7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Režisierius turi būti sumišęs

Pokalbis su VDFF viešnia Kim Hopkins

Simona Žemaitytė
Nr. 34 (1048), 2013-09-20
Kinas
„Dviejų pamišimas“
„Dviejų pamišimas“

 

Didžiojoje Britanijoje gyvenanti Kim Hopkins su kamera apkeliavo didelę dalį pasaulio. Galiausiai ji įsitikino, kad ypatingos istorijos dažnai laukia jos vos iškėlus koją iš savo kiemo. Kamera ir besisukanti juosta režisierei – metodas struktūruoti sunkiai paaiškinamą pasaulį. Baigusi Nacionalinę kino ir televizijos mokyklą D. Britanijoje, Kim Hopkins jau 15 metų kuria dokumentinius filmus, bendradarbiauja su BBC, „Channel 4“, „Discovery“, „National Geographic“, „Al Jazeera“. Savo filmuose režisierė nagrinėja smurto prieš moteris, skurdo, sveikatos apsaugos sistemos besivystančiose šalyse temas, kuria kino portretus, muzikinę dokumentiką, filmus apie Amerikos indėnus.
Kim Hopkins dėsto dokumentinį kiną, prisidėjo kuriant dokumentinio kino katedrą Kubos nacionalinėje kino ir televizijos mokykloje, vadovauja Didžiojoje Britanijoje įsikūrusiai kino gamybos kompanijai „Labor of Love Films“.
Filmo „Dviejų pamišimas“, kuris bus rodomas VDFF Specialiojoje programoje, herojus Hopkins stebėjo penkerius metus. Viskas prasidėjo lyg pasakoje, kai pavyzdinga vidutinio amžiaus pora nusprendė įsigyti istorinį pastatą Jorke ir jame atidaryti prabangų viešbutį. Pardavę visą užgyventą turtą, kartu su septyniais vaikais jie persikėlė į „rūmus“, tikėdamiesi netrukus gauti paskolą. Kaip tik tada pasaulį sukrėtė finansinė krizė... Kim Hopkins rugsėjo 19–29 d. viešės Tarptautiniame Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje.
 
Kaip pradėjote filmuoti Heleną?
Heleną sutikau atsitiktinai, vietiniame bare, Jorke. Sėdėjome šalimais, pradėjome kalbėti, ji užsiminė apie ypatingą namą, kurį ką tik įsigijo su vyru Johnu. Paklausė, ar norėčiau jį apžiūrėti. Tiesą sakant, manęs tai nedomino (nekenčiu apžiūrinėti žmonių namų), tačiau Helena sugundė buteliu gero vyno. Bet vos pamačius, kas tuose namuose vyksta, manyje prabudo dokumentininkės smalsumas. Helenos vaikai tiesiogine prasme „stovyklavo“ 72-uose milžiniškų namų kambariuose, o mama jiems skambindavo mobiliuoju telefonu, kad išsiaiškintų, kur kuris nakvos. Visos šios detalės – šalia ambicijų rūmus paversti viešbučiu! Helenai tiek pat metų, kiek ir man, tačiau mūsų gyvenimo pasirinkimai labai skirtingi. Mane tai intrigavo.
 
Penkeri metai – ilgas laiko tarpas. Ko iš šios istorijos išmokote?
„Dviejų pamišimas“ neturėjo virsti penkerius metus trukusiu darbu iš meilės. Tačiau kartais kuriant dokumentiką taip tiesiog nutinka. Gyvenimas nepaklūsta jokiems tvarkaraščiams. Ko išmokau? Tikriausiai nieko nauja. Helenos istorija tik patvirtino, kad gyvenimas banguoja kaip pašėlęs ir mes mažai ką galime kontroliuoti. Nors negalime liautis bandę...
 
Kaip jautėtės stebėdama Heleną ir žlungančias jos svajones?
Mėgstu stebėti besirutuliojančius įvykius. Renkuosi istorijas, kuriose kažkas „gali nutikti“. Pamenu gerą vieno hipio dėstytojo pamoką. Jis mus išsiuntė į parką filmuoti besibučiuojančių porų. Tai buvo tais laikais, kai prieš pradėdamos filmuoti kameros kelias sekundes turėdavo „prasisukti“. O tos kelios sekundės dažniausiai būdavo lemtingos! Visose studentų juostose buvo įamžintos situacijos „po bučinio“. Tai buvo pamoka, kad reikia pasirinkti vieną situaciją ir kantriai laukti. Taip nutiko ir filmuojant Heleną: kamera jau sukosi, kai telefonu jai buvo pranešta apie finansinę krizę.
 
Kaip tuomet jautėtės kaip žmogus ir kaip filmo režisierė?
Manau, neįmanoma atskirti „manęs“ ir „dokumentikos režisierės“. Kurdamas dokumentiką, ja tiesiog gyveni ir kvėpuoji. Su Helena tapome ir vis dar esame draugės, nes dalinomės ir geromis, ir blogomis naujienomis.
 
Istorijos pabaiga – dramatiška ir netikėta. Ar vis dar filmavote, kai mirė Helenos partneris? Gal grįžote nufilmuoti paskutinės scenos?
Geras klausimas. Ir taip, ir ne. Lioviausi filmuoti, bet ne kurti filmą. Buvo sunku rasti stiprią pasakojimo pabaigą. Maniau, kad viskas bus paprasčiau: arba Helenai ir Johnui pasiseks ir jų svajonė išsipildys, arba atvirkščiai. Tačiau gyvenimas dažnai iškrečia ką nors tokio, kas pranoksta visus planus ir spėliojimus.
 
Kokiomis savybėmis turi pasižymėti dokumentikos režisierius?
Būti sumišęs. Esu visiškai sutrikusi ir sumišusi, kai bandau suvokti šį pasaulį, todėl filmavimas man yra tarsi priemonė iš visumos išgauti kokią nors prasmę. Vis dar nesupratau, kodėl žmonės daro tai, ką daro, ir elgiasi taip, kaip elgiasi. Svarbu būti pakankamai protingam, kad suvoktum savo paties kvailystę.
 
Dokumentinius filmus kuriate daugiau nei penkiolika metų. Kas Jus vis dar stebina?
Nors mano partnerė – labai gera aktorė, scenoje vis dar nesu mačiusi labiau įtikinančio mirusio nei miręs žmogus. Gebėjimas įtikinamai užfiksuoti bei perpasakoti reiškinius mane amžiams įkalino dokumentiniame kine.
 
Tačiau daug žmonių pasakytų, kad dokumentika nuobodesnė už vaidybinį kiną.
Sutinku. Dauguma dokumentinių filmų kur kas nuobodesni už dramas. Manau, kad dokumentininkai per daug reikšmės skiria „žiniai“. Negaliu pakęsti filmų, kurie man sako, ką turiu galvoti. Lygiai kaip ir filmų, kurie tokie laisvi, kad jiems gali prigalvoti visokiausių interpretacijų. Tačiau dabar į dokumentiką „grįžta“ stiprus naratyvas ir tikros istorijos, kur kas keistesnės už išgalvotas. Džiaugiuosi, kad skirtumas tarp dokumentikos ir vaidybinio kino vis sunkiau apčiuopiamas. Manau, dokumentikos ateitis – šviesi.
 
Sukūrėte filmų apie indėnus. Ko ieškojote jų istorijose?
Mano tėvas buvo Amerikos indėnas, tiesa, menkai jį pažinojau. Tai buvo paieškų esmė. Juk visuomet kuriame filmus apie save, ar ne? Nors, jei atvirai, – vis dar nejaučiu šia tema sukūrusi gerą filmą. Vieną dieną reikės tai padaryti.
 
Kas Jus domina kaip kūrėją?
Užtenka paties proceso ir ribų peržengimo. Įdomu ieškoti naujų istorijos pasakojimo formų. Filmuose man nepatinka problemos, domina žmonės ir poezija. Žinios man varo nuobodulį. Labai svarbus komponentas – humoras.
 
Ar yra temų, apie kurias filmuose nekalbėtumėte?
 Ne. Nemanau, kad yra neištyrinėtų teritorijų.
 
Kaip apibūdintumėte savo darbo metodą?
Lėtas ir chaotiškas, bet tikslingai krypstantis užsibrėžto tikslo link ir niekad nepriimantis „ne“ kaip galutinio atsakymo.
 
Koks keisčiausias dalykas, kurį kada nors teko filmuoti?
Sėklidžių dramblialigės operacija Mozambiko lauko ligoninėje. Tačiau kai ko nenufilmavau – alpstančio savo garso operatoriaus. Gaila, manau, su tokia medžiaga turėčiau nemažą pasisekimą „YouTube“.
 
Svarbus dalykas, kurio nepaklausiau...
Aš priklausau darbo klasei. Esu anglė, o anglai visuomet nori žinoti, kokiai klasei priklausai. Tiesą sakant, tai klausimas, kuris kybos ore tol, kol nebus užduotas. 
 
Kalbėjosi Simona Žemaitytė

 

„Dviejų pamišimas“
„Dviejų pamišimas“