7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Žmonės – tai šventieji motorai

Leos Caraxas apie „Šventuosius motorus“ ir kiną apskritai

Kora Ročkienė
Nr. 35 (1049), 2013-09-27
Kinas
„Šventieji motorai“
„Šventieji motorai“

 

Pernai Kanų kino festivalio konkursinėje programoje parodyti Leos Caraxo „Šventieji motorai“ („Holly Motors“) sugrąžino vieną garsiausių prancūzų kino enfant terrible, François Truffaut ir Jeano-Luco Godard’o paveldėtoją į diskusijų apie šiuolaikinį kiną erdvę. „Šventuosius motorus“ Caraxas sukūrė praėjus 13 metų po paskutinio savo pilnametražio filmo „Pola X“, kuriame pagrindinį vaidmenį kūrė Katerina Golubeva. Jai dedikuotas ir naujasis filmas. Pernai jį parodė „Scanorama“, nuo ateinančio pirmadienio „Šventieji motorai“ – „Skalvijos“ repertuare.
 
„Šventųjų motorų“ pradžioje pats režisierius atsiduria kino teatre, tarsi tam, kad jo akimis pamatytume ir pajustume, kas yra kinas, ką jis prarado paskutiniais dešimtmečiais, kokia ateitis jo dar laukia. Kaip ir dauguma Caraxo filmų, „Šventieji motorai“ nuausti iš citatų, nuorodų, kinematografinių aliuzijų. Tai filmas apie kino prigimtį, jo herojus verslininkas Oskaras baltu limuzinu važinėja po Paryžių, pavirsdamas elgeta, žudiku, auka, kapinių pogrindžio pabaisa, seniu... Aktorius Denis Lavant’as persikūnija į dešimt personažų, kurie yra tarsi visą filmą vykstančio režisieriaus dialogo su kinu ir gyvenimu dalyviai. Į šeštą dešimtį įžengęs Caraxas gyvenime taip pat buvo daug kuo – hipiu, „Cahiers du Cinéma“ kritiku, Juliette Binoche vaikinu, 1984 m. debiutavęs nespalvotu filmu „Boy Meets Girl“ – prancūzų kino viltimi ir atstumtuoju, Naujosios bangos atnaujintoju ir kino neobaroko pradininku, aktoriumi (Caraxas vaidino ir Šarūno Barto filme „Namai“), videoklipų kūrėju, vienos didžiausių finansinių prancūzų kino katastrofų „Naujojo tilto meilužiai“ režisieriumi. „Šventuosiuose motoruose“ Caraxas suveda sąskaitas su savimi, kinu ir pasauliu. Jis retai duoda interviu. Pokalbiai, kurių ištraukas pateikiame, šiemet pasirodė lenkų spaudoje. Su režisieriumi kalbėjosi Pawełas T. Felisas ir Ianas Pelczaras.
 
Kritikai vadina „Šventuosius motorus“ pagarbos duokle kino menui, rašo, kad tai meilės laiškas kinui.
Neturėjau tokių ketinimų. Tai nėra meilės laiškas kinui. Myliu kiną, bet nemąstau apie jį, nekalbu apie jį. Kartais man atrodo, kad gyvenu saloje, kuri vadinasi kinas, o kartais – kad esu iš jos ištremtas. Reakcija į „Šventuosius motorus“ mane nustebino. Kai kuriu filmą, viliuosi, kad kuriu kiną, bet jis nėra naujausio filmo objektas. Kinas yra jo kalba. Gal jau esame atpratę nuo tokios kalbos, todėl ir tokia reakcija. Bet negaliu kontroliuoti savo kūrinių suvokimo.
 
Dar ir todėl, kad atsisakote duoti interviu.
Apskritai nemėgstu kalbėti. Ir nemėgstu kalbėti apie kiną. Man to nereikia, nemanau, kad to reikia ir kitiems. Mūsų susitikimas – programos dalis. Dabar 11 valanda ryto, sėdžiu priešais mikrofoną salėje, pilnoje žmonių, kurių nepažįstu, ir turime kalbėtis. Nemanau, kad į nuskambančius klausimus visada laukiama atsakymų. Tai – darbo dalis, žaidimo atmaina. Visai kas kita, jei Kinijoje atsitiktinai sutikčiau savo filmų žiūrovus ir eičiau į kavinę su jais pasikalbėti. Interviu ir spaudos konferencijos nėra tikrovės dalis. Nemoku atsakyti į visus klausimus.

Iš kur atsiranda tokie filmai kaip „Šventieji motorai“. Iš sapnų?
Apie tą gražią fazę, kai kažkas atsiranda, bet dar nėra išbaigta, žinau tiek, kiek ir jūs. Galiu tik pasakyti, kad kai prasideda filmavimas ir jau pasirodo pirmieji vaizdai, visada kyla déja vu pojūtis. Tarsi tik atkūrinėčiau tai, kas jau buvo.
 
Gal būtent sapnus? Jūs net pasirodote ekrane kaip pižamą vilkintis vyras, kuris vidury nakties atsibunda ir randa slaptą perėjimą.
Šį sumanymą paėmiau iš E.T.A. Hoffmanno pasakojimo apie žmogų, kuris savo miegamajame atidaro operos duris. Kaip rašė Kafka, „bute buvo durys, kurių nepastebėjau“.

Pirmas kadras: kamera stebi teatre sustingusius žiūrovus. Jie miega?
Gal miega, gal yra nebegyvi, o gal yra dvasios. Taip mąstau apie kiną: kuriame filmus apie mirusius žmones, kuriuos mato gyvieji.

Tokiu žmogumi tarp gyvenimo ir negyvenimo atrodo „Šventųjų motorų“ Oskaras. Regis, devyniskart per vieną dieną jis pakeičia išorę, drabužius, aplinką, lyg pereitų nuo vieno gyvenimo prie kito, keistų vaidmenis.
Tai nėra aktoriaus istorija. Aktoriai apskritai mane nelabai domina. Turėjau galvoje žmogaus metaforą – dabar, kadaise, visada. Bet kine svarbus veiksmas, poelgis, aktas, todėl sugalvojau herojų aktorių – judesio, veiksmo žmogų. Ir sukūriau futuristinį filmą apie pasaulį, kuriame veiksmas, veikla nunyko.
 
Filme visi kažkuo apsimeta, užsideda kaukes, vieną persikūnijimą keičia kitas. Tarsi materializuotoje virtualioje tikrovėje.
Mano pasaulyje žmonės – tai šventieji motorai. Tarp tų mašinų atsiranda specifiškas solidarumas prieš bendrą priešą – virtualumo perteklių. Nes virtualumas – ne tai, kas nematoma. Mėgstu tai, kas nematoma, ir mielai leisčiausi pakviečiamas į nematomus pasaulius. Tačiau niekad nenorėčiau apsigyventi virtualiame pasaulyje. Nes virtualumas reiškia patirties nebuvimą.
 
Kas Jus įkvepia? „Šventuosiuose motoruose“ kalbama, kad kai kurie dalykai daromi tiesiog dėl „gražaus gesto“.
Pavadinimo „šventieji motorai“ – tai mes, žmonės. Esame mašinos, bet mums reikia energijos, degalų. Net man kartais stinga degalų. Tai nuolatinė kova. Kinas mane savaip išgelbėjo. Nuo jo prasidėjo mano tikras gyvenimas. Kai būdamas vaikas žiūrėjau filmus, net nenutuokiau, kad egzistuoja režisierius. Vaikščiojau į kiną žiūrėti Marilyn Monroe, Charleso Bronsono ir kitų aktorių. Tik paauglys supratau, kad už kameros turi stovėti koks nors vyras. Vyras arba moteris, bet tais laikais šioje profesijoje nebuvo daug moterų. Kai tai supratau, nusprendžiau, kad noriu gyventi kino saloje. Aš, kamera ir objektas priešais ją. Paskui sužinojau, kad dar reikia pinigų, bet jau buvo per vėlu. Kodėl vis dar kuriu? Tik toje savo svajonių saloje dar galiu kvėpuoti, jaučiu, kad kvėpuoju tik tada, kai galiu kurti filmus. Tad neturiu didesnio pasirinkimo, turiu bandyti kurti filmus.

„Šventuosiuose motoruose“, panašiai kaip ir kituose jūsų filmuose, vėl svarbus vaidmuo tenka tiltui.
Tikroji mano pavardė yra Dupont, matyt, mano protėviai gyveno šalia tilto. Bet tiltas jungia vietas ir žmones. Būtent taip suvokiu ir kiną.

Ar atsitiktinai pirmasis „vaidmuo“, tenkantis filmo personažui, yra elgeta ant tilto?
Tai pirmoji man į galvą atėjusi Oskaro „reinkarnacija“. Vaizdas, kuris „įjungė“ visus kitus. Ant Paryžiaus tiltų tikrai galima sutikti tokių moterų. Iš pradžių maniau, kad tai tas pats žmogus – visos apsirengusios panašiai, su lazda, susikūprinusios. Bet jos yra kelios. Ir niekad nė su viena nepavyko pasikalbėti. Apie vieną iš tų moterų norėjau kurti dokumentinį filmą, bet išsigandau, kad tai truks visą gyvenimą. Todėl paverčiau ją išgalvoto pasakojimo personažu.

Pagrindinis herojus Oskaras važinėja limuzinu, persikūnydamas į įvairius personažus.
Pirmą kartą limuzinai mane sužavėjo JAV. Negali pamatyti, kas yra viduje, bet visi į juos žiūri. Iš išorės atrodo visai gražiai, o viduje – pigiai, lyg viešnamiai. Be to, tų automobilių niekas neperka, tik nuomoja. Tai taip pat įdomu. Oskaro gyvenimas irgi primena samdinio darbą. Paskui pamačiau limuzinus Paryžiuje. Dažniausiai juos vestuvėms ir laidotuvėms naudoja kinai. Limuzinai yra niūrūs, liguisti, bet kartu ir erotiški. Jie traukia akį, bet leidžia ir pasislėpti lyg kokone. Kartu su tiltu ir elgeta jie buvo svarbiausias iš vieno gyvenimo į kitą einančio žmogaus istorijos variklis. Tai nuo jų prasidėjo filmo sumanymas. Visiškai paprastas, suprantamas net vaikui. Tipas įsėda į mašina ir važiuoja iš vieno darbo į kitą. Akivaizdu, kad toks darbas neegzistuoja, tad turime reikalą su mokslinės fantastikos ar pasakos pasauliu. O gal tai įvykių numatymas? Rodžiau „Šventuosius motorus“ vaikams ir jiems buvo smagu.

Ypač svarbus atrodo Denis Lavant’o ir Kylie Minogue susitikimas – du „aktoriai“ nori susitikti iš tikrųjų, be kaukių.
Toks susitikimas būna įdomiausias. Nenumatytas grafike, kaip atsitiktinumas ar nelaimingas atsitikimas. Tai mano mėgstamiausias filmo epizodas. Kai pamačiau juos kartu, nugrimuotus, pagalvojau, kad jie egzistavo visada. Be konkretaus amžiaus, lyg dvasios.

Su Lavant’u dirbate nuo pat pradžių – nuo „Boy Meets Girl“ ir „Blogo kraujo“ laikų. Tai Jūsų alter ego?
Susitikome, kai mums buvo dvidešimt metų. Bet iš tikrųjų aš jo nepažįstu. Žinau tik, kad esame to paties ūgio. Net niekad kartu nevakarieniavome. Jei prieičiau išvados, kad kur nors yra geresnis aktorius, paimčiau kitą. Bet tokio aktoriaus neradau.

Ar svarbu, kad Lavant’as yra iš cirko?
Gal todėl mes panašiai suvokiame kiną – kaip esminę, primityvią meno formą, kuri iš tikrųjų kilusi iš cirko, t.y. iš judesio ir kūno. Todėl pasinaudojau kino pionieriaus Étienne’o-Jule’io Marey filmais.

O filmo Selina Edith Scob?
Visada jaučiau jai silpnybę. Prieš 20 metų ją filmavau „Naujojo tilto meilužiuose“, bet sumontavus liko tik jos plaukai ir delnai. Buvau jai skolingas tokį filmą.
 
Ponas Oskaras per dieną turi devynis „susitikimus“, devynis vaidmenis. Bet tai ir kelionė per skirtingus kino žanrus – trilerį, siaubo filmą, melodramą, komediją... Sugalvojote tai tyčia?
Jūs mane pervertinate. Nuo mano paskutinio filmo „Pola X“ praėjo keliolika metų, per tą laiką man nepavyko įgyvendinti projekto, kuriam skyriau daug laiko, tad dabar norėjau nufilmuoti greitai. Labai greitai. Apie „Šventuosius motorus“ negalvojau metų metus. Tai – daugybės atsitiktinumų, staigių sumanymų ir kartais kaprizų rezultatas.

Kodėl buvo tokia ilga pertrauka?
Norint kurti filmus, reikia sveikatos, pinigų ir dviejų trijų žmonių. Man visąlaik stigo kurios nors sudėtinės dalies.

Per tuos metus labai pasikeitė technika.
Iš tikrųjų jau nebekuriame filmų, o juos programuojame. Tai paverčia mus tinginiais. Blogiausia yra tai, kas pernelyg lengva.
 
Pats Oskaras susierzinęs sako, kad kameros darėsi vis mažesnės, galiausiai jos tapo nematomos.
Kai būdamas septyniolikos pradėjau kurti filmus, naudojau „Mitchell“ kamerą. Ji tada buvo viena iš didžiausių. Dabar kameros nepalyginti mažesnės, techniškai puikios. Tik kartais man iškyla problema žiūrėti į jas... rimtai.
 
Man tai filmas apie kovą su išnykimu pasitelkus pakartotinį išgyvenimą. Apie tai vienoje finalinių filmo scenų už kadro dainuoja prancūzų dainininkas.
Tai Gerard’as Manset. Nežinojau jo, nors yra gana garsus. Dainos pavadinimas „Revivre“, ji pasakoja apie pakartotinį gyvenimą, apie gyvenimą dar kartą. Sceną, kurioje ji pasigirsta, įsivaizdavau būtent su šia konkrečia muzika. Pakartotinis gyvenimas yra vienas pagrindinių filmo motyvų, tai ir gyvenimas po mirties, prisikėlimas dar vienam įsikūnijimui, ir iš naujo pergyvenami įvykiai. Viskas susiveda į patirtį. Tai, ką išgyvenai, neturės vertės, jei nepatyrei. Tačiau su vis naujais išgyvenimais ir patirtimi siejasi rizika. Man įdomu, ar mes vis dar esame pasirengę juos patirti. Manau, kad mums stinga drąsos, gal reikėtų jos mokyti mokykloje? Man kinas simbolizuoja drąsą, patirtį ir veiksmą. Šiam jausmui priešinasi naujųjų technologijų virtualumas. Atsirado naujų klausimų. Ar internete galima įgyti patirties?

Sakote, kad „Šventieji motorai“ – filmas, kurį gali suprasti net vaikas. Ar nebijote, kaip jį priims šių dienų žiūrovai?
Laikausi įsitvėręs vilties, kad kur nors pasaulyje atsiras nors vienas žmogus, kuris pagalvos: „Tas filmas sukurtas tik man.“ Gal tai bus du arba trys žmonės. Gal niekad jų nesutiksiu. Bet tikiu, kad kažkur jie yra.

Parengė Kora Ročkienė

 

„Šventieji motorai“
„Šventieji motorai“
Leos Carax
Leos Carax