7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Šešios gero kino dienos

38-ojo Gdynės kino festivalio laureatai
 

Živilė Pipinytė
Nr. 34 (1048), 2013-09-20
Kinas
„Ida“
„Ida“
Festivaliui įpusėjus tapo akivaizdu, kad realiausias didžiojo festivalio prizo „Auksinių liūtų“ kandidatas – kameriška, nespalvota Paweło Pawlikowskio „Ida“. Filmas iškart surinko daugiausia balų festivalio laikraštyje, kur kasdien konkursinius filmus „žvaigždutėmis“ vertino lenkų kritikai, šis pavadinimas nuolat skambėjo ir nugirstų pokalbių nuotrupose. Pawlikowskio vardas pas mus menkai žinomas. 1957 m. gimęs Varšuvoje, jis nuo 14 metų gyvena D. Britanijoje, ten studijavo literatūrą ir filosofiją, kūrė dokumentinius filmus BBC ir „Channel 4“, jo vaidybiniai filmai pelnė svarbius britų apdovanojimus. Pawlikowskio drama „Meilės vasara“ (2004) laikomas vienu svarbiausių paskutinio dešimtmečio britų filmų. Per spaudos konferenciją režisierius prisipažino, kad pasirinko kelionę į praeitį, nes gerai nepažįsta šiuolaikinės Lenkijos. Ji filme tokia, kokią režisierius prisimena iš savo vaikystės, to laikotarpio filmų, fotografijų.
„Idos“ veiksmas nukelia į 7-ojo dešimtmečio pabaigos Lenkiją. Aštuoniolikmetė našlaitė Ana užaugo vienuolyno prieglaudoje ir rengiasi priimti įžadus. Tačiau prieš tai ji turi įvykdyti vienuolyno vyresniosios valią: susipažinti su vienintele savo giminaite Vanda. Ši priima ją šaltai ir iškart pareiškia, kad iš tikrųjų Ana yra žydė Ida – per karą žuvusios jos sesers duktė. Teta nusprendžia parodyti Idai jos tėvų namus. Vandos mašina jos važiuoja į kaimą, suranda namus, kuriuose jau gyvena lenkų valstiečių šeima. Netrukus paaiškėja, kodėl Vanda atvežė čia Idą. Jai rūpi išsiaiškinti, kur palaidoti Idos tėvai. Vanda įsitikinusi, kad per karą žydus slėpęs dabartinių šeimininkų tėvas pats juos ir nužudė.
Kelionė tęsiasi, nes tėvas čia nebegyvena.
Už pagrindinį vaidmenį prizu geriausiai aktorei apdovanota Agata Kulesza (Lietuvoje ją matėme Wojciecho Smarzowskio filme „Rožė“) savo Vandą atskleidžia palaipsniui. Mėgstanti išgerti ir neslepianti valdingumo bei griežtumo teta netrukus paaiškins nustebusiai Idai, kad yra teisėja. Prisipažins, kad paskutiniais metais jos gyvenimas klostosi nekaip, kad prarado galią, bet po karo ji buvo labai įtakinga ir nuteisė mirti ne vieną žmogų. Todėl ją net praminė „kruvinąja Vanda“.
Iš tų taupių frazių, ryžtingų gestų, elegantiško, bet visai neslepiamo erotizmo, net iš Gomulkos portreto milicijoje, į kurią Vanda patenka girta nuvairavusi į griovį, pamažu pradeda dėliotis ne tik veiksmo laikas, bet ir Vandos charakteris, ryškėti atsakymas į klausimą, kodėl keliolika metų Idos nenorėjusi matyti moteris staiga nusprendė padėti jai surasti tėvų kapus. Vandai rūpi ne tik nepraktiškų Idos tėvų, bet ir sūnaus, kurį pas juos paliko, likimas. Paliko ir išėjo kovoti, ir dabar pati klausia: „Už ką kovoti?“ Tada ir supranti, kad deginanti kaltė dėl sūnaus mirties paaiškina viską, kas Vandos gyvenime buvo prieš tai.
Sodybos šeimininkas pažada Vandai, kad parodys, kur palaidoti jos artimieji, mainais už tai, kad abi pasirašys aktą, jog neturi jam jokių turtinių pretenzijų. Miške, kasdamas žemę, vyras prisipažįsta, kad nužudė ne tėvas, o jis pats. Ida nebuvo panaši į žydę, todėl nunešė ją kunigui.
Tai pati kraupiausia filmo scena. Baisi, nes visiškai paprasta: žudikas kasa duobę, kaip, matyt, kasė ją prieš keliolika metų, o dvi moterys iškastus kaulus ir vaiko kaukolę tiesiog suvynioja į skarą. Paskui jos keliaus į apleistas, krūmais apžėlusias žydų kapines ir palaidos tuos kaulus šeimos kape.
Štai čia man filmas ir baigėsi. Bet Pawlikowskiui rūpi ne tik Vanda, kuri netrukus pati suves sąskaitas su gyvenimu, bet ir Ida (debiutantė Agata Trebuchowska). Didžiąją filmo dalį Ida tyli ir stebi sutiktus žmones, savo tetą, staiga atsivėrusį gyvenimą už vienuolyno sienų, kuris, be abejo, ją masina. Tačiau jau filmo pradžioje akivaizdu, kad Ida – stipri asmenybė. Todėl Pawlikowskis filmą ir konstruoja kaip dviejų stiprių asmenybių susidūrimą. Tikrasis išbandymas Idos dar tik laukia. Ji pati turi pasirinkti, kuo būti: vienuole Ana ar Vandos dukterėčia Ida. Antroji filmo pusė – pasakojimas apie tapatybės pasirinkimą. Ida tai suvokia. Ji gali likti Vandos bute su kelionėje sutiktu muzikantu ir, ko gero, nugyventi visai prasmingą gyvenimą. Bet Ida grįžta į vienuolyną.
Asketišką „Idos“ naraciją (spaudos konferencijoje režisierius prisipažino, kad prieš filmuojant pažiūrėtas Jeano-Luco Godard’o „Gyventi savo gyvenimą“ išlaisvino jį nuo noro pernelyg daug pasakoti) gal net per smarkiai papildo intensyvūs, prisodrinti detalių, šviesos ir šešėlių žaismo, juodos, baltos ir pilkos atspalvių prizu už geriausią operatoriaus darbą apdovanotų Łukaszo Żalio ir Ryszardo Lenczewskio savaip tobuli filmo vaizdai. Tačiau nekyla abejonių, kad „Ida“ svarbi ne tik lenkų kinui, kuris vis dažniau prabyla apie nutylėtą naujausią Lenkijos istoriją. Pernai Gdynėje parodytame filme „Derlius“ apie tai, kaip kaimynai žudė kaimynus, publicistiškai prabilo Władysławas Pasikowskis. Pawlikowskis, atvirkščiai, – vengia drastiškų scenų ir žodžių. Jis nori, kad žiūrovas pats suformuluotų klausimus ir atsakymus.
„Ida“ Gdynėje sulaukė ir prizo už geriausią scenografiją, ir daugybės neoficialių apdovanojimų – filmui savo prizą atidavė žurnalistai, Lenkijos diskusinių kino klubų federacija, kino platintojai, žurnalas „Elle“ kylančios žvaigždės prizu apdovanojo Agatą Trebuchowską.
Su „Ida“ prizų skaičiumi šiemet gali varžytis Małgośka Szumowska, filme „Vardan...“ trankiai ir provokuojančiai papasakojusi apie homoseksualaus kunigo dramą. „Vardan...“ atiteko „Sidabriniai liūtai“, prizas už geriausią režisūrą ir už geriausią pagrindinį vyro vaidmenį Andrzejui Chyrai. Pastarojo suvaidintas nuoširdžiai Dievu tikintis kunigas Adamas atokiame Mozūrų kaime globoja asocialius paauglius, daug dirba, vakarais bėgioja miško ir kaimo keliais, bet jaučiasi nepakeliamai vienišas. Ta vienatvė, kai, pasak jo, „nėra prie ko prisiglausti“, stumia jį prie alkoholio. Išsigelbėjimą nuo vienatvės atneša beveik visą laiką kadre tylinčio kaimo vaikino dėmesys. Jų fizinio suartėjimo scenos kompoziciją, kaip ir daugelį kitų, Szumowska nusižiūrėjo iš klasikinės tapybos. Bet režisierės temperamentui tai sunkus išbandymas, todėl filme daug ekspresyvių scenų, nufilmuotų dokumentiškai, su tikrais kaimo gyventojais. Jei ne Chyra, kuris iš menkos scenarinės medžiagos sugeba sukurti kenčiantį, sudėtingą, tik filmo pabaigoje iki galo atsiskleidžiantį personažą, ko gero, „Vardan...“ ir liktų tik dar vienu emocingu filmu apie tabu, kuriuos griauti taip mėgsta Szumowska.
Daug subtilesnis ir ne toks plakatiškas kitas Gdynės filmas apie homoseksualią meilę – Tomaszo Wasilewskio „Plūduriuojantys dangoraižiai“ (žiuri prizas jaunajam režisieriui, prizas už geriausią antraplanį moters vaidmenį Martai Nieradkiewicz, jaunimo žiuri prizas).
„Plūduriuojančių dangoraižių“ herojus, jaunas plaukikas Kuba, netikėtai pačiam sau įsimyli vakarėlyje sutiktą Michalą. Kubai šis jausmas tampa didžiuliu išbandymu: jis gyvena su Silvija, kuri netrukus pradeda suprasti, kas atsitiko, bet laukiasi Kubos kūdikio. Kuba bijo ir nemoka prisipažinti jai ir motinai, kas atsitiko. Tačiau būtent jausmas Michalui tarsi išvaduoja vaikiną iš kasdienybės rutinos, suteikia jausmų pilnatvę.
Kitaip nei Szumowska, Wasilewskis pirmiausia rodo savo personažų jausmus. Paradoksas, bet maksimaliai prie herojų nuolat priartėjanti kamera sukuria ne tik buvimo šalia, bet ir neįprastą kūniškumo efektą (žinoma, prie to prisideda ir Kubos treniruočių scenose nuolat rodomi nuogi plaukikų kūnai). Operatorius Jakubas Kijowskis šią ilgesnių dialogų beveik nepareikalavusią personažų dramą apgaubia šaltomis ir prislopintomis didmiesčio šviesomis, kai tragiška atomazga atrodo neišvengiama.
„Sidabrinių liūtų“ apdovanojimą ex-aequo Szumowska pasidalijo su Maciejaus Pieprzycos filmu „Gyventi gera“ („Chce się żyć“). Tai tikrais faktais grįstas pasakojimas apie neįgalų cerebriniu paralyžiumi serganti berniuką Mateušą, kurį visi laiko „daržove“. Tačiau už kadro nuolat girdime jo vidinį monologą, matome nepavykusius bandymus parodyti aplinkiniams, kad jis girdi, jaučia, mato, supranta. Tas monologas kupinas humoro ir ironijos, kurie kartu su pasiaukojančios tėvų meilės vaizdais suteikia filmui šviesos ir vilties. Suaugusį Mateušą suvaidinęs Dawidas Ogrodnikas tikrai nusipelnė prizo už pagrindinį vyro vaidmenį. Filme jis neištaria nė vieno žodžio, bet neįgaliojo plastika ir mimika, regis, jam visai netrukdo perteikti personažo mintis ir jausmus. Kartais net sunku patikėti, kad prieš tave – aktorius. Filmas pelnė didžiausias festivalio ovacijas ir žiūrovų prizą, tad, manau, šansų pamatyti „Gyventi gera“ kokio nors lietuviško festivalio programoje tikrai yra.
Specialiuoju žiuri prizu (taip pat ex-aequo) „už formos ir turinio drąsą bei ypatingas, unikalias menines savybes“ apdovanotas šiemet „Kino pavasario“ konkurse rodytas Kasios Rosłaniec filmas „Mamos liūdesys“ (jis pelnė ir prizą už geriausius kostiumus bei apdovanojimą Magdalenai Berus už profesionalų aktorės debiutą) ir „Kino pavasario“ prizu įvertintas Sławomiro Fabickio „Myliu“.
Tai, kad net kelis prizus reikėjo dalyti per pusę, tik įrodo, kad Januszo Głowackio vadovaujamas žiuri tikrai turėjo iš ko rinktis: tarp keturiolikos konkursinių filmų tik keli akivaizdžiai negalėjo pretenduoti į jokį apdovanojimą. Bet gaila, kad liko neįvertinta Smarzovskio „Kelių policija“ – filmui skirtas tik prizas už geriausią montažą.
Stipri ir įvairi konkursinė programa, ko gero, pats ryškiausias šiųmetinio festivalio bruožas. Pasiteisino Gdynės festivalio meno vadovo Michało Chacińskio noras atrinkti į ją tik svarbius, originalius ir meniškus filmus. Pažiūrėjus tokią konkursinę programą, akivaizdu, kad lenkų kinui negresia provincialumo marazmas, noras patikti užsienio festivaliams ar pramoginio kino pranašams. Tačiau žiūrovai į festivalį veržiasi, jie nuoširdžiai sveikina raudonu kilimu žengiančias lenkų kino žvaigždes, o į festivalio pabaigą naują savo filmą „Venera kailiuose“ į Gdynę pristatyti atvykusį Romaną Polanskį, kuris neseniai atšventė savo 80-metį, pasitiko ilgos ovacijos. Bet ir Gdynės festivalio rengėjams, regis, negresia megalomanijos pavojus. Jiems svarbu ne filmų skaičius, o kokybė. Tai įrodė ir šiemet atsiradusi nauja programa „Na horizoncie“, kurioje buvo pristatyti keturi Vroclave kasmet rengiamo tarptautinio kino festivalio „T-Mobile Nowe Horyzonty“ filmai. Keturi, bet kiekvienas savaip svarbus ir reikšmingas. To iš Gdynės galėtų pasimokyti ir mūsų festivalių rengėjai, beje, kaip sudėlioti programą, kad neliktų ilgų pertraukų tarp pasirinktų filmų, taip pat.
Kad festivalio laikas brangus, žino kiekvienas. Bet Gdynė kartais sugeba jį atsukti atgal. Viena unikaliausių festivalio programų – „Gryna klasika“. Joje kasmet rodomi restauruoti klasikiniai ir pamiršti filmai, o po peržiūrų vyksta jų kūrėjų meistriškumo pamokos. Tai ne tik meistriškumo, bet ir požiūrio į kiną, profesiją pamokos. Kalbėdamas apie 1963 m. savo sukurtą „Tylėjimą“, Kazimierzas Kutzas prasitarė, kad pagrindinis jo kartos bruožas buvo didžiulis noras kurti gražius ir nepakartojamus filmus. Ir pridūrė: „Naivūs idealistai žengia toliausiai.“
 
Gdynė – Vilnius
 
P.S. Už kelionę į Gdynę dėkoju Lenkų kultūros institutui Vilniuje.

 

„Ida“
„Ida“
„Vardan...“
„Vardan...“
„Gyventi gera“
„Gyventi gera“
„Mamos liūdesys“
„Mamos liūdesys“