijas. O „Baltijos banga“ Neringos žiūrovams siūlo tik kiną ir susitikimus su jo kūrėjais iš Estijos, Latvijos ir Lietuvos. Toks pagrindinių festivalio dalyvių apribojimas grindžiamas bendra trijų kaimyninių šalių istorine patirtimi – „Baltijos bangos“ atidarymas vyksta Baltijos kelio minėjimo dieną, rugpjūčio 23-iąją. Tai motyvas, kuris neleidžia festivalio organizatorių (Kinematografininkų sąjungos ir jos pirmininko G. Lukšo) apkaltinti „pribaltikos“ idėjos eskalavimu; aišku, kad 24 metai, prabėgę nuo Baltijos kelio, yra labai nedidelis laiko tarpas – kino (ir ne tik) situacija Estijoje ir Latvijoje panaši, o lygintis su Danija ar Suomija filmų gamybos srityse net nepadoru. Šių šalių juostos šįmet pirmąkart buvo parodytos festivalio svečių dienose.
Kino situacijos, problemų, panašių džiaugsmų tarp lietuvių, latvių ir estų bendrumas sukuria tą labai jaukią atmosferą festivalyje, kuriame nė vieni nėra geresni už kitus. Anot G. Lukšo, idėja rinkti geriausią filmą buvo ankstesniuose festivaliuose svarstyta, tačiau atmesta dėl to, kad neatsirastų įtampos. Tikrai neišmintinga vasarą Neringoje įsitempti.

 

Baltijos bangos dalyviai
Baltijos bangos dalyviai
Jonas Ūbis

Snobu būti sveika

Krėsle prie televizoriaus

 

Balandį miręs garsus amerikiečių kritikas Rogeris Ebertas rašė: „Česo įrašai“ ir kadilakai“ – jaudinantis dokumentas, atskleidžiantis juodosios muzikos evoliuciją. Jis tobulai paaiškina, kodėl tą muziką taip pamėgo baltieji.“ Muzikinį Darnello Martino filmą šįvakar (13 d. 22.50) parodys TV1 „Snobo kinas“.
„Česo įrašai“ ir kadilakai“ (tokį gremėzdišką pavadinimą vietoj „Cadillac Records“ galėjo sugalvoti tik lietuvių snobai) nukels į 5–7-ojo dešimtmečio Čikagą ir parodys Leonardo Chesso bei su jo įrašų studija „Chess Records“ susijusių menininkų gyvenimo tarpsnį. Beje, pirmieji studijos įrašai buvo pardavinėjami Chesso kadilake. Studijoje prasidėjo daugybės legendinių dainininkų karjera. Chessą filme sukūrė Adrienas Brody, dainininkę Ettą James – Beyoncé Knowles. Ji įrašė ir penkias filmo dainas, tarp kurių buvo Ettos James „At Last“. Praėjus mėnesiui po filmo premjeros, Beyoncé šią dainą sudainavo JAV prezidentu pirmąkart išrinkto Baracko Obamos inauguracijos pobūvyje. Beyoncé dainuojant šią dainą, JAV prezidentas šoko su žmona Michelle. Visus prezidentus mylintiems lietuvių snobams, manau, šis faktas turi imponuoti.
Man labiau patinka kitoks snobizmas. Mėgstu anglų literatūrą, kuri yra gera tikrojo snobizmo mokykla. Beje, anglai tai daro net smagiai. LRT sekmadienį (15 d. 21.15) primins žavią Mike’o Newello komediją „Ketverios vestuvės ir vienerios laidotuvės“, kuri taip pat gali duoti puikių pamokų pradedantiesiems snobams. Juk nuo tada, kai šiame filme nuskambėjo Wystano Hugh Audeno „Šermenų bliuzas“, anglai per laidotuves dažniausiai skaito būtent šį eilėraštį.
„Ketverios vestuvės ir vienerios laidotuvės“ ilgai buvo pačiu pelningiausiu britų filmu – iki 1999 m. jis surinko 260 milijonų dolerių, nors pagrindinį vaidmenį suvaidinęs Hugh Grantas filmuojant manė, kad filmas neabejotinai sužlugs. Kine rezultatas dažnai nenuspėjamas, juolab kad žiūrovai dažnai mato filme tai, ko jame nėra. Arba atvirkščiai.

 

„Česo įrašai“ ir kadilakai“
„Česo įrašai“ ir kadilakai“
„Turistas“
„Turistas“
„Avys žudikės“
„Avys žudikės“
Živilė Pipinytė

Tikros istorijos padeda suprasti

Gdynės kino festivalis

 

 

Kai Lietuvoje kyla koks nors skandalas ar visi kalba apie rezonansinę bylą, dažnai pagalvoju, kad mūsų kinematografininkai ir vėl į tai nesureaguos. Tačiau juk būtent panašiose bylose paprastai išryškėja tie nauji visuomenės raidos dėsningumai ar problemos, kuriuos taip sunku suformuluoti ir įvardyti. Lenkų režisieriai tai supranta, todėl jų filmuose apie dabartį vis dažniau pasirodo nuorodos, kad filmas sukurtas remiantis tikrais įvykiais. Bet tai ne amerikiečių kine įprastos pažodinės įvykių rekonstrukcijos, čia dažnai naudojamasi realia dramatiška situacija, kuri atskleidžia konfliktus ar visuomenės būseną. Kino kūrėjai tokią situaciją dar labiau paryškina, apibendrina.
Gdynės konkursinėje programoje tokių filmų šiemet taip pat ne vienas. Tadeuszo Krolio „Paskutinis aukštas“ (ji galima buvo pamatyti ir Vilniuje ką tik pasibaigusioje Lenkų kino savaitėje) taip pat išaugo iš realaus įvykio, tik režisieriui tragiškas atsitikimas su karininku, kuris atskyrė savo šeimą nuo išorinio pasaulio, kad apsaugotų ją nuo nelaimių, tapo pretekstu padiskutuoti apie tai, kaip geros ir šviesios idėjos atveda jų adeptus į fanatizmą ir radikalizmą. Nors filme nenuskamba žodis „Smolenskas“, man „Paskutinis aukštas“ pasirodė gana tiesmuka reakcija į lenkų visuomenę suskaldžiusią katastrofą ir sustiprėjusį dešiniųjų radikalizmą. Filmo herojus karininkas sukuria pragarą savo žmonai ir vaikams, kad apsaugotų juos nuo „gėjų, lesbiečių ir žydų“, kurie kelia grėsmę tėvynei, šeimai, patriotizmui ir jo įsitikinimams.

 

„Paskutinis aukštas“
„Paskutinis aukštas“
  < PUSLAPIS IŠ 259  >>> Archyvas