7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kinas

Rengėjų inf.

Trumpas metras filmai plečia kino ribas

Prasidėjo „Vilniaus kino šortai“

 

Spalio 10-ąją prasideda didžiausias Baltijos šalyse tarptautinis trumpo metražo filmų festivalis „Vilniaus kino šortai“. Jo konkursui buvo pateikta per 2000 filmų, bet konkursinės programos sudarytojai atrinko vidutiniškai tik po tris iš šimto. Aštuntą kartą vyksiančio festivalio konkursinėse programose bus parodyti 69 filmai iš 31 šalies ir 5 žemynų. Lyderiais galima vadinti prancūzus – bus parodyta net vienuolika filmų. „Kūrėjų aktyvumas pranoko mūsų lūkesčius – gavome rekordinį darbų skaičių. Atrinkome tik pačius geriausius, kurie privers šypsotis, iškels klausimų diskusijoms ar sužadins įvairias emocijas. Programos sudarytojai ilgai ginčijosi, diskutavo, bet nė dėl vieno filmo nesileido į kompromisus, neapsiribojo geografija ar žanrais. Atrinkome tik tuos filmus, kurie leis plėsti kino suvokimą, jo galimybių ribas ir pažinti naujų šalių kiną“, – sako Rimantė Daugėlaitė, „Vilniaus kino šortų“ direktorė.

 

„Mylėkitės“
„Mylėkitės“
„Mašinų tyla“
„Mašinų tyla“
„Penio kirtis“
„Penio kirtis“
Velniop sąžiningą žaidimą“
Velniop sąžiningą žaidimą“
„Pandos“
„Pandos“
„Mažasis drakonas“
„Mažasis drakonas“
Kora Ročkienė

Vienatvė kosmose

Alfonso Cuaronas apie „Gravitaciją“

 

Lietuvoje pradėtas rodyti šiemet Tarptautinį Venecijos kino festivalį atidaręs meksikiečių režisieriaus Alfonso Cuarono filmas „Gravitacija“ („Gravity“, JAV, D. Britanija, 2013). Filmų „Ir tavo mamą taip pat“, „Haris Poteris ir Azkabano kalinys“, „Žmonių vaikai“ kūrėjas į kiną sugrįžo po septynerių metų pertraukos. Savaitraštis „Time“ naują jo filmą pavadino ateities kinu, Jamesas Cameronas prisipažino buvęs sukrėstas.
„Gravitacijos“ siužetas gana paprastas. Astronautė daktarė Stoun (Sandra Bullock) ir erdvėlaivio kapitonas Metas Kovalskis (George Clooney) išėjo į atvirą kosmosą remontuoti kosminio teleskopo. Bet paprasta procedūra baigėsi katastrofa, mat rusai nusprendė sunaikinti savo seną palydovą, jis suiro į daugybę mažų dalių, kurios skriedamos neregėtu greičiu sunaikino ir erdvėlaivį, ir netoliese įsikūrusią kosminę stotį. Likę gyvi astronautai turi oro, kurio užteks kvėpuoti pusantros valandos (tiek trunka ir filmas). Ar jiems pavyks pasiekti kitą kosminę stotį, sužinos filmo žiūrovai. Pateikiame pokalbio su režisieriumi, išspausdinto žurnale „Ogoniok“, fragmentą.

„Gravitacija“
„Gravitacija“
Živilė Pipinytė

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

 

Animacinis filmas apie Daniilą Charmsą
Peterburgo animacijos studija „Da“ kartu su „Lenfilmu“ sukūrė animacinį filmą apie Daniilo Charmso gyvenimą. Filmas „Už lango. Pasakojimai apie Charmso gyvenimą“ („Za oknom. Rasskazy iz žizni Charmsa“) paremtas rašytojo dienoraščiais ir laiškais. Filmo režisierius ir scenarijaus autorius – Michailas Safronovas, dailininkė – Marija Jakušina, įgarsino aktorius Sergejus Dreidenas. Premjera Peterburge – jau šią savaitę.
 
Restauruotas Mary Pickford filmas
1911 m. trumpametražis filmas „Jų pirmas kivirčas“ („Their First Misunderstanding“), kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė Mary Pickford, buvo laikomas prarastu. 2006 m. stalius Peteris Massie’s jį aptiko senoje daržinėje ir vos neišmetė sulipusios juostos į šiukšlių dėžę. Tai – vienintelė filmo kopija. Jos restauravimą finansavo JAV kongreso biblioteka, spalį „Jų pirmas kivirčas“ bus pristatytas žiūrovams.
 
„Jų pirmas kivirčas“ – pirmasis filmas, kurio afišose buvo parašytas aštuoniolikmetės Mary Pickford vardas. Netrukus ji tapo „Amerikos numylėtine“ ir pačia populiariausia dar tik besikuriančios žvaigždžių sistemos žvaigžde. Šiame filme ji vaidino su vyru besipykstančią žmoną.
 
Per savo karjerą Mary Picford (1892–1979) nusifilmavo per 200 filmų, tapo viena studijos „United Artists“ steigėjų ir geriausiai apmokama Holivudo žvaigždžių. 1916 m. jos kontrakte buvo parašyta, kad aktorė gaus 10 tūkstančių dolerių kiekvieną savaitę, 300 tūkstančių premiją už kiekvieną filmą ir 40 tūkstančių dolerių už kiekvieną perskaitytą scenarijų. 150 tūkstančių dolerių kasmet bus mokama jaunos aktorės motinai „už jos gerą valią.“ Pickford buvo dukart apdovanota „Oskaru“: 1930 metais už geriausią moters vaidmenį ir 1979-aisiais už indėlį į kino meną.

Mary Pickford
Mary Pickford
Filmo „Aš, Frankenšteinas“ plakatas
Filmo „Aš, Frankenšteinas“ plakatas
„Džekas merginų karalystėje“
„Džekas merginų karalystėje“
Jonas Ūbis

Blogio ribos

Krėsle prie televizoriaus

 

...2008-ųjų rugsėjis. Pasaulinė ekonominė krizė jau prasidėjo, bet JAV dar nenujaučia, kokia katastrofa priartėjo, o grupės finansininkų Volstryte laukia kelios siaubingos dienos. Taip trumpai galima būtų papasakoti J.C. Chandoro filmo „Rizikos riba“ (BTV, 9 d. 21.30) siužetą. Neapsiriksite paskyrę jam trečiadienio vakarą. Tai – pirmasis vaidybinis filmas apie krizę, iš kurios pasaulis vis dar bando išbristi. Ir kartu pats tikriausias trileris, kuris dar ir paaiškina ne vieną globalios ekonomikos paradoksą. Taigi nauda akivaizdi, net jei negalite pasigirti milijonu savo sąskaitoje.
 
Vieno didžiausių investicinių bankų bendradarbis, pasitelkęs naują rinkos analizės programą, gauna stulbinamą prognozę: akcijos kris, rinka žlugs, bankas (beje, filmo interjerai specialiai primena „Leman Brothers“) praras viską. Kitą dieną jis atleidžiamas iš darbo. Duomenis vyras perduoda buvusiam padėjėjui. Vakare visiems banke jau aišku, kad žlugimo išvengti neįmanoma. Dabar jiems iškilo pasirinkimo problema – skubiai pardavinėti akcijas ir milijonus akcininkų paversti beturčiais, ar bandyti gelbėtis. Sprendimą, nuo kurio priklausys ir pačių sprendėjų ateitis, reikia priimti per vieną naktį.
 
Taip pamažu pagrindine filmo tema tampa moralinės kiekvieno personažo dilemos, juolab kad jiems aišku: tas, kuris pirmas sukels krizę ir įkiš nieko nebevertą produktą pirkėjams, išloš milijonus. Banko prezidentui, žinoma, pirmiausia rūpi gelbėti savo kailį. Tačiau „Rizikos riboje“ nebus patenkintų personažų. Vienas pardavė idealus, kad sumokėtų namo kreditą, kitas prarado meilę, nes labiau troško sėkmės. Režisierius vis baksnoja: už darboholizmą mokama vienatve, nepasitikėjimu, neuroze. Todėl, manau, pagrindinius vaidmenis filme kūrę Kevinas Spacey, Jeremy Ironsas, Demi Moore ir Paulas Bettany buvo patenkinti – jų personažai sudėtingi ir net nenuspėjami. Tačiau J.C. Chandoras siekė daugiau – jis nori parodyti, kad finansininkams koją pakišo jų pačių įsitikinimai, aukšto statuso siekis. Tad ekonomikos žlugimas turi moralinį lygmenį – „Rizikos riboje“ tai amerikietiškos svajonės žlugimas.
 
Debiutantas J.C. Chandoras – ne tik kino režisierius, bet ir nekilnojamojo turto verslininkas, „Rizikos riba“ gali nustebinti menkiausių detalių autentiškumu. Todėl jis taip įtikinamai kuria naują kino niekšą – bankininką. Jis atitinka milijonų nuo krizės nukentėjusių žmonių įsivaizdavimus apie priešą. Kadaise tuo priešu amerikiečiams buvo sovietų agentas arba žiaurus mafiozas. Dabar atėjo arabų teroristų ir bankininkų laikai. Tai, kas dabar vyksta bankuose, lemia milijonų žmonių likimus. Kai 1987 m. Oliveris Stone’as filme „Volstrytas“ analizavo biržos lošėjus, kovojančius už didžiulius pinigus, dauguma žiūrovų filmą suprato kaip tiesiog įžvalgų uždaros bendruomenės portretą. Dabar tie finansininkai ir jų rizikingos operacijos suvokiami jau kitaip. Neatsitiktinai tokia simboliška yra viena „Rizikos ribos“ scena, kurioje Spacey personažas laidoja savo kieme mylimą šunį. Net susimąsčiau, ką jis laidoja: savo žmogiškumą ar kapitalizmą?

 

„Numylėtieji kaulai“
„Numylėtieji kaulai“
„Rizikos riba“
„Rizikos riba“
Živilė Pipinytė

Buvusių rasistų nebūna

Nauji filmai – „Streikas“

 

Reklaminės kampanijos Romui Zabarauskui galima tik pavydėti. Joks lietuviškas filmas paskutiniais metais nesulaukė tokio populiariosios spaudos dėmesio ir tiek grafomaniškų atsiliepimų. Internete jų begalės, bet tik retą gali perskaityti bent iki vidurio. Grafomanija yra grafomanija. Galima tik pajuokauti, kad filmas surado savo žiūrovą. Akivaizdu, kad „Streikas“ („We Will Riot“, Lietuva, 2013) skirtas jauniems žmonėms, ieškantiems savęs, nepatenkintiems tuo, kas vyksta Lietuvoje. Tačiau kalbėti apie filmą dar anksti, nes „Streikas“ (nepaisant tokių pat grafomaniškų autoriaus pastangų prilygti genialiam Sergejaus Eizenšteino debiutui „Streikas“, pavyzdžiui, filmą persmelkiančio klastos motyvo) yra tik plakatas. Režisierius tenkinasi paviršiumi, o ne eina gilyn, piktinasi, o ne teigia, agituoja, o ne analizuoja, yra rėksmingas ir naivus. Plakatiškumas buvo būdingas ir Zabarausko debiutui – trumpametražei „Porno melodramai“.
 
Nors pirmieji „Streiko“ kadrai (operatorius Ville Piippo) nuteikia optimistiškai – spalvingas Niujorko „tūsas“, muzikos ritmui paklūstantis montažas, įsimenantys personažai, iš kurių iškart išsiskiria Ebeneezero Nii Sowaho suvaidintas Lukas. Jis didžėjus ir švenčia gimtadienį.
 
Tačiau netrukus įvyksiantis susitikimas su tėvais – juodaode motina ir albinosą primenančiu tėvu – bei pirmasis filmo konfliktas pradeda sklaidyti iliuziją, kad Zabarauskas kuria šiuolaikišką kiną. Lukas nesutaria su tėvu, kuris nori, kad sūnus sektų jo pėdomis ir taptų pavyzdingu verslininku. Pakeliui jis išsiaiškina, kad Vilniuje gyvena tėvo mama, kurią jis laikė mirusia. Konfliktas, manau, banalus, bet Lukas kažkodėl nusprendžia iškart sėsti į lėktuvą ir skristi į Lietuvą pas niekad nematytą senelę, apie kurią žino tik tiek, kad ji rasistė.
 
Pirmas susitikimas neapsieina be ašarų, nors režisierius aiškiai signalizuoja, kad čia kažkas ne taip: Olitos Dautartaitės suvaidinta senelė kadaise nuo KGB pabėgo į JAV, bet grįžo paskelbus Nepriklausomybę. Ji tikra patriotė. Tai išduoda ir išorė (baltas megztas kostiumėlis, žili plaukai ir masyvūs gintaro papuošalai), ir žodžiai („Už Lietuvą!“), ir armonikos garsai.
 
Kitą rytą senelė veža anūkėlį pas Vilniaus merą (Sakalas Uždavinys), šis jam patiki steigti muzikos klubą apleistame Vilniaus kvartale. Netrukus Lukas sutinka gražią merginą Martą (Beata Tiškevič turi tikros kino charizmos, bet Zabarauskas ją nuolat bando sunaikinti įsprausdamas į jos lūpas neįtikėtinai bukus ar ašaringus žodžius, pavyzdžiui, apie emigravusius draugus, kurie ją paliko vieną Vilniuje) ir ją pamilsta, įsteigia klubą, šis klesti tol, kol nepaaiškėja korumpuoto mero klasta. Pasirodo, klubas jam reikalingas tik tam, kad pritrauktų žmones į apleistą kvartalą, kur bus statomi nauji butai. Lukas atliko savo darbą. Rasistei senelei už tai, kad ji parviliojo Luką iš Niujorko, pažadėtas lietuvių patriotų muziejus.

 

„Streikas“
„Streikas“
Jonas Ūbis

Klajūnų įspūdžiai

Rudens „Kino“ skaitymo malonumai

 

Naujasis „Kinas“, kurio viršelį papuošė kadras iš Paolo Sorrentino filmo „Didis grožis“, nuteikia nostalgiškai. Pastarojo filmo herojus – rašytojas ir žurnalistas – klaidžioja po Romą, o režisierius nuolat prisimena kitą kino klajūną Federico Fellini ir jo amžinajame mieste kurtus filmus.
 
„Didis grožis“ jau pasirodė mūsų ekranuose, tad visai laiku bus ir žurnale spausdinama Auksės Kancerevičiūtės recenzija. Mėgstu skaityti recenzijas jau pažiūrėjęs filmą. Tada galiu mintyse diskutuoti su jų autoriais. Manau, kad ir jūs, mieli skaitytojai, turėsite apie ką padiskutuoti su Agne Mackevičiūte, kuri rašo apie Woody Alleno „Džesminą“ ar su Boriso Viano gerbėja Ieva Toleikyte, kuri recenzuoja jo „Dienų putos“ ekranizaciją – Michelio Gondry „Gėlėtus sapnus“, ar su Rūta Birštonaite, kuri dalijasi Roberto Mullano „Laiškų Sofijai“ sukeltais įspūdžiais. Esu linkęs pritarti šiai kritikei, tvirtinančiai: „Tačiau apskritai paėmus Mullano filmas mane nuteikė pozityviai. Juk nuo šiol visiems, apniktiems savigraužos dėl atseit nevykusios mūsų nacionalinės kinematografijos, „Laiškus Sofijai“ bus galima pateikti kaip iškalbingą pavyzdį: pasirodo, filmus, aptekusius tariamai tik lietuviškam kinui būdingais trūkumais, kuria toli gražu ne vien lietuviai.“
 
Lietuviai vis daugiau keliauja. Tai patvirtina ir naujas „Kinas“. Marija Stonytė nuskrido į Mumbajų, padirbėjo asistente pas vietos garsenybę režisierių Karaną Joharą. Jos pasakojimas apie Bolivude praleistą mėnesį kupinas įdomių detalių, sąmojingų pastebėjimų ir informacijos, kuri dažniausiai lieka „už kadro“. Manau, įspūdžiai sudomins net tuos, kurie nežiūri indų filmų (pats sugebu ištverti daugiausiai pusę valandos). Marija Kavtaradzė dirbo Varšuvoje. Kartu su Tekle Kavtaradze ir Andriumi Blaževičiumi parašytas jos scenarijus praėjo griežtą atranką ir buvo priimtas tobulinti Andrzejaus Wajdos kino mokykloje. Perskaitę straipsnį sužinosite, kas vyksta kūrybinėse dirbtuvėse „Ekran“, kaip kino meistrai dirba su jaunais autoriais. Goda Jurevičiūtė rašo apie kitą seminarą. Jis tradiciškai „Meno avilio“ buvo surengtas Žeimių dvare ir skirtas garso kine klausimams.

 

„Kino“ viršelis
„Kino“ viršelis
Agnė Mackevičiūtė

Meilė tėvams – sudėtingas jausmas

Susitikimas su VDFF svečiu Pawełu Łozińskiu

 

Naujausią savo filmą „Tėvas ir sūnus“ savaitgalį pasibaigusiame Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje pristatė lenkų režisierius Pawełas Łozińskis. Po filmo įvyko pokalbis su žiūrovais, jo fragmentus pateikiame „7 md“ skaitytojams.
 
Kaip gimė filmo sumanymas?
Mintis sukurti tokį filmą kilo senokai, 2009-aisias. Nuėjau pas tėvą ir pasakiau: „Tėti, norėčiau sukurti dokumentinį filmą apie tave.“ Jis atsakė: „Ne. Nesutinku.“ Bet praėjo savaitė ir jis pakeitė nuomonę: „Gal ir sutiksiu, bet su sąlyga, kad filmuosimės abu. Tai bus dviejų režisierių filmas apie du personažus.“ Man toks sumanymas patiko, nes dažniausiai filmuose yra režisierius ir personažas, ir personažas neturi jokios įtakos režisieriui. O čia galimybės būtų lygios. Sutarėme, kad kalbėsimės be jokių tabu, o vėliau montažinėje nuspręsime, kas į filmą pateks, o kas – ne. Ir būsime lygiaverčiai filmo herojai. Pradėjome filmuoti. Iš pradžių Varšuvoje susėdome, ėmėme kalbėtis. Emociškai tie pokalbiai buvo įdomūs, tačiau nuobodūs vizualiai. Todėl nusprendėme važiuoti į Paryžių. Tai įvyko praėjus dvejiems metams nuo sumanymo pradžios. Nufilmavome kelionę ir tada tėvas metus dvejojo. Galiausiai sutiko.
Man įdomu, kaip „Tėvą ir sūnų“ priėmė žiūrovai, nes esu per arti filmo, trūksta distancijos. Šio eksperimento esmė ta, kad kameras atsukome į save. Nežinau, ar filmas aiškus. Nenorėjau kurti filmo apie du režisierius. Norėjau, kad jis būtų universalus – apie tėvą ir sūnų, apie du žmones. Nežinau, ar man pavyko.
 
Regis puikiai pavyko dialogas, labai nuoširdus, be jokių barjerų. Tačiau spaudoje skaičiau, kad turėjo būti dvi versijos. Sūnaus ir tėvo.
Istorijos pabaigą papasakosiu vėliau. Kai su tėvu susėdome montuoti bendro filmo, paaiškėjo, kad montuoti kartu sunku. Pavyzdžiui, jis sakydavo: „Ne, ne, šitą tikrai turi iškirpti.“ – „Kodėl? Tai puiki scena.“ – „Bet mano dantys bjauriai atrodo.“ – „Bet gal ne visi į dantis tau žiūrės? Žiūrės į akis ar tiesiog klausysis.“ Abiem buvo sunku žiūrėti į kitą kaip į personažą. Galiausiai tapo tiesiog nebeįmanoma dirbti. Kita vertus, mes įdomiai pykomės montažinėje. Net pagalvojau ten pastatyti kamerą. Filmas būtų toks: važiuoja tas automobiliukas keliu, staiga sustoja, ir keleiviai jau sėdi montažinėje, kalbasi, kaip scena turi atrodyti, vienas mano vienaip, kitas kitaip. Norėjau surizikuoti, bet tėvas kategoriškai atsisakė. Susitarėme, kad kartu su montuotoju pasiūlysime tėvui savo variantą, o jis pasakys pastabas. Parodėme, ką padarėme. Net pasirodė, kad pavyks susitarti, bet jis pradėjo derėtis: „Jei išmesi šitą sceną, leisiu palikti aną, nes šitos dėti niekaip negalima, be to, man nepatinka, ką čia pasakei, bet jeigu išmesi aną, leisiu palikti šitą.“ Supratau, kad šitaip nužudysime filmą. Kad tai bus mūsų požiūrių, skonių vidurkis, tarpinis produktas, o ne autorinis filmas. Tėvas pasakė, kad nori sukurti savo versiją. Jis paėmė mano versiją ir kai ką patrumpino, o kai ką pailgino. Todėl yra du filmai. Bet, manau, nebūtina matyti abi versijas, kad suprastum, apie ką kalbama. Tarptautiniame Krokuvos festivalyje ir Vroclavo festivalyje „Era – nauji horizontai“ rodėme abi versijas.

 

Marcelis ir Pawełas Łozińskiai filme „Tėvas ir sūnus“
Marcelis ir Pawełas Łozińskiai filme „Tėvas ir sūnus“
Živilė Pipinytė

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

 

Bus „Chinawood“

 

Praėjusią savaitę Leonardo Di Caprio, Johnas Travolta, Catherine Zeta-Jones ir Nicole Kidman kartu su didžiausių Holivudo studijų atstovais bei prodiuseriais lankėsi Kinijoje, Čingdao prie Geltonosios jūros. Čia maždaug už 8 milijardus dolerių kinai stato „Qingdao Oriental Movie Metropolis“ – kino ir televizijos studijų, brangių viešbučių ir pramogų parkų konglomeratą. Jo atidarymas numatytas 2017-aisiais. Šio projekto iniciatorius – kinų milijardierius Wang Jianlin, kuris nori pakeisti pasaulio kino žemėlapį. 59-erių Wang Jianlin – vienas turtingiausių kinų, savo milijardus jis užsidirbo iš nekilnojamojo turto verslo. Wang Jianlin priklauso ne tik viešbučiai, biurų pastatai ar prekybos namai, bet ir 6 tūkstančiai kino teatrų. 2012 m. jis įsigijo ir JAV kino tinklą AMC ir rengiasi perduoti 20 milijonų dolerių JAV kino akademijos muziejaus Los Andžele statybai. Už tai Akademija bendradarbiaus rengiant 2016 m. planuojamą Čingdao kino festivalį.
JAV kino bilietų parduodama vis mažiau. George’as Lucasas mano, kad prodiuseriai vengia rizikos ir kuria didelio biudžeto filmus, užuot suteikę šansą jauniems, talentingiems kūrėjams. Panašiai mano ir Stevenas Spielbergas bei Stevenas Soderberghas, kuris neseniai skundėsi „New York Times“, kad „kino pramonė dabar menkina režisierius“.
Užtat Kinijoje optimizmo daug. Wang Jianlin iš pradžių planavo statyti kino studijas, bet galiausiai nusprendė sujungti kino gamybą, pramogas ir turizmą. Tai jis vadina „integruotu kultūros verslu“. Naujajame centre bus kino ir vaško skulptūrų muziejai, automobilių salonai, viešbučiai, jachtų klubai, barai, net privačios klinikos. Miestelyje dirbs 50 Kinijos kino studijų, jos turės 20 paviljonų, iš kurių didžiausio plotas – net 108 tūkstančiai kvadratinių metrų, o kitas bus skirtas povandeniniams filmavimams. Kinijoje bilietų pardavimas kasmet auga apie 30 procentų, tačiau vis dar stinga kino salių, be to, valstybė garsėja piratavimo mastais. Vis dėlto pagrindinė kinų kinematografo bėda yra cenzūra. Įtarūs cenzoriai įveda vis naujus draudimus, pavyzdžiui, neseniai buvo uždrausta kurti filmus, kurių siužete yra kelionės laiku motyvas. Kasmet Kinijoje pagaminama 400 filmų (daugiau – tik JAV ir Indijoje), bet tik keli iš jų verti dėmesio. Iki šiol brangiausias kinų filmas – ir Lietuvoje rodytos Zhang Yimou „Karo gėlės“ apie Nankino žudynes 1937-aisiais – nesulaukė net „Oskaro“ nominacijos. Tačiau didžiausią pelno už parduotus bilietus dalį atneša amerikiečių filmai, kurių, norint apsaugoti nacionalinį kiną, per metus įsileidžiama tik 40.


 

Catherine Deneuve
Catherine Deneuve
„Kongresas“
„Kongresas“
Jude Law
Jude Law
Jonas Ūbis

Krepšinis vietoj smegenų

Krėsle prie televizoriaus

Šis pirmadienis gana tiksliai apibūdino šalį, kurioje gyvename. Užuot išėję į gatves ir pareiškę pasipiktinimą valdžios bejėgiškumu, kurį pademonstravo kraupi šeštadienio žmogžudystė Panevėžyje, vilniečiai rinkosi į Rotušės aikštę, kad pasveikintų iš Slovėnijos grįžusius krepšininkus. Užuot paskelbę šalyje gedulą, aukščiausi Lietuvos vadovai taip pat atvyko į aikštę, kad susilietų su tauta krepšinio (o gal tiesiog alinio?) patriotizmo siautulyje. Žiniasklaida, žinoma, įsikibo į žmogžudystę visais dar sveikais  ir popso nesugadintais dantimis, bet antradienio LRT laidoje „Laba diena, Lietuva“, iškart po pokalbio su atsakingais už aplaidumą valdininkais, toje pačioje studijoje Šarūnas Mazalas, pasakojęs apie krepšininkų apdovanojimą Prezidentūroje, liejo krokodilo ašaras, kad be valstybės apdovanojimų liko du

„Kai sutiksi aukštą tamsiaplaukį“
„Kai sutiksi aukštą tamsiaplaukį“
„Kokoko“
„Kokoko“
Kora Ročkienė

Žmonės – tai šventieji motorai

Leos Caraxas apie „Šventuosius motorus“ ir kiną apskritai

Pernai Kanų kino festivalio konkursinėje programoje parodyti Leos Caraxo „Šventieji motorai“ („Holly Motors“) sugrąžino vieną garsiausių prancūzų kino enfant terrible, François Truffaut ir Jeano-Luco Godard’o paveldėtoją į diskusijų apie šiuolaikinį kiną erdvę. „Šventuosius motorus“ Caraxas sukūrė praėjus 13 metų po paskutinio savo pilnametražio filmo „Pola X“, kuriame pagrindinį vaidmenį kūrė Katerina Golubeva. Jai dedikuotas ir naujasis filmas. Pernai jį parodė „Scanorama“, nuo ateinančio pirmadienio „Šventieji motorai“ – „Skalvijos“ repertuare.
 

„Šventųjų motorų“ pradžioje pats režisierius atsiduria kino teatre, tarsi tam, kad jo akimis pamatytume ir pajustume, kas yra kinas, ką jis prarado paskutiniais dešimtmečiais, kokia ateitis jo dar laukia. Kaip ir dauguma Caraxo filmų, „Šventieji motorai“ nuausti iš citatų, nuorodų, kinematografinių aliuzijų. Tai filmas apie kino prigimtį, jo herojus verslininkas Oskaras baltu limuzinu važinėja po

„Šventieji motorai“
„Šventieji motorai“
Leos Carax
Leos Carax
  < PUSLAPIS IŠ 259  >>> Archyvas